Lki Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Visos naujienos

„Ryto Allegro“ studijoje – pokalbis apie parodą Indijoje su Giedre Jankevičiūte

"Ryto Allegro" nuotrauka

Šių metų liepos 25 d. Čenajaus mieste, Indijoje buvo atidaryta Lietuvos kultūros instituto kartu su leidykla „Tara Books“ organizuota paroda „Vaikų knygų iliustracija iš Sovietų Lietuvos (1940-1990): kelionė laiku ir kontekstu“. Ją pristatė kuratorė, dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, kuri vieši LRT laidoje „Ryto Allegro“. Su ja kalbėjosi laidos vedėja Austėja Kuskienė.

Pateikiame fragmentišką laidos išrašą. 

Austėja Kuskienė: Kaip prasidėjo šis bendradarbiavimas, kaip Indijos leidykla „Tara Books“ susidomėjo šia tema ir apskritai Lietuva?

Giedrė Jankevičiūtė: Gal pirmiausia turėčiau padėkoti mūsų tikrai Lietuvos kultūros ambasadorei užsienyje – Sigutei Chlebinskaitei. Tai ji užmezgė ryšius, ji supažindino „Tara Books“ atstovus su mūsų projektu, skirtu Sovietinei iliustracijai.

<…>

 

Sigutė sudomino „Tara Books“ leidėjas lietuviškų vaikų knygų iliustracijomis, tada įsijungė Lietuvos kultūros institutas, konkrečiai – Rūta Nanartavičiūtė. Ji pasiūlė man bendradarbiauti su „Tara Books“, rengiant šios parodos variantą Indijoje, Čenajaus mieste, nors pirminį variantą kūrėme su kolege Jolita Liškevičiene. Bet ji specializuojasi naujesnio  laikotarpio dailės istorijoje, o indus domino gilus sovietinis laikotarpis, sovietų klasika. Kelios kartos indų yra užaugusios su sovietiškomis vaikiškomis knygutėmis. Į anglų knygą išverstos net mūsų „Vyturio“ knygutės buvo pardavinėjamos Indijoje už kelias rupijas, grašius, jas buvo galima įsigyti gatvėse, ant prekystalių. Žmonės pirkdavo tas knygeles, nelabai gilindamiesi į tekstus, mėgaudamiesi iliustracija. Į parodos atidarymą atėję žmonės džiaugėsi ta iliustracija ir minėjo, kad jos nuspalvindavo jų vaikystę.

A. K. Jūs atsinešėte „Tara Books“ knygų pavyzdžių – rankų darbo, vienetiniai tiražai…

G. J. „Tara Books“ leidykla yra reiškinys vaikiškų knygų leidybos pasaulyje, pastaraisiais metais pastebėtas ir Bolonijoje, ir Londono knygų mugėje, ir tikrai pelnytai. Kurdama rankų darbo knygas leidykla dirba su tradiciniais indų menininkais, knygos spausdinamos ant rankų darbo popieriaus, naudojant šilkografiją, įrišamos rankomis, tiražai ne tokie maži, Lietuvos mastu net labai dideli. Kaip tik, kai labiausi leidyklos dirbtuvėje, jie leido rankų darbo knygą „Medžių naktinis gyvenimas“, kurios tiražas yra labai didelis – 8 tūkst. egzempliorių. Tos knygos sukurtos pasitelkiant tradicinius menininkus – dailininkams, amatininkams, liaudies meistrams jau sunku savo gebėjimus pritaikyti šiuolaikiniame pasaulyje, Indija kaip ir visas pasaulis labai keičiasi, ir „Tara Books“ siūlo jiems kitaip pasižiūrėti į savo amatą bei adaptuoti įgūdžius šiuolaikiniame pasaulyje.

Paskutinė jų medvilninio audinio knyga aktualizuoja įdomios bendruomenės, kuri vadinas „Vagahari“ kūrybą – tai neliečiamųjų  kastai priklausantys žmonės, kurie garbina Deivę motiną, bet yra neįleidžiami į šventyklas. Nuo senų laikų jie buvo priversti susikurti šventyklas namuose lengviausiai pasiekiamomis priemonėmis. Jie kuria garbinimo paveikslus štampavimo technika – ant balto medvilnės gabalo pavaizduojama Deivės motinos istorija, dekoruotas audinys kabinamas namie ir tai yra maldos vieta. „Tara Books“ pakvietė vieną iš šios tradicijos tęsėjų permąstyti Deivės motinos istoriją, papasakoti ją kitų šalių žmonėms. Menininkas kartu su leidyklos dizaineriais sukūrė išlankstomą altorėlį, kur panaudojo dalį tradicinių piešinių, o dalį jų sukūrė naujai, stengdamasis, kad Deivės motinos istorija būtų aiški ir tiems, kas nuo vaikystės jos nežino.

A. K. Jūs matėte knygos kūrimą?

G. J. Jo pabaigą. Knyga tebeguli leidykloje, atliekami baigiamieji darbai, bet rudenį ji pasirodys prekyboje ir vakarietiškose parodose. Kaip jai seksis – nežinia, bet tikėkimės, kad gerai, kaip ir kitiems „Tara Books“ įdomiems, dideliems projektams <..>. Dar galėčiau paminėti ofseto technika atspausdintą knygą apie Indijos kaimietį, paprastą žmogų, atvykusį į Londoną. Leidinio dėja yra tokia: britai rašo daug apie mus, apie Indiją, o mes savo akimis pabandykime pažiūrėti, kaip atrodo Londonas. Jie visą laiką stengiasi ieškoti naujos perspektyvos, naujo žvilgsnio, kitaip pažiūrėti į pasaulį, padaryti jį linksmesnį, suprantamesnį įvairaus amžiaus, skirtingų socialinių sluoksnių žmonėms. Leisdami labai elitinei publikai skirtas knygas, galvoja ir apie neelitinę publiką. Jie augina masinės kultūros skaitytoją, skatina masinės kultūros apmąstymus, tai padėjo ir mums susikalbėti, rasti bendrą kalbą mūsų parodoms.

A. K. Paminėjote, kad parodos auditorija buvo labai įvairi – ir masės, ir elitas. Ar kalbėjot su leidėjomis, kokiai auditorijai skirta paroda?

G. J. Per atidarymą matėsi, kad atėjo labai įvairūs žmonės – buvo ir kolegų leidėjų, pedagogų, mokytojų su vaikais, ir diplomatų, ir užsieniečių, dirbančių Čenajuje, ir dailininkų, ir nuostabaus „Tara Books“ pastato architektas.

<…>

Rengiant šitą parodos variantą, bendradarbiavome remdamiesi Bolonijos katalogu. Atranką darė viena iš „Tara Books“ leidėjų, konsultuodamasi su manim ir Rūta Nanartavičiūte. Buvo labai įdomu, kad etniniai motyvai juos domino ne taip smarkiai, kaip mes manėm iš pradžių. Jie atsirinko daug iliustracijų su urbanistiniais motyvais ir paėmė visus paveikslėlius, kur vaizduojami liūdni vaikai. Priežastys glūdi ir Indijos realybėje bei istorijoje – liūdnų vaikų, beviltiško skurdo yra nemažai. „Tara Books“ stengiasi tą liūdesį prasklaidyti.

Jie įsikūrę labai gražiame Čenajaus priemiestyje, man buvo be galo įdomu, kad netiesioginiai leidyklos kaimynai – teosofų draugija, milžiniškas jiems priklausantis parkas. Aišku, iškart ateina į galvą Čiurlionis… <…> Buvau pakviesta paskaityti paskaitos apie lietuvių iliustraciją į vietinę mokyklą. Vaikų klausimai buvo be galo įdomūs. O kitoje „Tara Books“ pastato pusėje – Bengalijos įlankos pakrantė ir žvejų kaimai. Iš jų į „Tara Books“ atbėga vaikai, kuriems įrengtas atskiras kampelis, kur visada padėta popieriaus lapų ir dažų, kur vaikai gali vos pasisveikinę sėsti ir piešti, ką jie dažnai ir daro. Tos dvi erdvės aplink „Tara Books“ pastatą ir parodo įvairiapusiškumą, platumą. „Tara Books“ yra labai lankstūs, labai originaliai mąstantys, kupini idėjų, minėjau prieš laidą, kad jie beveik neturi kitų leidyklų sukurtų projektų. Jie nekartoja, ką sukūrė kiti, jie inicijuoja kitas veiklas, patys visą laiką kuria. Tai reikalauja daug energijos, daug jėgų, neleidžia sustoti ir duoda nuostabius, įspūdingus ir patrauklius rezultatus.

A. K. Norėčiau grįžti prie jūsų kalbos, kai sakėte, kad indų nedomino etniniai motyvai iliustracijose, kodėl jie pasirinko jiems egzotiškos šalies urbanistinius motyvus?

G. J. Indijoje miesto gyvenimas yra tradicinis gyvenimas, Čenajus – tai dvi su puse Lietuvos. Mes galvojame, kad Kinija yra didžioji galybė, bet nepagalvojame, kad Indija gyventojų skaičiumi vejasi Kiniją. Masteliai – sunkiai įsivaizduojami. Skrendant į priekį Roma man atrodė triukšminga, purvina ir karšta, o skrendant atgal – žalias, ramus, gana vėsus miestas, panašus į Šveicariją.

<…> Leidyklos istorija prasidėjo 1994 m., kai viena jos įkūrėjų Gita Wolf studijavo ir gyveno Vokietijoje, ten įsitraukė į feministinį judėjimą. Akademinės karjeros nutarė nedaryti ir leidybos pasaulis jai pasirodė įdomesnis, kupinas iššūkių, dinamikos, leidžiantis bendrauti su žmonėmis, nuolat siūlantis naujas situacijas, verčiantis ieškoti naujų sprendimų. „Tara“ verčiant iš indų kalbos reiškia „žvaigždė“. Pirmą jų knyga buvo skirta skiautiniams, moterų menui, moterų darbui. Gita Wolf nuėjo į feminisčių renginį Indijoje ir ten sutiko Geetha V, kuri tuo metu dirbo socialinį darbą ir publikavo nemažai straipsnių kaip istorikė ir sociologė. Ir jos nusprendė, kad, sudėjusios savo žinias, galėtų padaryti daug įdomių dalykų. Greit prie jų prisijungė – kaip jos vadina – Mr. A – šilkografijos dirbtuvių ir spaudos technologijų žinovas, jie sujungė savo profesines žinias, ambicijas, planus, idėjas ir finansinį kapitalą. Pradžioje nuomodavosi biurus, bet puoselėdavo idėją plėtoti rankų darbo knygų leidybą. Wolf su Mr. A įsigijo žemės sklypą, tuomet jis kainavo pigiai ir keletą metų – apie dešimti – tai buvo tiesiog senas sodas su mangų medžiais. Mangus jie suvalgydavo ofise, o sklypas tiesiog sau buvo. Staiga Čenajaus technologiniai parkai ėmė plėstis ir augti į tą sklypo pusę. Sklypą jie pardavė brangiai ir galėjo įsigyti kitą, kur dabar stovi „Tara Books Building“. Pinigų užteko pusei pastato, kitas išlaidas „Tara Books“ padėjo padengti olandų fondas – humanitarinis institutas bendradarbiavimui su besivystančiomis šalimis. „Tara Books“ veikla jiems pasirodė inovatyvi ir įvairiais požiūriais prasminga. Pastatas yra holistinės architektūros pavyzdys, labai įdomus, nedidelis, suprojektuotas vietinės Madraso Čenajaus architektūros ir dizaino bendrovės, reprodukuotas daugely architektūros žurnalų kaip modernios indiškos architektūros pavyzdys ir visiškai atspindi, ką daro „Tara Books“.

A. K. Kokios buvo susirinkusių į parodą reakcijos, kaip žmonės vertino parodą?

G. J. „Tara Books“ yra užsiauginusi labai gyvą publiką. Buvau tiesiog nustebinta, kaip žmonės reagavo – klausimų buvo ir kalbų metu, ir po oficialiosios atidarymo dalies. Klausimai buvo nuo prašymų papasakoti konkretaus autoriaus ar knygos istoriją iki pasvarstymų apie totalitarizmo poveikį kultūrai, apie šiuolaikinę politiką – jie apie ją kalbėti nevengia, jiems tai aktualu ir susikalbėti su indais buvo lengva. Kai kuriais atvejais net lengviau nei su vakariečiais, kurie iš korektiškumo aplenkia tam tikras temas.

Indai labai gerai suvokia propagandos reikšmę, man tereikėjo pakomentuoti cenzūros veikimą – kas kliuvo, kodėl. Tiek parodoje, tiek Bolonijos kataloge buvo potemė – estetiškai patrauklios knygos su ideologiniu užtaisu ir kiek tas nuodas prasiskverbdavo į vaikų sąmonę. Tai – daugialypis klausimas, bet apie tai įdomu pasvarstyti, panagrinėti, kiek buvo galima išvengti ir kiek visko nusėsdavo nuosėdų pavidalu, niekam nesuprantant. Kalbėjome, kokios knygos buvo perkamos vaikams, nes vienas dalykas yra leidyba, o kitas – kiek ir kokių knygų pateks į vaikų rankas.

„Tara Books“ turi didelę sovietinių knygų kolekciją, ją papildė net parodos lankytojai, parodos dieną „Tara…“ gavo dar trisdešimt neturėtų knygučių, ir aš praplėčiau savo akiratį, pamačiau, ko nebuvau mačiusi. Pasirodo, „Raduga“ ir „Progres“ leido estų, lietuvių, ukrainiečių, moldavų, kirgizų <…> pasakas ir originalias modernių autorių knygas, buvo sudaryti rinkiniai pagal regionus, indai matė platesnę vaikiškų knygų perspektyvą nei mes. Mes saugojomės, gynėmės nuo propagandos, o jiems tai buvo natūralu – didelės, Indijai draugiškos šalies kultūrinė produkcija, patenkanti į jų rinką ir labai prieinama platesniems visuomenės sluoksniams.

<…>

Turbūt jau galiu pasakyti garsiai, kad Lietuvos kultūros institutas su „Tara Books“ pradeda naują projektą – norima išleisti Algirdo Steponavičiaus iliustruotas Petro Cvirkos „Nemuno šalies pasakas“. Ši knyga indams padarė begalinį įspūdį – tai neeilinis kūrinys, tokių darbų dvidešimto amžiaus pasaulyje – nedaug. O apie Petrą Cvirką jie nieko nežinojo ir, kai kalbėjome apie projektą, papasakojau, kad Lietuvoje rašytojas priimamas dviprasmiškai. Jie to neišsigando, sakė, II Pasaulinis mums paliko Knutą Hamsuną, daug yra menininkų oportunistų, kuriuos suvilioja šlovė ir turtas, jie išduoda aukštesnius idealus, bet nuo to jų meninė kūryba nė kiek ne blogesnė. Tad nutarėme, kad vertėtų į naują knygą įdėti ir papildomą tekstą – įvadą, nušviečiantį pačios knygos pasirodymo istoriją, papasakojantį apie Petrą Cvirką, kaip jis vertinamas Lietuvoje ir pan.

A. K. Minėjote, kad „Tara Books“ nedaug perleidžia kitų kūrinių, tai šis – pakankamai unikalus atvejis?

G. J. Taip, nors jie ir ruošiasi perleisti lietuviškai išleistą knygą, tas paaiškinamasis tekstas suteiks naują kontekstą tiek „Nemuno šalies pasakoms“, tiek Cvirkai, Lietuvai, Steponavičiui ir vaikų knygų iliustracijai. „Tara…“ dar nori išleisti atskirą knygutę, paremtą šia paroda ir jos įspūdžiais bei apmąstymu. Tai Gheeta V projektas, ji apskritai kuruoja masinės kultūros grafinės vizualizacijos, dizaino istorijai skirtą seriją. Tarkime – išleista indiškų degtukų dėžučių etikečių istorija, kalendorių atvaizdai su vaikais, knyga „I love my India“, <…> – tai žavi knyga, iliustruota vaizdais, kuriuos mes niekiname ir žiūrime iš snobistinių pozicijų, tuo tarpu šios knygos autoriai pasakoja apie Indiją per masinės kultūros vaizdus su didele meile ir parodo, kad šie vaizdai gali būti labai įdomūs.

A. K. Ar jau yra aišku, kada bus perleista Petro Cvirkos knyga ir kada bus sudarytas katalogas apie parodą?

G. J. Katalogas turėtų pasirodyti šių metų pabaigoje arba kitų pradžioje, nes turime visą medžiagą, reikia tik kai kurias detales papildyti, parašyti keletą neilgų tekstų, o „Nemuno šalies pasakų“ laukia ilgas paruošiamasis laikotarpis, reikia iliustracijas pritaikyti angliškam vertimui, po to – visas biurokratinis aparatas su autorinėmis teisėmis ir kt., tai atims daug laiko, tad apie datas kalbėti dar negaliu.

A. K. Tikėkimės, kad Lietuvos ir Indijos bendradarbiavimas nenutrūks ir leidyba neužtruks.

Visas laidos įrašas netrukus bus pasiekiamas LRT mediatekoje.