Lietuvos kultūros gidas, Rašytojai

Saulius Šaltenis

Saulius Šaltenis (gimė 1945 m. gruodžio 24 d. Utenoje) – prozininkas, dramaturgas, scenaristas. Studijavo lietuvių filologiją, dvejus metus tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Dirbo Lietuvos kino studijoje, laikraščių redaktoriumi. Debiutavo apsakymų rinkiniu Atostogos 1966 m. Vėliau rašė apysakas, noveles, kino scenarijus, dramaturgijos kūrinius teatrams. Už scenarijų kino filmui Herkus Mantas S. Šalteniui buvo paskirta valstybinė premija.
S. Šaltenis yra 1990 m. atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Buvo Seimo narys (1999–2000), 1996–1999 m. – Lietuvos kultūros ministras.
Nuo 1971 m. S. Šaltenis yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Rašytojas apie save:

Nors nuo vaikystės mane ilgai gal ir kankino toks beveik hamletiškas klausimas: ar aš, ar jie, ar pasaulis nenormalus? Ne tiek dėl to, kad jautiesi kitoniškas ar nekitoniškas, bet kad vis verčia tave žvaliai kartu su visais eiti koja į koją, ir ten, kur man nesinori eiti, kur viskas gal ir labai gražu, bet nedora, kur kompanija gal ir miela, bet su velniais kviečia obuoliauti… Nes kažkas (gal koks ištikimas angelas sargas?) paskutinę akimirką dažnai gelbėdavo, tyliai pakuždėdavo į ausį: „Neik… nebijok… pasakyk ne…“
„Ko noriu iš gyvenimo“. Rašytojas Saulius Šaltenis atsako į Gintarės Adomaitytės klausimus, Literatūra ir menas, 2005, 12-23, nr. 3076

Kritika:

Šaltenio proza, paveikta kino specifikos, atsisakanti naracijos šablonų, kuria deromantizuotą, dinamišką, nostalgijos persmelktą pasaulį iš mikrovaizdų montažo, netikėtų palyginimų bei kontrastų, ryškių, dažnai komiškų, detalių ir emocinio dvibalsiškumo.
Loreta Mačianskaitė, Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius; LLTI, 2001

Šaltenio ironija reiškė naujosios kartos dvasinį laisvėjimą ir jos maištą prieš autoritarinės valdžios sistemą. Ironiškas veikėjas vengia gražios kalbos, savo išgyvenimus jis maskuoja bravūriška laikysena, pabrėžtinai laisvu bendravimo stiliumi. Tai atsispindi ir Šaltenio kūrinių kalboje: vengia gražaus rašymo, būdingo tradicinei kaimo tematikos literatūrai. Rašytojas įsiklauso į gyvą miesto aplinką, jo veikėjų kalbą turi šnekamosios kalbos grubumų, dialogai dažnai tiesmuki, sakiniai neįmantrūs. Ši gruboka kalbinė raiška yra lyg savotiškas šarvas, saugantis lengvai pažeidžiamą jaunų personažų dvasią.
[…]
Nauja stilistinio įkvėpimo versmė rašytojui yra biurokratinė terpė – valdininkų oficialioji kalba, kanceliariniai frazeologizmai, tarnybinių raštų tribūnų kalba – valdžios vyrų viešų pasisakymų stilius. Šių kalbos stilių parodijavimas tampa paslėpta sistemos satyra, konjunktūrinės visuomenės kritika. Šaltenis pirmasis ėmė parodijuoti sovietinės spaudos klišes ir ideologinius šūkius, pasakojimui suteikdamas komiškumo, o pasakotoją pridenkdamas tariamo naivuolio kauke.
Lyris, www.rasyk.lt

Bibliografija:

Atostogos: [apsakymai]. Vilnius: Vaga, 1966.
Riešutų duona; Henrikas Montė: [apysakos]. Vilnius: Vaga, 1972.
Duokiškis: [apysaka]. Vilnius: Vaga, 1977.
Škac, mirtie, škac!; Jasonas: [pjesės]. Vilnius: Vaga, 1978.
Atminimo cukrus: [apsakymai ir apysaka]. Vilnius: Vaga, 1983.
Apysakos. Vilnius: Vaga, 1986.
Lituanica; Duokiškio baladės: [pjesės]. Vilnius: Vaga, 1989.
Kalės vaikai: [romanas]. Vilnius: Vaga, 1990.
Pokalbiai prieš aušrą: [publicistika]. Vilnius: Lietuvos aidas, 1995.
Riešutų duona: [apysakos ir apsakymai]. Kaunas: Šviesa, 2003.
Proza: [novelės ir apysakos]. Vilnius: Žaltvykslė, 2006.
Pjesės. Vilnius: Žaltvykslė, 2006.