Lietuvos kultūros gidas, Rašytojai

Erika Drungytė

Erika Drungytė (gimė 1971 m. sausio 27 d. Kaune) – poetė, literatūros kritikė. Baigusi mokyklą, Klaipėdos universitete studijavo lietuvių filologiją ir režisūrą. 1995 m. apgynė filologijos magistro laipsnį, o 2002 m. Vytauto Didžiojo universitete – daktaro disertaciją. Rengia radijo literatūrines laidas, susitikimus su rašytojais, verčia iš latvių ir lenkų kalbų grožinę bei mokslinę literatūrą, spausdina naujų poezijos knygų recenzijas, rašo dainų tekstus, yra „Poetinio Druskininkų rudens“ ekspertų tarybos narė, 1998 m. dėstė lietuvių literatūrą Latvijos universitete. 1997 m. pelnė apdovanojimą už geriausią debiutą „Poezijos pavasaryje“. 1998 m. išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį Tiksli žiema. 2003 m. pasirodė antroji poezijos knyga Ramybės. Poetė didelį dėmesį skiria teksto ritmikai, žodžių fonetiniams ryšiams, eilėraščiuose gausu mitologijos, archaikos, simbolių. Nuo 1999 m. E. Drungytė yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Rašytoja gyvena Kaune.

Rašytojas apie save:

Galima dėstyti savo mintis apie kūrybą labai pakiliai, filosofiškai, išvedžioti, paistyti, netgi maivytis apie ypatingąją kūrėjo misiją, bet tikras ir nesumeluotas atsakymas labiau visus meno gerbėjus nuviltų nei pradžiugintų. Pritariu tik tam, kad kuriantys žmonės yra gavę iš Dievo arba daugiau receptorių, arba daugiau suvokimo, kaip išreikšti savąją pasaulėjautą. Bet visa kūryba yra iš trūkumo. Niekada iš pilnatvės. Trūkumai yra skirtingi, todėl ir kūrybos inspiracijos skirtingos. Ir tokia analizė labiau primintų psichoterapeuto studiją. Nesiimsiu dabar vardinti ko kam gali trūkti. Aišku tik viena, kad visi žmonės ilgisi Rojaus. Harmoningo buvojimo modelis, arba absoliučioji laimė, mūsų pasąmonėje yra įkoduota. Kai kurie tai mėgina įgyvendinti eidami dvasinio tobulėjimo keliu, kai kurie – atsiremdami į susikurtus modelius, galinčius (ar tikrai?) būti Rojaus mini projekcijomis, o kai kurie tą idealiąją būseną išgyvena ir mėgina pavaizduoti (visi menai). Manąjį „trūkumą“ beveik atitinka S. Parulskio kažkada ištartasis „Iš ilgesio visa tai“. Pirmiausia yra nujaučiamas, pajaučiamas, išgyvenamas trūkumas (negalima tiksliai įvardyti, kokio aspekto trūkumą pajunta žmogus), o paskui atsiveria ilgesys. Pasinaudojus „nugrotais“ terminais – menininkas patiria tam tikrus nušvitimus ir gali sukurti fragmentus, įeinančius į besiilgimo Rojaus visuminės mozaikos piešinį. Kai žmogus jaučiasi laimingas, jis nedaro nieko. Tiesiog esti. Net ir kūryba praranda prasmę.

Kritika:

Erika Drungytė traukiama vertimų, mąstymo apie literatūrą. Jos pirmąją knygą (Tiksli žiema, 1998) gerai įvertino J. Vaičiūnaitė. Drungytė turi galią kalbėti – taip pat ir poetiškai. Jaučia ritmą, struktūrą. Girdi archajines kalbos slinktis.
Viktorija Daujotytė, Parašyta moterų. Vilnius, 2001

Bibliografija:

Tiksli žiema: [eilėraščiai]. Kaunas: Nemunas, 1998.
Ramybės: [eilėraščiai]. Vilnius: Vaga, 2003.
Rūkas ir vėjas: [eilėraščiai]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.