Lki Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
VISOS MENO ŠAKOS

Lietuvos vizualieji menai

Kultūrinę  Lietuvos  raidą,  kaip  įprasta  pasaulio  istorijoje,  lėmė  globalesni  politiniai  bei ekonominiai procesai. Geografinė šalies padėtis lėmė būti kelių didžiųjų šalių bei kultūrų įtakų kelyje, tad nacionalinės dailės formavimasis buvo sudėtingas ir vėlyvas.  1907  m.  atidaryta  pirmoji  lietuvių  dailės  paroda,  kurioje  dalyvavo  vėliau  kone  trims dešimtmečiams įsitvirtinę dalininkai, formavę jau nepriklausomos Lietuvos dailės politiką ir meninę kryptį.  Po Pirmojo Pasaulinio karo Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir Lenkijai užėmus Vilnių, šalies sostinė  persikėlė  į  Kauną.  Čia  prasidėjo  jaunos  šalies  kultūrinio,  socialinio,  ekonominio,  politinio gyvenimo ir identiteto formavimasis. 1921 m. atidaryta iškilaus lietuvių menininko bei kompozitoriaus Mikalojaus  Konstantino  Čiurlionio  galerija,  1944  m.  pertvarkytas  ir  pavadintas  Valstybiniu  M.  K. Čiurlionio dailės muziejumi. Aktyvus  4-ojo  dešimtmečio  meninis  gyvenimas  suformavo  ir  ryškiausią  Lietuvoje avangardizmo  reiškinį  –  „Ars”  grupuotę,  kurią  suformavo  Paryžiuje  studijavę  dailininkai.  Atmetę įprastą iliuzinį vaizdavimą ir dėmesį sutelkę ekspresyvioms stiliaus paieškoms, bei naujai interpretavę lietuvių liaudies meną, šie dailininkai padarė iki šiol juntamą įtaką Lietuvos tapybai.  Antrasis Pasaulinis karas ir beveik penkiasdešimt metų trukusi sovietinė okupacija pradėjo iki šiol besitęsiantį sudėtingą ir prieštaringą lietuvių meno istorijos laikotarpį. 1945 – 1956 metai buvokone sunkiausias ir daugiausiai represijų pareikalavęs laikotarpis. Diktuodama dailės kūrinių tematiką ir meninę  kalbą, Sovietų  valdžia  siekė  centralizuoti  ir  monopolizuoti  dailės  rinką:  įkurtos  šį mechanizmą  kontroliuojančios  ir  vykdančios  organizacijos  –  Dailininkų  sąjunga,  kuriai  privalėjo priklausyti  kone  visi  profesionalūs  dailininkai,  Dailės  fondas  bei  „Dailės“  kombinatai.  1940  m.  iš Vilniaus miesto muziejaus įkurtas valstybinis kultūros profilio muziejus, kuris 1941 m. reorganizuotasį Vilniaus valstybinį dailės muziejų, o 1966 m. – į Lietuvos dailės muziejų. Po 1956 m. Stalino kulto paneigimo Lietuvoje prasidėjo vadinamasis „atšilimo“ laikotarpis – menininkai  pradėjo  aktyviau  ieškoti  modernių  sprendimų,  eksperimentuoti  plastiniame  lygmenyje. Kūrėsi  naujos  meno erdvės  bei  susivienijimai: 1967 m. Vilniaus centre buvo pastatyti bei atidaryti Dailės parodų rūmai (1992 m. perorganizuoti į Šiuolaikinio meno centrą); 1969 m. įsikūrė Lietuvos fotomenininkų  draugija,  formavusi  iki  šiol  stiprią vadinamąją  Lietuvos  fotografijos  mokyklą, suliejančią reportažinės ir meninės fotografijos tradicijas.  Priverstinis  meno  sistemos  uždarumas,  vienakryptę  raišką  bei  ribotą  temų  rinkinį  primetusi sovietinė  ideologija,  suformavo  specifinę  Lietuvos dailės  raidą,  nutolusią  nuo  tarptautinių  meno procesų.  Tik  devintojo  dešimtmečio  pabaigoje  drauge  su  tautinių  sąjūdžių  gimimu  Lietuvoje  ir daugelyje kitų Sovietų sąjungos bei socialistinio bloko šalyse, įvyko svarbus meno lauko ir meninio identiteto lūžis.   Lūžis: pirmieji šiuolaikinio meno metai Lietuvoje 1989  m. kovo 11 d. Lietuvos dailininkų  sąjunga (LDS) atsiskiria nuo TSRS dailininkų  sąjungos, o lygiai po  metų  Lietuva atsiskiria  nuo Sovietų sąjungos  – prasidėjo  naujas,  nepriklausomas, jaunos valstybės  gyvenimo  etapas.  Meno  srityje  pirmieji  šalies  nepriklausomybės  metai  išsiskyrė  aktyviu eksperimentavimu,  spontaniškumu,  nepriklausomų  iniciatyvų  gausa.  1992  m.  LDS  Parodų  rūmai perorganizuoti  į  Šiuolaikinio    meno  centrą  (ŠMC),  tapusiu  pirmąja  valstybės  remiama  šiuolaikinio meno  institucija  Lietuvoje.  Nuo  pirmųjų  įkūrimo  dienų  vadovaujamas  Kęstučio  Kuizino,  ŠMC išsiskyrė kokybiškai nauja meno ir jo reprezentacijos samprata bei strategijomis, pristatydamas vietinei meno publikai iki tol nematytas meno raiškas. Jau po metų, 1993 m., Vilniuje įsikūrė JAV investuotojo ir  filantropo  George’o  Soroso  finansuojamas  Soroso Šiuolaikinio  meno  centras  (SŠMC),  stipriai įtakojęs šalies meno scenos vystymąsi:  centras „kaupė informaciją, rėmė šiuolaikinio meno projektus, ypač  jų  sklaidą  užsienyje,  taip  pat  katalogų  leidybą  ir  rengė  metines  parodas“.  

2000  m.  SŠMC pertvarkytas  į Šiuolaikinės dailės  informacijos centrą (ŠDIC) Lietuvos dailės  muziejaus struktūroje, vėliau tapo 2009 m. duris atvėrusios Nacionalinės dailės galerijos dalimi. Aktyviai palaikomas šalyje įsikūrusių užsienio šalių ambasadų bei gaudamas papildomą finansavimą iš Soroso Šiuolaikinio meno centro,  dešimtame  deš.  ŠMC  ėmėsi  plačios  ir  kokybiškos  tarptautinio  meno  sklaidos  Lietuvoje, supažindindamas vietinę auditoriją su garsiais to meto šiuolaikiniais menininkais. Tuo pat metu susvyravo ir sovietmečiu vienintelio dailininkų susivienijimu buvusios Lietuvos dailininkų sąjungos vienybė bei autoritetas: nuo jos atsiskyrę viduriniosios kartos ar sąmoningai priejos neprisijungę  jaunosios kartos kūrėjai gausiai  formavo naujus, kur kas  natūralesnius  ir mažesniu biurokratiniu  svoriu  pasižyminčius  susivienijimus. Kaune  susibūrė  ir  aktyviai  reiškėsi  radikalesnė „Post  Ars“  grupė  (1989),  Vilniuje  –  viduriniosios  kartos  grupė  „24“  (1989),  iki  šiol  aktyvi  grupė „Angis“  (1990)  bei  jauniausios kartos,  neretai  dar vienintelės Lietuvoje  Vilniaus  dailės  akademijos (VDA)  studentų  grupės  –  „Žalias  lapas“  (1989),  „Naujosios  komunikacijos  mokykla“  (1990),  bei didžiulę įtaką jauniems kūrėjams padariusio iš JAV atvykusio menininko Kęstučio Zapkaus inicijuota grupė „Geros blogybės“. Pastarosios paroda 1992 m. ir buvo pirmoji oficiali Šiuolaikinio meno centro paroda. Menininkų grupių kūrimąsi katalizavo tiek tradicinių meno institucijų dezintegravimasis, tiek fizinių parodinių ir kūrybinių erdvių stoka. 1993 m. buvusiuose Geležinkleinininkų kultūros namuose menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų ir menotyrininko  Sauliaus  Grigoravičiaus  iniciatyva  susikūrė  pirmoji  nevyriausybinė  organizacija „Jutempus  tarpdisciplininio  meno  projektai“,  grįsta  tinklinės  bendruomenės  (network)  kūrimo  ir bendradarbiavimo  principais.  „Jutempus“  buvo  pirmoji  nepriklausoma  institucija,  profesionaliai vykdanti parodinę veiklą bei integravusi technologinių naujovių (pvz. interneto) teikiamas galimybes. Tokiu  būdu  ji  skatino  tarpdiciplinį  požiūrį  į  meno raiškos  galimybes.  1994  m.  buvę  K.  Zapkaus mokiniai  bei  naujai  prisijungę  menininkai  įkūrė  organizaciją  „Metastudija“,  išreiškiančią  siekį juridiškai įteisinti kūrybinę veiklą  ir sukurti naują socialiai palankią  menininkų  sąjungą.Vienintelis Metastudijos projektas Banginio  pilvas (kuratorius  Žilvinas  Kempinas)  buvo  surengtas  buvusiuose kareivių kultūros namuoseŠiaurės miestelyje, kurias sąjunga nuomojo kaip dirbtuves. Projektas buvo išskirtinis tiek pasirinkta jo įgyvendinimovieta , tiek pačios parodos eksponavimo būdu: menininkų kūriniai skendėjo tamsoje, o žiūrovai galėjo juos pamatytiapsišviesdami kelią ir kūrinius žvakėmis, kurias gaudavo įeidami į pastatą.Nuo 1998 m. jos veiklą tęsė Lietuvos Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga  (LTMKS),  deklaruojanti  meno  raiškų  įvairovę  bei  novatorišką  (tuomet)  naujų  medijų pasitelkimą.      

Perėjimas  nuo  planinės  prie  laisvosios  rinkos  ekonomikos  paskatino  ir  privačių  galerijų steigimąsi:  pirmaisiais  nepriklausomybės  metais  įsikūrė  iki  šiol  veikiančios  galerijos  „Vartai“  bei „Lietuvos aidas“.  Raida: institucijos ir iniciatyvos pirmaisiais nepriklausomybės dešimtečiais Praėjus daugybę pokyčių atnešusiai „lūžio“ bangai, nuslūgo ir spontaniškų iniciatyvų gausa – meno pasaulyje  vis  svarbesnį  vaidmenį  įgavo  „stambieji  žaidėjai“  –  ŠMC  bei  SŠMC.  Iki  1998  m. vadovaujamas  Ramintos  Jurėnaitės  SŠMC  surengė  kelias  svarbias  metines  parodas,  dažniausiai eksponuotas  ŠMC  erdvėse:  „Tarp  skulptūros  ir  objekto  lietuviškai“  (1993),  „Dėl  grožio“, „Kasdienybės  kalba“  (1995),  „Daugiakalbiai  peizažai“  (1996)  bei  „Sutemos“  (1998).  Pastaroji surengta drauge su ŠMC, kuris devintojo dešimtečio pabaigoje parodomis „Lietuvos dailė 1989-1999“ nuo 1998  m. rengiama „Baltijos trienale“, neslėpdamas savo  indėlio, aktyviai ėmėsi dailės istorijos formuotojo vaidmens. „Lietuvos daile“, rengiama kas dvejus metus, institucija mėgina apžvelgti bei sisteminti  kintančius  lietuvių  meno  procesus,  tuo  tarpu  „Baltijos  tarptautinio  meno  trienalė“  tapo prioritetiniu bei reprezentaciniu ŠMC renginiu, kurį kuruoti kviečiami žinomi tarptautiniai kuratoriai.  20-21 a. sandūrojeŠMC įsitvirtino kaip svarbiausia ir stipriausia šiuolaikinio meno institucija ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Ši aplinkybė iš dalies lėmė ir ryškią centro (Vilniaus) bei „periferijos“ (likę miestai) atskirtį šalies  meno  pasaulyje.  Vis  dėlto  kituose  miestuose,  dažniausiai  pavienių  aktyvių  asmenybių  dėka, kūrėsi  ir  tebesitęsia  įdomios  iniciatyvos,  kuriom  būdinga  reflektuoti  centro-periferijos  skirtį,  jos trūkumus bei privalumus.     1993-1996  m.  Alytaus  gatvėse  Redo  Diržio  iniciatyva  surengti  pirmieji  renginiai „Tiesė.Pjūvis“, vėliau išsivystę į Alytaus meno bienalę (2005), kuri deklaravo, jog „bienalės gali vykti visur, jų pernelyg iškelta savaiminė „vertė“ yra ideologijos suformuota klišė, kurią paneigti galima tik ją realizuojant ir iš jos nuolat šaipantis“.

2009-aisiais Alytaus bienalė peraugo į atvirą Alytaus meno streiko  bienalę  (AMSB),  nukreiptą  prieš  „Vilniaus  –  Europos  kultūros  sostinės“  projektą  bei „nacionalinį isteblišmentą apskritai“3. Sąmoningai įsteigta nuo centro nutolusioje teritorijoje ši bienalė siekia  griauti  nusistovėjusią  hierarchiją  tarp  „gero“  ir  „blogo“  meno,  elitinės  ir  masinės  kultūros, centro-periferijos.  Panašiu  metu,  1996  m.,  Šiauliuose  Šiaulių  dailės  galerijos  kuratorių  (ypač  Virginijaus Kinčinaičio) iniciatyva surengtas pirmasis meno festivalis „Virus“. Nuo pirmųjų dienų iki šiol kasmet rudenį  vykstantis  festivalis  išsiskiria  tarpdisciplininiu  pobūdžiu  bei  ribų  tarp  įsitvirtinusių  ir pradedančiųjų  menininkų  nepaisymu:  viename  renginyje  įsitenka  (avangardinio  pobūdžio)  madų demonstravimas,  parodos,  muzikiniai  pasirodymai  bei  teoriniai  seminarai.  2002  m.  Šiaulių  dailės galerijos  kuratoriaus  Virginiaus  Kinčinaičio  inicijuotas  startavo  medijų  meno  festivalis  „Enter“, rengiamas kiekvieną pavasarį. Festivalio renginiuose – parodose, teorinėse konferencijose, garso meno pasirodymuose nagrinėjami ir perteikiami  naujų technologijų bei meninės vaizduotės susitikimai.  Antrame  pagal  dydį  mieste  Lietuvoje  –  Kaune  –  išsiskyrė  Mykolo  Žilinsko  bei  Paveikslų galerijos, atvėrusios duris  įsimintiniems kviestinių kuratorių projektams  bei  vietinėms  iniciatyvoms. Pavyzdžiui, 2000 m. M. Žilinsko galerijoje, parodoje „Intriga-provokacija“ pristatyti tokie pasauliniogarso  menininkai kaip  Olegas  Kulikas,  Katarzyna  Kozyra,  Taras  Polataiko,  Pawel  Althamer  ir  kt.; Paveikslų galerijoje  įkurtas iki šiol veikiantis Fluxus kabinetas,  įrengta nuolatinė Fluxus  menininko Ay-O instaliacija.  2005 m. įvairiose Kauno erdvėse išsiskleidė tarptautinė meno bienalė „Tekstilė“, deklaruojanti platų tarpdalykinį požiūrį į tekstilės meną: joje vizualieji menai jungiami su šiuolaikiniu šokiu, muzika. 2013 m. ambicinga bienalė siekia visai išsivaduoti nuo tekstilės, įsiausdama į bendrą šiuolaikinio meno bienalių audinį. Vieninteliame  Lietuvos  uostamiestyje  Klaipėdoje  2005  m.  įsteigtas  Klaipėdos  kultūrų komunikacijos  centras  (KKKC),  apjungęs  parodines  erdves  (buvusius  Parodų  rūmus,  Klaipėdos menininkų  namus)  bei plačią  institucinę  veiklą:  parodų rengimą ir prodiusavimą, kultūrinio portalo www.kulturpolis.lt  palaikymą,  rezidencijų  programą  bei  daugybės  įvairių  papildomų  vietinių  bei tarptautinių projektų įgyvendinimą. Aktyviai ir profesionaliai dirbantis centras siekia šviesti ir plėsti šiuolaikinio meno auditoriją pajūrio regione.  Pirmojo  XXI  a.  dešimtmečio  pabaigoje  Vilniuje  sustiprėjo  ir  mažieji  šiuolaikinio  meno „žaidėjai“. 2007 m.  moderniame komerciniame komplekse Vilniuje įsteigtas Jono Meko vizualiųjų menų  centras,  kurio  veiklos  sritis  apima  Jono  Meko,  Jurgio  Mačiūno  bei  kitų  Fluxus  menininkų kūrybinio  palikimo  reprezentaciją  bei  šiuolaikinio meno  projektų  rengimą,  bendradarbiaujant  su kviestiniais  kuratoriais,  institucijomis  ir  susivienijimais.  Vis  dėlto  netankus  parodų  kalendorius menkina šios institucijos matomumą bei svarbą meniniame šalies gyvenime. Kiek anksčiau aktualias tarptautines ir šalies meną pristatančias parodas ėmė rengti bei tarptautinėse meno mugėse dalyvauti viena didžiausių galerija „Vartai“, 2007 m. porai metų įsisteigė tarptautinė šiuolaikinio meno galerija „Ibid  Projects“,  pristačiusi  keletą  išskirtinių  tarptautinių  parodų.  2008  m.  įsikūrė  Vilniuje  taip  patdvejus  metus  veikusi,  vėliau  į  Briuselį  išsikėlusi,  tarptautinė  šiuolaikinio  meno  galerija „Tulips&Roses“,  pademonstravusi  išskirtinai  sėkmingą  tarptautinę  vadybą  ir  pratęsusi  glaudaus menininko-institucijos  bendradarbiavimo  formą, padėjusią  galerijai  susikurti  vientisumo  įspūdį.  Vis dėlto  šiuolaikinio  meno  rinkos  nebuvimas  bei  itin  lėtas  jos  formavimasis  stabdo  privačių  galerijų steigimąsi ir sėkmingą veiklą, skatindama ieškoti kitokių institucijų ar iniciatyvų pavidalų. 

Premijos bei prizai – viena iš galimų tiesioginio meno bei pelno susitikimo formų. 2003 m. premiją  jaunam  Baltijos  šiuolaikiniam  menininkui  įsteigė  „Hansabank“  (dabar  „Swedbank“)  grupė, siekusi ne tik paskatinti kūrėjus, tačiau ir megzti glaudesnius trijų Baltijos valstybių tarpusavio ryšius. 2008  m.  Lietuvos  dailininkų  sąjungoje  dirbusių  bei nepriklausomų  kuratorių  iniciatyva  startavo „Jaunojo tapytojo prizas“ (JTP), siekiantis pristatyti perspektyviausius jauniausios kartos tapytojus, per trejus  metus  tapęs  tarptautiniu  konkursu.  Tačiau  tokie  verslo  ir  meno  dialogai  kol  kas  –  pavieniai pavyzdžiai, kuriais sekti nori išties nedaugelis verslo atstovų.  Vienerių metų renesansas: ilgalaikiai 2009-ųjų projektai  2009-ieji Lietuvoje išsiskyrė net dvejais ypatingais įvykiais: Vilnius vieneriems metams tapo   Europos kultūros  sostine,  o  Lietuva  šventė  savo  tūkstantmečio  jubiliejų.  Šiedu  stambiabiudžečiai  įvykiai paskatino  ne  tik  daugybės  pavienių  iniciatyvų  radimąsi,  tačiau  atvėrė  ir  ilgalaikių  projektų  ar  net pastatų duris.        

„Vilnius – Europos kultūros sostinė“  (VEKS) suteikė galimybę surengti pirmąją šiuolaikinio meno  mugę  Lietuvoje  „ArtVilnius“,  kurioje  dalyvavo galerijos  iš  31  pasaulio  šalies.  Vangią  meno rinką  mėginanti išjudinti bei  visuomenės edukacijos tikslus užsibrėžusi mugė 2012 m. surengta  jau trečiąjį kartą. Mažesnė, tačiau nemažiau aktuali inciatyva – ant Neries upės kranto pastatyta laikina kultūros platforma  „Kultflux“,  2008  –  2010  m.  šiltu  metų  laiku  pasiūliusi  plačią  tarpdalykinę  programą, apimančią paskaitas, parodas, filmų peržiūras, gyvus muzikinius pasirodymus ir tokiu būdu traukusi gausias lankytojų minias. Paties  VEKS’o  programoje  sėkmingai  sostinės  gyventojus  subūrė  „Kultūros  nakties“  bei „Menas  netikėtose  erdvėse“  projektai,  atvėrę  iki  tol  nematytas  Vilniaus  erdves  miestiečiams  bei mėginę  meną  priartinti  prie  plačių  auditorijų.  Paminėtinas  ir  šiuolaikinio  meno  galerijos  „Vartai“ drauge  su  festivaliais  „Kino  pavasaris“  bei  „Vilnius  Jazz“  surengtas  bei  iki  šiol  tęsiamas  ciklinis projektas  „Artscape“,  kas  mėnesį  pristatęs  ryškiausius  vizualiųjų  menų,  kino  ir  džiazo  kūrėjus  iš buvusių, esamų ar būsimų kultūros sostinių šalių, o tuo pačiu į bendrus kūrybinius dialogus įtraukdamiir lietuvių autorius.          

Lietuvos  dailės  muziejaus  padalinio  Nacionalinės  dailės  galerijos  (NDG)  atidarymas rekonstruotame  buvusio  Revoliucijos  muziejaus  pastate  –  svarbiausias  įvykis  per  dvejus  Lietuvos meno raidos dešimtmečius. Daugiafunkciniame kultūros centre veikia nuolatinė ekspozicija, pristatanti dalį XX-XXI a. Lietuvos dailės rinkinio eksponatų, keičiamose parodose daugiausia dėmesio skiriama XX  a.  Lietuvos  bei  tarptautinei  dailei,  siekiant  įtraukti  nacionalinę  dailę  į  platesnius  kultūrinius kontekstus.  Tuo  pačiu  galerija  itin  aktyviai  bendradarbiauja  su  įvairiomis  nepriklausomomis iniciatyvomis,  rengiant  bendrus  projektus,  kurie  pristatomi  tiek  multifunkcinėje  auditorijoje,  tiek bendrose galerijos erdvėse.        

2009-aisiais duris atvėrė ir ilgai lauktas Vilniaus dailės akademijos (VDA) pastatas – dizaino ir inovacijų centras šmaikščiai pavadintas „Titaniku“. Pastatas suteikė erdvės ne tik kelioms VDA katedroms, tačiau ir iki tol neturėtas galimybes studentams bei dėstytojams pristatyti savo kūrybą erdviose parodinėse salėse. Vienerius metus Vilnius skendo įvairaus pobūdžio ir kokybės sraute, tačiau leido įgyvendinti ir strategiškai svarbius ilgalaikius projektus. Po pakilimo: nauji meno židiniai Po 2009-ųjų meno įvykių gausą pakeitė pavienės, neretai asmeniniu entuziazmu grįstos, iniciatyvos. 2010  m.  buvusiame  Sveikatos  ministerijos  apleistame  pastate,  Vilniuje,  duris  atvėrė  „Fluxus ministerija“,  2012  m.  persikėlusi  į  Kauną.  „Fluxus“  srovę,  kuria  Lietuvoje  neretai  spekuliuojama, populiarinti  skirta  „ministerija“  priglaudė  itin  skirtingo  pobūdžio  kūrybines  išraiškas  –  nuo  erdvių suteikimo  Lietuvos  tarpdisciplininio  meno  kūrėjų  sąjungai,  rūsyje  rodomos  Jono  Meko  filmų programos iki riedutininkų mini-parko.    „Modernaus  meno  centras“  (MMC)  savo  veiklą  pradėjęs  2010  m.  –  ambicingiausia  per pastaruosius  dvejus  dešimtmečius  savarankiška  iniciatyva,  įsteigta  ir  palaikoma  modernaus  ir šiuolaikinio  meno  kolekcininkų  Danguolės  ir Viktoro  Butkų.  Bendradarbiaudami  su profesionaliais meno  specialistais,  kolekcininkai  jau  sukaupė  reprezentatyvų  modernaus  ir  šiuolaikinio  Lietuvos vaizduojamojo  meno  nuo 1960–ųjų  iki šių dienų  fondą, kurį  siekia padaryti prieinamą  visuomenei, dešiniajame  Neries  krante  savo  lėšomis  pastatydami MMC  pastatą.  Sukauptą  meno  kolekciją  bei muziejaus pastatą jo įkūrėjai siekia padovanoti Valstybei, primindami apie Lietuvoje išnykusį meno mecenatystės reiškinį.      

2011 m. Vilniaus dailės akademija pakvietė į naujo padalinio – Nidos meno kolonijos (NMK) atidarymą.  Toli  nuo  sostinės  nutolusios  NMK  veiklą apima  pirmoji  Lietuvoje  tarptautinė  meninių rezidencijų  programa,  sutraukianti  menininkus  iš  įvairių  pasaulio  šalių,  daug  dėmesio  kūryboje skiriantiems  vietinės  kultūros  bei  gamtos  ypatumams.  Kolonijoje  rengiamos  parodos,  tarptautiniai seminarai, konferencijos, tokiu būdu praplečiant Lietuvos kultūrinę geografiją nauja žyma. 2012  m.  viduryje  Vilniuje  startavo  inovatyvaus  formato  nevyriausybinė  projektinė, transdisciplininė ir para-akademinė edukacinė programa RUPERT, 2013 m. praplėsianti savo veiklą tarptautinės rezidencijų programos  įkūrimu  ir vieša galerija.  Kiekvienais metais programa atsirenka nedidelį  skaičių dalyvių, kurių pasiūlytus projektus  -  nuo parodų  iki minčių  architektūros - padeda vystyti tutoriai, vizituojantys lektoriai iš įvairių šalių.  Pastaraisiais  metais  į  šiuolaikinio  meno  sceną  įžengę  jauniausios  kartos  kuratoriai  bei menininkai išsiskiria aktyvumu bei glaudžiu bendradarbiavimu su jau veikiančiomis institucijomis – ŠMC,  NDG,  galerijomis  „Vartai“  ir  „Tulips&Roses“  bei  mokymosi  įstaigomis  –  Vilniaus  dailės akademija, Vytauto Didžiojo universitetu (VDU) Kaune. Iš įvairių bendradarbiavimo formų gimė ir kelios  ilgalaikės  iniciatyvos:  projektų  erdvė  „The Gardens“  (2012),  įsikūrusi  neįprastoje  – Planetariumo  erdvėje  Vilniuje,  startavusi  su  aukšto  lygio  konceptualaus  meno  projektais,  Kaune įsikūrė  VDU  galerija  „101“  (2008)  bei  šiuolaikinio meno  knygynas  „[six chairs]  BOOKS“  (2012), deklaruojantis naują požiūrį į knygyno veiklą.  Neringa Černiauskaitė MENININKAI. Šiuolaikinio meno praktikų ir idėjų kaita Didžiausi pokyčiai  Lietuvos  meno scenoje prasidėjo XX a. devintojo deš. pabaigoje kartu su politinėmis  permainomis,  vedusiomis  link  nepriklausomybės  atkūrimo  1990  m.  ir  meno  lauko reorganizavimo.  Tuomet  (nuo  1987  m.)  naujas,  fluxus  įkvėptas4  idėjas  ėmė  realizuoti  muzikai  ir kompozitoriai,  rengę  konceptualiojo  meno,  hepeningų  festivalius  įvairiuose  Lietuvos  miestuose, kuriuose  dalyvaudavo  ir  Vilniaus  dailės  akademijos studentai.  Netrukus  susikūrė  pirmosios nepriklausomos  menininkų  grupės,  kurių  nariai  ėmė  taikyti  Lietuvos  meno  kontekste  naujas  meno formas: Vilniaus dailės instituto dailės studentus ir  muzikus apjungusi grupė  „Žalias  lapas“  viešose erdvėse organizavo vaizdą, garsą ir veiksmą jungusias humanistinio pobūdžio menines akcijas; „Post Ars“  kūrė  žemės  meno  kūrinius,  menines  akcijas  industriniuose  landšaftuose,  šokiruojančias instaliacijas,  kuriose  pabrėžė  socialines,  egzistencines  temas (il.  ...).  Pirmųjų  grupių  susikūrimas žymėjo nusilpusią sovietinį meno lauką kontroliavusią institucinę ir ideologinę sistemą, o kartu ir jai mestą menininkų iššūkį, nesustabdomai keičiant tradicinę meno sampratą.Tiesa, atskiri menininkai įvairiose meno šakose šiuolaikinio meno principais ėmė vadovautis jau anksčiau.  Iki  šiol  aktyviai  kuriantis  konceptualios  skulptūros  pradininkas  Lietuvoje  Mindaugas Navakas nuo devintojo deš. pradžios kūrė didelio formato objektus, interpretuodamas geometrines ir technikos pasaulio formas. Šiuose darbuose jis išryškino konkrečios vietos, erdvinio konteksto įtaką meno kūrinio suvokimui ir kūrė naują viešai erdvei skirto meno viziją. Jo novatoriškas požiūris įtakojo skulptūros išplėstame lauke sampratos formavimąsi Lietuvoje. 8–9  deš.  susiformavo  fotografų  karta,  savo  kūryboje  įkūnijusi  lūžį  Lietuvos  meninėje fotografijoje, davusi impulsą postmodernistinių tendencijų atsiradimui šioje srityje – tai konceptualios fotografijos pradininko Lietuvoje Vito Luckaus, Algirdo Šeškaus (il. ...), Alfonso Budvyčio nuopelnas. Anuomet šie fotografai kūrė svarbios ir pripažintosLietuvos fotografijos mokyklos, kurią atstovauja modernizmo klasikai – Antanas Sutkus (il. ...), Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas ir kiti – paraštėse.  Svarbi  figūra  sąsajoje  su  šiuolaikinio  tarptautinio  meno  kontekstu  –  Niujorke  gyvenantis  ir kuriantis lietuvių kilmės  menininkas Jonas Mekas, Amerikos avangardinio kino krikštatėvis. Jo reti apsilankymai Sovietinėje Lietuvoje 8–9 deš. buvo svarbūs politiškai ir idėjiškai, jo kuriama poezija ir eksperimentiniai filmai (il. ...) davė impulsų Lietuvos videomeno pradžiai 9 deš. pabaigoje bei filmo mediją pasirinkusių menininkų raiškai. 10-ojo dešimtmečio tendencijos: saviidentifikacija  1990  m.  Lietuvai  atkūrus  nepriklausomybę,  menininkai  ėmė  laisvai  ir  tiesiogiai  dalyvauti tarptautiniame  meno  gyvenime.  Esminės  permainos  vyko  jauniausios  kartos,  tapybos,  skulptūros  studijas  bebaigiančių  menininkų  kūryboje.  Beveik  visi  jie  mokėsi  vienintelėje  Lietuvos  meno mokykloje – Vilniaus dailės akademijoje, kurioje devintojo-dešimtojo dešimtmečių sandūroje vietinės akademinės  tradicijos  tebebuvo  tvirtos,  o  šiuolaikinio  meno  idėjos  beveik  nežinomos.  Jauni menininkai jas „atrado“ savarankiškai, studijuodami pasiekiamą informaciją apie naująją Vakarų dailę ir žvalgydamiesi svetur: išvykę trumpesniam ar  ilgesniam  laikui dalyvauti parodose, dirbti kūrybos centruose. Dėl to Lietuvos šiuolaikinio meno pirmeivių kūryba išsiskiria ne tik novatoriškumu, bet ir individualumu – nagrinėjamų temų ir meno kalbos požiūriais.5The  1990s  were  marked by  the shift  from medium-specific to discourse-specific  art  practice. Naujos raiškos kūriniai – objektai, instaliacijos, meninės akcijos, performansai, šiuolaikinė fotografija, bendradarbiavimu ir naujosiomis medijomis grįstos praktikos, taip pat 10 deš. pabaigoje įsivyravusi judančio vaizdo medija – žiūrovams atvėrė kritišką šiuolaikinio meno santykį su  socialinių, politinių, kultūrinių reiškinių kontekstais. Menininkų dėmesys telkėsi ties kūno, kasdienybės, meno ir gyvenimo sąryšio  problematika,  institucine  kritika  ir  –  ypatingai  –  postsovietinio  (meninio)  identiteto  ir (kultūrinės/kolektyvinės) atminties klausimais.  Deimanto  Narkevičiaus  konceptualių  objektų,  (video)  instaliacijų  ir  filmų,  ypatingai  10  deš. pabaigoje,  pagrindine  tema  tampa  modernizmo  utopijos  atmintis6,kurią  menininkas  nagrinėja sujungdamas  dvi  perspektyvas  –  individualių  istorijų  pasakojimus  ir  istoriją  kaip  įteisintą  diskursą, perdirbdamas  ir  interpretuodamas  (suasmenindamas)  įvairią  found-footage  medžiagą:  kolektyvinę atmintį  formavusią  dokumentiką,  posovietinėje  sąmonėje  įsitvirtinusius  kino,  literatūros  naratyvus, kitų menininkų kūrinius. Bendradarbiavimo taktikos, tinklo kūrimas, performatyvumas, archyvavimas ir siekis dirbti  su naujomis  medijomis, integruoti jas  į  visuomenės gyvenimą  būdingas Nomedos ir Gedimino  Urbonų  meno  praktikai.  Jie  veikia  sociopolitiniame  lauke,  keldami  bendruomeniškumo, pilietiškumo, sąmoningumo ir saviidentifikacijos klausimus galios, feminizmo, identiteto diskursuose. Artūro Railos kūryba neatsiejama nuo institucinės kritikos ir tautinio identiteto diskursų: menininkasglaudžiai  bendradarbiauja  su  įvairiomis  specifinėmis  socialinėmis  grupėmis  ar  subkultūromis. Suteikdamas  joms  laisvę  meno  lauke  užsiimti  įprasta  veikla,  jis  išryškina  kūrybingumo  vaidmenį sociumo kasdienybėje ir kvestionuoja meno institucijos ir gyvenimo skirtį. Vietinio konteksto, tautinio identiteto  ir  istorijos  tyrimas  bei  permąstymas  būdingi  Audriaus  Novicko,  Gintaro  Makarevičiaus filmams ir instaliacijoms. Eglės Rakauskaitės 10 deš. vidurio kūryba išsiskyrė siekiu permąstyti moters identitetą. Menininkė dirbo su tokiomis tuomet Lietuvos dailėje nekonvencionaliomis medžiagomis, kaip žmogaus plaukai, jazminų žiedlapiai, medus, taukai, šokoladas (il. ...). Jos kūniškuose objektuose, performansuose,  instaliacijose  jusliškumas  pynėsi  su  intymumu.  Vėlesniuose  darbuose  intymus žvilgsnis  į  žmogų  per  vaizdo  kameros  objektyvą  tapo  įrankiu,  padedančiu  reflektuoti  socialinius reiškinius ir bendražmogiškos būties temas. Žmogaus prigimtis, perteikiama hipertrofuotais mirties ir eroso vaizdiniais didžiulio formato fotografijose, piešiniuose, skulptūrose ir filmuose, tapo Svajonės ir Pauliaus Stanikų analizės objektu. Jurga Barilaitė gilinasi į moters konstruktą ir naudoja įvairias meno medijas,  konfrontuodama  su  vyriško  žvilgsnio  dominavimu  socialinėje  ir  kultūrinėje  terpėje. Radikalius  ir  abjektiškus  socialinės  realybės  ir  moralės  aspektus  meno  kūriniuose  iškelia  Evaldas Jansas,  instaliacijose,  filmuose  ir  performansuose išviešindamas  tuos  visuomenės  būvius,  kurių normali  visuomenė  nepageidauja  matyti:  ambivalentišką  egzistenciją  ir  socialinės  sistemos  plyšius. Architektūros studijas baigęs Valdas Ozarinskas specifinį intelektualų matymą atskleidžia per daiktų pasaulio  apropriaciją  naujų  formų  kūrimui,  kurias  jungia  su  garsu  ir  judančiu  vaizdu,  siekdamas išreikšti politinę poziciją. 10 deš. pabaigoje gyventi ir kurti persikėlęs į Niujorką Žilvinas Kempinas iš užkoduotą informaciją saugančios magnetinės juostos, šviesos ir oro srautų kuriamose instaliacijose tyrinėja judesio estetiką ir optinį erdvės patyrimą.   Daugelis  šių  menininkų,  su  kurių  kūryba  siejama  šiuolaikinio  meno  pradžia  Lietuvoje, tarptautinėje  meno  scenoje  įsitvirtino  XX  ir  XXI  a.  sandūroje  –  geografiškai  išsiplėtusio postkolonijinio  diskurso  dėka  tarptautinei  meno  bendruomenei  susidomėjus  Rytų  Europos  menu  ir ėmus rengti jį analizuojančias ir Vakarų tradicijoje kontekstualizuojančias parodas. 1999 m.Lietuva pirmą kartą pristato savo paviljoną Venecijos bienalėje. Šiuolaikinio meno centras Vilniuje 2002 m. atnaujina Baltijos trienalės viziją: imama bendradarbiauti su tarptautiniais kviestiniais kuratoriais,  iš regioninės  ji  tampa  pristatančia  tarptautinį  šiuolaikinį  meną.  Lietuvos  menininkai  dalyvauja šiuolaikinio meno bienalėse Berlyne, Stambule, San Paule, Manifesta, kiek vėliau XXI a. pirmajame deš. – documenta, Skulptur Projekte Münster, Guangzhou trienalėje ir kitur. In-between laikotarpis: identifikacija Jaunesnė menininkų karta, meno scenoje pasirodžiusi dešimtojo dešimtmečio pabaigoje,  pratęsė įsivyravusias temas ir raiškos būdus, neatsisakydami tyrinėtojo strategijos, pabrėždami kaitos/tapimo laiką: jų tyrinėjamu objektu tapo prie kapitalistinės sistemos bandančio prisitaikyti žmogaus sąmonė, nauji socialiniai ir tarpkultūriniai ryšiai – susidūrimo su Kitu diskursas. Kristinos Inčiūraitės kūriniuose –  filmuose,  instaliacijose  –  moters  žvilgsnis  ir  pasaulėjauta  tampa  pagrindiniu  tyrimo  objektu  ir tikrovės,  utopijos  ir  fikcijos,  (de)konstravimo  įrankiu.  Savo,  kaip  menininkės  ir  moters,  tapatybės suvokimu per svetimą kultūrą, kalbą, vaidmenį išsiskiria į multikultūrinius kontekstus pasineriančios Lauros  Garbštienės  meno  praktika.  Tranzitines  kintančio  simbolinio  statuso,  adaptacijos, Kitopažinimo  situacijas  ir  būsenas  per  domėjimąsi  kalba,  identitetu  ir  steoretipais  populiariojoje posovietinėje kultūroje tyrinėja menininkai  Laura Stasiulytė, Arūnas Gudaitis, Eglė Paulina Pukytė. Naudodamas įvairias medijas Dainius Liškevičius į sociokultūrinius reiškinius žvelgia per ironijos ir absurdo prizmę, nevengdamas pasišaipyti iš savęs ir kultūroje įsitvirtinusių stereotipinių požiūrių.Amžių  sandūroje  plėtojosi  ir  tapybos  medijos  kvestionavimo  tendencija.  Po  visuotinai paskelbtos „tapybos mirties” ji tapo vėl aktuali ėmus permąstyti šią mediją iš pagrindų7. Neįprastos tradicinei tapybos  sampratai  medžiagos  ir  raiškos  būdai  pasitelkiami,  siekiant perduoti  konceptualų pranešimą. Šia linkme pasuko tiek vyresnės, tiek jaunesnės kartų menininkai: Jonas Gasiūnas, Eglė Ridikaitė,  Patricija  Jurkšaitytė,  Agnė  Jonkutė,  Ričardas  Nemeikšis  ir  kiti.  Vienas  šiuo  požiūriu Lietuvos kontekste įtakingiausių menininkų Jonas Gasiūnas eksploatuoja tapybos ir piešimo degančios žvakės  liepsna  bei  dūmais  techniką,  kuri  drobėje  sukuria  kinematografinį  efektą  bei  konceptualią tikrovės  ir  fikcijos  sampyną  atvaizde.  Jis  nagrinėja  asmeninio,  istorinio  laiko  ir  jo  kaitos  temas, atminties naikinimo ir susigrąžinimo procesus. Eglė Ridikaitė vietoje drobės renkasi didžiulio formatoindustrinius audeklus, “tapo” aerozoliniais dažais ir pabrėžia vaizdo plokštumą. Patricija Jurkšaitytėtapo  istorinius  paveikslus  pagal  prastas  reprodukcijas,  eliminuodama  juose  figūras,  taip  siūlydama kitokį klasikinių  vaizdų suvokimą. Jauniausiai kartai ypatingai rūpi tapytojo savirefleksija (Andrius Zakarauskas),  tapymo  proceso  sureikšminimas  ir  analizė  (Eglė  Ulčinskaitė,  Alina  Melnikova), refleksyvus santykis su vietine ir globalia meno istorija, vienos meno medijos išverčiamumas į kitą – tapybos kalbą (Eglė Karpavičiūtė). Pranešimą konstruojančią mediją  bei dokumentiškumo ir  fikcijos ribas tyrinėja  fotografijos ir judančių vaizdų kūrėjai. 9 deš. pabaigoje kitaip  į fotografijos mediją pažvelgęs Gintautas Trimakas toliau gilinasi į jos subtilybes – vaizdo konstravimo principus ir tikrovės perkėlimo į atvaizdą būdus, konceptualizuodamas  patį  fotografavimo  procesą  bei rinkdamasis  objektus.  Naują  fotografijos sampratą jis formavo kartu su bendraminčiais Alvydu Lukiu ir Remigijum Treigiu,  besidominčiais laiko,  daiktų  išvietinimo,  proziškumo  konceptais.  Ugnius  Gelguda,  režisuodamas  fotografijas  ir permąstydamas  kino  istoriją,  paliečia  visuomenei  aktualias  temas  –  nuo  tautinio  iki  genderinio  ir kultūrinio identitetų, istorijos ir kt. Darius Žiūra fotografijoje ir judančiame vaizde nuolat fiksuodamas, atsirinkdamas  ir  komponuodamas  vizualią  informaciją,  lyg  antropologas  kuria  žmonių,  objektų, vietovių portretus, paliesdamas jautrias temas ir išlaikydamas humanistinę prieigą.

Pakitusi meno logika: horizontalus žymėjimas

Po 2004-ųjų, Lietuvai prisijungus prie Europos Sąjungos, jaunesnei menininkų kartai atsivėrė daugiau galimybių laisvai rinktis tęsti arba pradėti studijas kitose šalyje ir taip intensyviau integruotis į tarptautinį  meno  lauką.  Dalį  Lietuvos  menininkų  –  ir  pradėjusių  kūrybinę  karjerą  pirmaisiais dešimtmečiais,  atkūrus  Nepriklausomybę,  ir  jaunesnės  kartos –  ėmė  atstovauti  privačios  galerijos Vakarų Europos šalyse (Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje ir kt.) arba JAV. Su kylančiais jauniausiais  menininkais  intensyviau  pradėjo  dirbti  privačios  vietinės  dailės  galerijos  („Vartai“, „Tulips&Roses“).  Šiandien  Lietuvos  menininkai  aktyviai  reiškiasi  dinamiškame  meno  lauke  – įvairiuose  institucijų  ir  kuratorių,  galerininkų,  menininkų  tinkluose,  savo  veiklą  įteisinančiuose skirtingose šio lauko plotmėse.   Įvairių pakraipų studijos ir rezidencijų programos svetur neabejotinai įtakojo besiformuojančių menininkų praktikas ir skatino įvairesnių idėjų bei jų raiškos būdų atsiradimą. Eglė Budvytytė tyrinėja, kaip  konstruojamas  ir  sąlygojamas  intelektualinis  ir  emocinis  žmogaus  ryšys  su  aplinka  bei  jos patyrimo  būdai. Dalinai inscenizuotomis choreografinėmis, garso, radijo transliacijų intervencijomis viešose  erdvėse  ir  filmuose  ji  sulieja  tai,  kas atpažįstama,  kaip  įprasta,  ir  kas priklauso  vaizduotėssferai. Kompozitoriaus išsilavinimą turintis Ignas Krunglevičius domisi žmogaus psichikos veikimu. Jis  analizuoja  ekstremalias,  įtampos  kupinas  situacijas  (tardymas,  manipuliacija,  kt.),  jas  perkuria, pasitelkdamas  garso,  spalvos  ir  specifinio  prasminio  teksto  junginio  įtaigą  empatijai  su  norima psichologine  būsena  išgauti.  Žilvinas  Landzbergas  instaliacijas  kuria  išskirtinai  iš  pigių  medžiagų (kartono,  popieriaus,  medžio,  kt.),  kurių  pasirinkimą  konceptualizuoja  kaip  nuorodą  į  socialinę dirbančiųjų klasę; kita vertus, tokios medžiagos pasirinkimas priartina prie natūros labiau nei kultūros ir  formuoja  nesuvaldytos,  neįkūnytos energijos  pojūtį.  Instaliacijose  jis  kuria  aplinkas-būsenas tarsimažas scenografijas, savaip šamaniškas daiktų mini-istorijas kaip galimas pasaulėjautas.  Esminis  ir  radikalus  pokytis  mene,  leidžiantis kalbėti  apie  kitokios  meno  logikos  atsiradimą, išryškėjo XXI a. pirmojo ir antrojo deš. sandūroje, iškilus jauniausiajai menininkų kartai. Idėjiškai toks pokytis  sietinas  ir  su  kuratorine  Raimundo  Malašausko  bei  menine  Dariaus  Mikšio,  2011  m. atstovavusio  Lietuvą  premijuotame  paviljone  Venecijos  bienalėje,  praktikomis,  išsiskiriančiomis Lietuvos ir tarptautiniame kontekste. Šį pokytį, tampantį globaliu simptomu, galima sieti su meninio tyrimo, oponuojančio mokslo ir akademiniams metodams, iškeliančio intuiciją, užuominą ir paslaptį meno kūrinyje kaip vertybę, strategijos sustiprėjimu. Menininkai siūlo kitokį, tarsi atviresnį, ne iki galo apibrėžtą, santykį su pasauliu ir sąryšingumą tarp jame esančių daiktų, reiškinių, žinių, mąstymobūdų  ir  kt..  Jie  domisi  mikroistorijomis  –  subtiliausiomis  visatos  (minčių  ir  formų)  naratyvą kuriančiomis  detalėmis,  išplėsdami  suvokimo  galimybes.  Vis  dažniau  regimas  objektas  ar  tekstas tampa tik akstinu meno kūriniui realizuotis žiūrovo (encounter) vaizduotėje ar sąmonėje, jį patiriant visiškai  subjektyviai  ir  kaip  vienintelę  unikalią  jo  kopiją.  Taip  kuriantys  kylantys  (emerging) menininkai  –  Gintaras  Didžiapetris,  Liudvikas  Buklys,  Elena  Narbutaitė,  Dalia  Dūdėnaitė,  Juozas Laivys, Antanas Gerlikas ir kiti – žymi dar vieną meno kaitos etapą.

Dovilė Tumpytė