Lki Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
VISOS MENO ŠAKOS

Lietuvos vizualieji menai

ISTORIJA. NACIONALINĖS DAILĖS RAIDOS YPATUMAI // Neringa Černiauskaitė ir Eglė Juocevičiūtė

Kultūrinę Lietuvos raidą, kaip įprasta pasaulio istorijoje, sąlygojo globalesni politiniai bei ekonominiai procesai. Geografinė šalies padėtis lėmė būti kelių didžiųjų šalių bei kultūrų įtakų kelyje, tad nacionalinės dailės formavimasis buvo sudėtingas ir vėlyvas.

1907 m. atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda, kurioje dalyvavę dailininkai vėliau įsitvirtino kone trims dešimtmečiams ir formavo jau nepriklausomos Lietuvos dailės politiką bei meninę kryptį. 

Po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir Lenkijai užėmus Vilnių, šalies sostinė persikėlė į Kauną. Čia prasidėjo jaunos šalies kultūrinio, socialinio, ekonominio, politinio gyvenimo ir identiteto formavimasis. 1921 m. Kaune atidaryta iškilaus lietuvių menininko bei kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerija, 1944 m. pertvarkyta ir pavadinta Valstybiniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi.

Aktyvus 4 dešimtmečio meninis gyvenimas suformavo ir ryškiausią Lietuvoje avangardo reiškinį – grupuotę „Ars“, kurią sudarė Paryžiuje studijavę dailininkai. Šie dailininkai, atmetę įprastą iliuzinį vaizdavimą ir sutelkę dėmesį į ekspresyvias stiliaus paieškas, naujai interpretavę lietuvių liaudies meną, padarė iki šiol juntamą įtaką Lietuvos tapybai. 

Antrasis pasaulinis karas ir beveik penkiasdešimt metų trukusi sovietų okupacija pradėjo iki šiol trunkantį, sudėtingą ir prieštaringą lietuvių meno istorijos laikotarpį. 1945–1956 metai buvo kone sunkiausi ir atnešė daugiausiai represijų. Diktuodama dailės kūrinių tematiką ir meninę kalbą, sovietų valdžia siekė centralizuoti ir monopolizuoti dailės rinką: įkurtos šį mechanizmą kontroliuojančios ir vykdančios organizacijos – Dailininkų sąjunga, kuriai privalėjo priklausyti kone visi profesionalūs dailininkai, Dailės fondas bei „Dailės“ kombinatai. 1940 m. Vilniaus miesto muziejus perkurtas į valstybinį kultūros profilio muziejų, kuris 1941 m. reorganizuotas į Vilniaus valstybinį dailės muziejų, o 1966 m. – į Lietuvos dailės muziejų. 

1956 m., pasmerkus Stalino kultą, Lietuvoje prasidėjo vadinamasis „atšilimo“ laikotarpis – menininkai ėmė aktyviau ieškoti modernių sprendimų, eksperimentuoti plastiniu lygmeniu. Kūrėsi naujos meno erdvės bei susivienijimai: 1967 m. Vilniaus centre pastatyti bei atidaryti Dailės parodų rūmai (1992 m. perorganizuoti į Šiuolaikinio meno centrą); 1969 m. įsikūrė Lietuvos fotomenininkų draugija – ji ėmė formuoti vadinamąją Lietuvos fotografijos mokyklą, suliejančią reportažinės ir meninės fotografijos tradicijas ir stiprią iki šiol. 

Priverstinis meno sistemos uždarumas, vienakryptę raišką bei ribotą temų rinkinį primetusi sovietinė ideologija nulėmė specifinę Lietuvos dailės raidą, atitrūkimą nuo tarptautinių meno procesų. Tik 9 dešimtmečio pabaigoje, drauge su tautinių sąjūdžių radimusi Lietuvoje bei daugelyje kitų Sovietų sąjungos bei socialistinio bloko šalių, įvyko svarbus meno lauko ir meninio identiteto lūžis.

Lūžis: pirmieji šiuolaikinio meno metai Lietuvoje

1989 m. kovo 11 d. Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS) atsiskiria nuo TSRS dailininkų sąjungos, o lygiai po metų Lietuva atsiskiria nuo Sovietų Sąjungos – prasideda naujas, nepriklausomas, jaunos valstybės gyvenimo etapas. Meno srityje pirmieji šalies nepriklausomybės metai išsiskyrė aktyviu eksperimentavimu, spontaniškumu, nepriklausomų iniciatyvų gausa. 1992 m. Parodų rūmai perorganizuoti į Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC), tapusį pirmąja valstybės remiama šiuolaikinio meno institucija Lietuvoje. Nuo pirmųjų įkūrimo dienų vadovaujamas Kęstučio Kuizino, ŠMC išsiskyrė kokybiškai nauja meno ir jo reprezentacijos samprata bei strategijomis, pristatė vietinei meno publikai iki tol nematytų meno raiškų. Jau po metų, 1993 m., Vilniuje įsikūrė JAV investuotojo ir filantropo George’o Soroso finansuojamas Soroso Šiuolaikinio meno centras (SŠMC), stipriai paveikęs šalies meno scenos vystymąsi: centras „kaupė informaciją, rėmė šiuolaikinio meno projektus, ypač jų sklaidą užsienyje, taip pat katalogų leidybą ir rengė metines parodas“[1]. 2000 m. SŠMC pertvarkytas į Šiuolaikinės dailės informacijos centrą (ŠDIC) prie Lietuvos dailės muziejaus, vėliau tapo 2009 m. duris atvėrusios Nacionalinės dailės galerijos dalimi. Aktyviai palaikomas šalyje įsikūrusių užsienio šalių ambasadų bei gaudamas papildomą finansavimą iš Soroso Šiuolaikinio meno centro, 10 dešimtmečiu ŠMC ėmėsi plačios ir kokybiškos tarptautinio meno sklaidos Lietuvoje, pažindindamas vietinę auditoriją su garsiais šiuolaikiniais menininkais.

Tuo pat metu susvyravo ir Lietuvos dailininkų sąjungos, sovietmečiu buvusios vieninteliu dailininkų susivienijimu, vienybė bei autoritetas: nuo jos atsiskyrusios vidurinės menininkų kartos ar sąmoningai prie jos neprisijungusios jaunosios kartos kūrėjai gausiai formavo naujus susivienijimus, pasižyminčius kur kas natūralesne organizacija ir mažesniu biurokratiškumu. Kaune susibūrė ir aktyviai veikė radikalesnė grupė „Post Ars“ (1989), Vilniuje – vidurinės kartos grupė „24“ (1989), iki šiol aktyvi grupė „Angis“ (1990) bei jauniausios kartos Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentų grupės – „Žalias lapas“ (1989), „Naujosios komunikacijos mokykla“ (1990), taip pat – didžiulę įtaką jauniems kūrėjams padariusio iš JAV atvykusio menininko Kęstučio Zapkaus inicijuota grupė „Geros blogybės“. Pastarosios paroda 1992 m. ir buvo pirmoji oficiali Šiuolaikinio meno centro paroda. Menininkų grupių kūrimąsi sąlygojo tiek tradicinių meno institucijų irimas, tiek fizinių parodinių ir kūrybinių erdvių stoka.

1993 m. buvusiuose Geležinkelininkų kultūros namuose menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų ir menotyrininko Sauliaus Grigoravičiaus iniciatyva susikūrė pirmoji nevyriausybinė organizacija „Jutempus tarpdisciplininio meno projektai“, grįsta tinklinės bendruomenės (network) kūrimo ir bendradarbiavimo principais. „Jutempus“ buvo pirmoji nepriklausoma institucija, profesionaliai vykdanti parodinę veiklą bei integravusi technologinių naujovių (pavyzdžiui, interneto) teikiamas galimybes. Taip ji skatino tarpdisciplinį požiūrį į meno raiškos galimybes. 1994 m. buvę K. Zapkaus mokiniai bei naujai prisijungę menininkai įkūrė organizaciją „Metastudija“, išreiškusią siekį juridiškai įteisinti kūrybinę veiklą ir sukurti naują socialiai palankią menininkų sąjungą. Vienintelis „Metastudijos“ projektas „Banginio pilvas“ (kuratorius Žilvinas Kempinas) surengtas buvusiuose kareivių kultūros namuose Šiaurės miestelyje, kurias sąjunga nuomojo kaip dirbtuves. Projektas buvo išskirtinis tiek pasirinkta įgyvendinimo vieta, tiek pačios parodos eksponavimo būdu: menininkų kūriniai skendėjo tamsoje, o žiūrovai galėjo juos pamatyti pasišviesdami kelią ir kūrinius žvakėmis, kurias gaudavo įeidami į pastatą. Nuo 1998 m. jos veiklą tęsė Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS), deklaruojanti meno raiškų įvairovę bei novatorišką (tuo metu) naujųjų medijų pasitelkimą.

Perėjimas nuo planinės prie laisvosios rinkos ekonomikos paskatino ir privačių galerijų steigimąsi: pirmaisiais nepriklausomybės metais įsikūrė iki šiol veikiančios galerijos „Vartai“ bei „Lietuvos aidas“.

Raida: institucijos ir iniciatyvos pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais

Praėjus daugybę pokyčių atnešusiai „lūžio“ bangai, nuslūgo ir spontaniškų iniciatyvų gausa; meno pasaulyje vis svarbesnį vaidmenį ėmė vaidinti „stambieji žaidėjai“ – ŠMC bei SŠMC. SŠMC, kuriam iki 1998 m. vadovavo Raminta Jurėnaitė, surengė kelias svarbias metines parodas, dažniausiai eksponuotas ŠMC erdvėse: „Tarp skulptūros ir objekto lietuviškai“ (1993), „Duona ir druska“ (1994), „Dėl grožio“, „Kasdienybės kalba“ (1995), „Daugiakalbiai peizažai“ (1996) bei „Sutemos“ (1998). Pastaroji surengta drauge su ŠMC, kuris 9 dešimtmečio pabaigoje parodomis „Lietuvos dailė 1989–1999“, nuo 1998 m. rengiama Baltijos trienale, neslėpdamas savo indėlio, aktyviai ėmėsi dailės istorijos formuotojo vaidmens. „Lietuvos daile“, iki 2012 m. rengta kas dvejus metus, institucija mėgino apžvelgti bei sisteminti kintančius lietuvių meno procesus, tuo tarpu Baltijos tarptautinio meno trienalė tapo prioritetiniu bei reprezentaciniu ŠMC renginiu, kurį kuruoti kviečiami žinomi tarptautiniai kuratoriai. XX–XXI a. sandūroje ŠMC įsitvirtino kaip svarbiausia ir stipriausia šiuolaikinio meno institucija ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse.

Tai iš dalies lėmė ir ryškią centro (Vilniaus) bei „periferijos“ (likę miestai) atskirtį šalies meno pasaulyje. Vis dėlto kituose miestuose, dažniausiai pavienių aktyvių asmenybių dėka, kūrėsi ir tebesitęsia įdomios iniciatyvos, kurioms būdinga reflektuoti centro ir periferijos skirtį, jos trūkumus bei privalumus.

1993–1996 m. Alytaus gatvėse Redo Diržio iniciatyva surengti pirmieji renginiai „Tiesė.Pjūvis“, vėliau tapę Alytaus meno bienale (2005), kurioje deklaruota, jog „bienalės gali vykti visur, jų pernelyg iškelta savaiminė „vertė“ yra ideologijos suformuota klišė, kurią paneigti galima tik ją realizuojant ir iš jos nuolat šaipantis“[2]. 2009 m. Alytaus bienalė peraugo į atvirą Alytaus meno streiko bienalę (AMSB), nukreiptą prieš „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ projektą bei „nacionalinį isteblišmentą apskritai“[3]. Ši bienalė, sąmoningai įsteigta nuo centro nutolusioje teritorijoje, siekia griauti nusistovėjusią hierarchiją tarp „gero“ ir „blogo“ meno, tarp elitinės ir masinės kultūros, tarp centro ir periferijos.

Panašiu metu, 1996 m., Šiauliuose Šiaulių dailės galerijos kuratorių (ypač Virginijaus Kinčinaičio) iniciatyva surengtas pirmasis meno festivalis „Virus“. Nuo pirmųjų dienų iki šiol kasmet rudenį vykstantis festivalis išsiskiria tarpdiscipliniškumu bei ribų tarp įsitvirtinusių ir pradedančiųjų menininkų nepaisymu: viename renginyje išsitenka (avangardinio pobūdžio) madų demonstravimas, parodos, muzikiniai pasirodymai bei teoriniai seminarai. 2002 m., inicijuotas Šiaulių dailės galerijos kuratoriaus V. Kinčinaičio, startavo medijų meno festivalis „Enter“, rengiamas kiekvieną pavasarį. Festivalio renginiuose – parodose, teorinėse konferencijose, garso meno pasirodymuose – nagrinėjami ir perteikiami naujų technologijų bei meninės vaizduotės susitikimai.

Antrame pagal dydį Lietuvos mieste Kaune išsiskyrė Mykolo Žilinsko bei Paveikslų galerijos – jos atvėrė duris įsimintiniems kviestinių kuratorių projektams bei vietinėms iniciatyvoms. Pavyzdžiui, 2000 m. Mykolo Žilinsko galerijoje, parodoje „Intriga-provokacija“, pristatyti tokie pasaulinio garso menininkai kaip Olegas Kulikas, Katarzyna Kozyra, Taras Polataiko, Pawel Althamer ir kt.; Paveikslų galerijoje įkurtas iki šiol veikiantis „Fluxus“ kabinetas, įrengta nuolatinė „Fluxus“ menininko Ay-O instaliacija. 2005 m. įvairiose Kauno erdvėse išsiskleidė tarptautinė meno bienalė „Tekstilė“, deklaruojanti platų, tarpdalykinį požiūrį į tekstilės meną: joje vizualieji menai jungėsi su šiuolaikiniu šokiu, muzika. 2013 m. iš bienalės pavadinimo dingo žodis „tekstilė“ ir renginys įsipynė į bendrą šiuolaikinio meno bienalių audinį. 2015 m. pagrindinę bienalės parodą kuravo žymus prancūzų meno kritikas ir kuratorius Nicolas Bourriaud, o bienalėje buvo keltas tikslas generuoti tinklus tarp įvairių sričių kūrėjų ir žiūrovų. 2017 m. bienalė buvo skirta visame pasaulyje suaktualėjusiam atminties (komemoracijos), įpaminklinimo ir viešųjų erdvių įprasminimo klausimui.

Vieninteliame Lietuvos uostamiestyje Klaipėdoje 2005 m. įsteigtas Klaipėdos kultūrų komunikacijos centras (KKKC), sujungęs parodines erdves (buvusius Parodų rūmus, Klaipėdos menininkų namus) bei plačią institucinę veiklą: parodų rengimą ir prodiusavimą, kultūrinio interneto portalo www.kulturpolis.lt palaikymą, rezidencijų programą bei daugybės įvairių papildomų vietinių bei tarptautinių projektų įgyvendinimą. Aktyviai ir profesionaliai dirbantis centras siekia šviesti ir plėsti šiuolaikinio meno auditoriją pajūrio regione. 

XXI a. 1 dešimtmečio pabaigoje Vilniuje sustiprėjo ir mažieji šiuolaikinio meno „žaidėjai“. 2007 m. Vilniuje įsteigtas Jono Meko vizualiųjų menų centras, kurio veiklos sritis apima Jono Meko, Jurgio Mačiūno bei kitų „Fluxus“ menininkų kūrybinio palikimo reprezentaciją bei šiuolaikinio meno projektų rengimą, bendradarbiaujant su kviestiniais kuratoriais, institucijomis ir susivienijimais. Vis dėlto retas parodų kalendorius menkina šios institucijos matomumą bei svarbą meniniame šalies gyvenime. Kiek anksčiau aktualias tarptautines ir šalies meną pristatančias parodas ėmė rengti bei tarptautinėse meno mugėse dalyvauti viena didžiausių galerijų „Vartai“, 2007 m. porai metų įsisteigė tarptautinė šiuolaikinio meno galerija „Ibid Projects“, pristačiusi keletą išskirtinių tarptautinių parodų. 2008 m. įsikūrė dvejus metus Vilniuje ir dar dvejus Briuselyje veikusi tarptautinė šiuolaikinio meno galerija „Tulips & Roses“, kurios išskirtinai sėkminga tarptautinė vadyba ir glaudus menininko bendradarbiavimas su institucija padėjo galerijai sukurti vientisumo įspūdį. Vis dėlto šiuolaikinio meno rinkos nebuvimas bei itin lėtas jos formavimasis stabdo privačių galerijų steigimąsi ir sėkmingą veiklą, skatina ieškoti kitokių institucijų ar iniciatyvų pavidalų.

Premijos bei prizai – viena iš galimų tiesioginio meno bei pelno susitikimo formų. 2003 m. premiją jaunajam šiuolaikiniam Baltijos menininkui įsteigė „Hansabank“ (dab. „Swedbank“) grupė, siekusi ne tik paskatinti kūrėjus, bet ir megzti glaudesnius trijų Baltijos valstybių tarpusavio ryšius. 2008 m. Lietuvos dailininkų sąjungoje dirbusių bei nepriklausomų kuratorių iniciatyva įsteigtas „Jaunojo tapytojo prizas“ (JTP), siekiantis pristatyti perspektyviausius jauniausios kartos tapytojus, per trejus metus tapęs tarptautiniu konkursu. Tačiau tokie verslo ir meno dialogai kol kas – pavieniai pavyzdžiai, kuriais sekti nori išties nedaugelis verslo atstovų.

Vienerių metų renesansas: ilgalaikiai 2009-ųjų projektai

2009-ieji Lietuvoje išsiskyrė net dviem ypatingais įvykiais: Vilnius vieniems metams tapo Europos kultūros sostine, o Lietuva šventė tūkstantmečio jubiliejų. Šiedu stambiabiudžečiai įvykiai paskatino ne tik daugybę pavienių iniciatyvų, bet ir atvėrė ilgalaikių projektų ar net pastatų duris.

„Vilnius – Europos kultūros sostinė“ (VEKS) suteikė galimybę surengti pirmąją šiuolaikinio meno mugę Lietuvoje – „ArtVilnius“, kurioje dalyvavo galerijos iš 31 pasaulio šalies. Vangią meno rinką mėginanti išjudinti bei tikslą edukuoti visuomenę išsikėlusi mugė 2012 m. surengta jau trečiąjį kartą.

Mažesnė, tačiau ne mažiau aktuali inciatyva – ant Neries upės kranto pastatyta laikina kultūros platforma „Kultflux“, 2008–2010 m. šiltuoju metų laiku pasiūliusi plačią tarpdalykinę programą, apimančią paskaitas, parodas, filmų peržiūras, gyvus muzikinius pasirodymus, ir tokiu būdu traukusi gausias lankytojų minias.

Pačioje VEKS programoje sostinės gyventojus sėkmingai subūrė „Kultūros nakties“ bei „Meno netikėtose erdvėse“ projektai, atvėrę miestiečiams iki tol nematytas Vilniaus erdves bei mėginę meną priartinti prie plačiųjų auditorijų. Paminėtinas ir šiuolaikinio meno galerijos „Vartai“ drauge su festivaliais „Kino pavasaris“ bei „Vilnius Jazz“ surengtas ciklinis projektas „Artscape“, kas mėnesį pristatęs ryškiausius vizualiųjų menų, kino ir džiazo kūrėjus iš buvusių, esamų ar būsimų kultūros sostinių šalių, sykiu į bendrus kūrybinius dialogus įtraukiant ir lietuvių autorius ir autores.

Lietuvos dailės muziejaus padalinio Nacionalinės dailės galerijos (NDG) atidarymas rekonstruotame buvusio Revoliucijos muziejaus pastate – svarbiausias įvykis per dvejus Lietuvos meno raidos dešimtmečius. Daugiafunkciame kultūros centre veikia nuolatinė ekspozicija, pristatanti dalį XX–XXI a. Lietuvos dailės rinkinio eksponatų, keičiamosiose parodose daugiausia dėmesio skiriama XX a. Lietuvos bei tarptautinei dailei, siekiant įtraukti nacionalinę dailę į platesnius kultūrinius kontekstus. Be to, galerija itin aktyviai bendradarbiauja su įvairiomis nepriklausomomis iniciatyvomis, rengia bendrus projektus, kurie pristatomi tiek multifunkcinėje auditorijoje, tiek bendrose galerijos erdvėse.

2009 m. duris atvėrė ir ilgai lauktas Vilniaus dailės akademijos (VDA) pastatas – dizaino ir inovacijų centras, šmaikščiai pavadintas „Titaniku“. Pastatas ne tik suteikė erdvės kelioms VDA katedroms, tačiau ir iki tol neturėtų galimybių studentams bei dėstytojams pristatyti savo kūrybą erdviose parodų salėse.

Vienus metus Vilnius skendo įvairaus pobūdžio ir kokybės projektų sraute, galėjo įgyvendinti ir strategiškai svarbius ilgalaikius projektus.

Po pakilimo: nauji meno židiniai

Po 2009 m. meno įvykių gausą pakeitė pavienės, neretai asmeniniu entuziazmu grįstos, iniciatyvos. 2010 m. buvusiame Sveikatos ministerijos apleistame pastate Vilniuje duris atvėrė „Fluxus ministerija“, 2012 m. persikėlusi į Kauną. „Fluxus“ srovei, kuria Lietuvoje neretai spekuliuojama, populiarinti skirta „ministerija“ priglaudė itin skirtingo pobūdžio kūrybines išraiškas – nuo erdvių, skirtų Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungai, rūsyje rodomos J. Meko filmų programos iki riedutininkų miniparko.

„MO“ muziejus, savo veiklą pradėjęs 2010 m. kaip Modernaus meno centras – ambicingiausia pastarųjų dviejų dešimtmečių savarankiška iniciatyva, įsteigta ir palaikoma modernaus ir šiuolaikinio meno kolekcininkų Danguolės ir Viktoro Butkų. Bendradarbiaudami su profesionaliais meno specialistais, kolekcininkai jau sukaupė reprezentatyvų modernaus ir šiuolaikinio Lietuvos vaizduojamojo meno nuo 1960 m. iki šių dienų fondą, kurį siekia padaryti prieinamą visuomenei, miesto centre statydami muziejų. Sukauptą meno kolekciją bei muziejaus pastatą jo įkūrėjai siekia padovanoti valstybei, primindami apie Lietuvoje nunykusį meno mecenatystės reiškinį.

2011 m. Vilniaus dailės akademija pakvietė į naujo padalinio – Nidos meno kolonijos (NMK) – atidarymą. Į toli nuo sostinės nutolusios NMK veiklą įeina pirmoji Lietuvoje tarptautinė meninių rezidencijų programa, iš įvairių pasaulio šalių sutraukianti menininkus, kurių kūryboje daug dėmesio skiriama vietinės kultūros bei gamtos ypatumams. Kolonijoje rengiamos parodos, tarptautiniai seminarai, konferencijos, taip išplečiant Lietuvos kultūrinę geografiją.

2012 m. viduryje Vilniuje startavo inovatyvaus formato nevyriausybinė projektinė, tarpdisciplininė ir paraakademinė edukacinė programa „RUPERT“, 2013 m. išplėtusi veiklą – įkūrusi tarptautinę rezidencijų programą ir viešą galeriją. Kiekvienais metais programa atsirenka nedidelį skaičių dalyvių, kurių pasiūlytus projektus – nuo parodų iki minčių architektūros – padeda plėtoti konsultantai, vizituojantys lektoriai iš įvairių šalių.

Pastaraisiais metais į šiuolaikinio meno sceną įžengę jauniausios kartos kuratoriai bei menininkai išsiskiria aktyvumu bei glaudžiu bendradarbiavimu su jau veikiančiomis institucijomis – ŠMC, NDG, galerija „Vartai“ – ir mokymosi įstaigomis – Vilniaus dailės akademija, Vytauto Didžiojo universitetu (VDU) Kaune. Iš įvairių bendradarbiavimo formų radosi ir kelios ilgalaikės iniciatyvos: projektų erdvė „The Gardens“ (2012–2014), įsikūrusi neįprastoje erdvėje – Vilniaus planetariume – ir startavusi su aukšto lygio konceptualaus meno projektais, 2014 m. surengusi penkis projektus „Art in General“ parodų ir projektų erdvėje „Musée Miniscule“ Niujorke. Kaune įsikūrė VDU galerija „101“ (2008) bei šiuolaikinio meno knygynas „[six chairs] BOOKS“ (2012–2015, 2017 m. atnaujino veiklą), pasiūlęs naują požiūrį į knygyno veiklą. 2012 m. menotyrininkė Ūla Tornau ir menininkas Žilvinas Landzbergas inicijavo projektų erdvę „Malonioji 6“, kurios administraciją ir programos koordinavimą 2014 m. perdavė Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungai, o ši savo ruožtu čia pradėtą veiklą 2016 m. perkėlė į naują vietą, kurią, kaip ir pirmtakę, pavadino pagal adresą – „Sodų 4“. Erdvė skirta tiek sąjungos narių projektams pristatyti, tiek bendradarbiauti su Lietuvos rezidencijose kuriančiais užsienio ir Lietuvos menininkais, tiek įdomiems projektams iš išorės.

Suaktyvėjo nekomercinių galerijų ir menininkų kuruojamų erdvių (artist-run spaces) veikla: nekomercinė galerija „POST“, įkurta 2013 m. Kaune, intensyviai bendradarbiauja su Kaune kuriančiais ir dėstančiais menininkais, studentais, taip pat dalyvauja tarptautiniuose projektuose, skiria dėmesio performansų plėtrai ir sklaidai; Klaipėdoje 2014 m. įkurta nekomercinė galerija „Si:said“ siekia pristatyti tiek Klaipėdoje kuriančius, tiek iš uostamiesčio kilusius ir kitur kuriančius menininkus, tiek aktualiausius kitur Lietuvoje vykstančius meno procesus. Vilniuje 2016 m. atsidarė net kelios menininkų kuruojamos erdvės: menininkų dienos centras „Autarkia“, atviras performatyviems vaizduojamojo meno, muzikos ir gastronomijos įvykiams, taip pat vienos dienos projektų erdvė „Studium P“ su knygynu „Juodas šuo“, permąstanti ekspozicinės erdvės privačiame bute koncepciją, ir projektų erdvė pavadinimu „Editorial“ – joje veikia meno interneto portalų www.artnews.lt ir www.echogonewrong.com redakcijos, be to, tai erdvė parodoms, diskusijoms ir kitai veiklai.

Pastaraisiais metais atsirado naujų aktyvių žaidėjų komercinių galerijų lauke. Nuo 2013 m. jos aktyviau dalyvauja tarptautinėse meno mugėse užsienyje ir jose pristato Lietuvos kūrėjus bei kūrėjas. Nuo 2005 m. veikianti, į šiuolaikinę tapybą orientuota galerija „Meno niša“ Vilniuje pamažu išplėtė savo atstovaujamų menininkų ratą, įtraukdama konceptualiai ir tarpdiscipliniškai dirbančių menininkų. Lietuvos dailininkų sąjungos galerija Kaune „Meno parkas“ (2007), itin aktyviai vykdanti dailės pardavimus ir dalyvaujanti užsienio meno mugėse, atstovauja daugiausia Kaune kuriantiems tapytojams. Jaunosios kartos šiuolaikinės tapybos atstovų kūrybą profesionaliai ir sėkmingai reprezentuoja galerija „The Rooster Gallery“ – nuo 2008 m. ji veikė virtualiai ir rengė parodas kintamose erdvėse Vilniuje, bendradarbiavo su parodinėmis erdvėmis įvairiuose Europos miestuose, o 2016 m. ilgesniam laikui įsikūrė patalpose verslo centre „Vilniaus vartai“. „AV17“, įkurta 2011 m. kaip šiuolaikinės juvelyrikos galerija, pastaruoju metu plečia profilį: pristato ir jaunosios kartos menininkus, į savo kūrybą kokia nors forma įtraukiančius skulptūrinius objektus.


[1] Skaidra Trilupaitytė, Lolita Jablonskienė, „Šiuolaikinio meno kontekstai Lietuvoje ir pasaulyje“, ŠMC – 15 metų, Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 2007, p. 16–18.

[2] Redas Diržys, „Apie Alytaus bienalę“, prieiga internetu: http://www.alytusbiennial.com/component/content/article/9-bienalelt/60-apie-meno-streik-alytuje.html (2012-07-04).

[3] Ibid.

Menininkai. Šiuolaikinio meno praktikų ir idėjų kaita

Eglė Juocevičiūtė ir Dovilė Tumpytė

Didžiausi pokyčiai Lietuvos meno scenoje prasidėjo XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje – kartu su politinėmis permainomis, vedusiomis nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisias ir meno lauko reorganizavimo link. Tuomet (nuo 1987 m.) naujas, „Fluxus“ įkvėptas[1] idėjas ėmė realizuoti muzikai ir kompozitoriai, rengę konceptualiojo meno, hepeningų festivalius įvairiuose Lietuvos miestuose, kuriuose dalyvaudavo ir Vilniaus dailės akademijos studentai. Netrukus susikūrė pirmosios nepriklausomos menininkų grupės, kurių nariai Lietuvos meno kontekste ėmė taikyti naujas meno formas: Vilniaus dailės instituto dailės studentus ir muzikus sujungusi grupė „Žalias lapas“ viešosiose erdvėse organizavo vaizdą, garsą ir veiksmą jungusias humanistinio pobūdžio menines akcijas; „Post Ars“ kūrė žemės meno kūrinius, menines akcijas industrinėje aplinkoje, šokiruojančias instaliacijas, kuriose iškeldavo socialines, egzistencines temas. Pirmųjų grupių kūrimasis buvo ženklas, kad nusilpo sovietinį meno lauką kontroliavusi institucinė ir ideologinė sistema, kartu – kad menininkai metė jai iššūkį, keisdami tradicinę meno sampratą.

Tiesa, atskiri menininkai įvairiose meno šakose šiuolaikinio meno principais ėmė vadovautis jau anksčiau. Iki šiol aktyviai kuriantis konceptualiosios skulptūros pradininkas Lietuvoje Mindaugas Navakas nuo 9 dešimtmečio pradžios, kurdamas didelio formato objektus, interpretavo geometrines ir technikos pasaulio formas. Šiuose darbuose jis išryškino konkrečios vietos, erdvinio konteksto įtaką meno kūrinio suvokimui ir kūrė naują meno, skirto viešajai erdvei, viziją. Jo novatoriškas požiūris paveikė skulptūros išplėstame lauke sampratos formavimąsi Lietuvoje.

8–9 dešimtmečiais susiformavo fotografų karta, kurių kūryba tapo lūžiu Lietuvos meninėje fotografijoje ir davė impulsą postmodernistinėms tendencijoms šioje srityje, – tai konceptualiosios fotografijos pradininkų Lietuvoje Vito Luckaus, Algirdo Šeškaus, Alfonso Budvyčio nuopelnas. Anuomet šie fotografai kūrė svarbios ir pripažintos Lietuvos fotografijos mokyklos, kuriai atstovauja modernizmo klasikai – Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas ir kiti, – paraštėse.

Svarbi figūra, susijusi su šiuolaikinio tarptautinio meno kontekstu, – Niujorke gyvenantis ir kuriantis lietuvių kilmės menininkas Jonas Mekas, Amerikos avangardinio kino krikštatėvis. Jo reti apsilankymai sovietinėje Lietuvoje 8–9 dešimtmečiais buvo svarbūs politiškai ir idėjiškai, jo kuriama poezija ir eksperimentiniai filmai davė impulsų Lietuvos videomeno pradžiai 9 dešimtmečio pabaigoje bei filmo mediją pasirinkusių menininkų ir menininkių raiškai.

10 dešimtmečio tendencijos: autoidentifikacija 

1990 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, menininkai ėmė laisvai ir tiesiogiai dalyvauti tarptautiniame meno gyvenime. Esminės permainos vyko jauniausios kartos menininkų, bebaigiančių tapybos, skulptūros studijas, kūryboje. Beveik visi jie mokėsi vienintelėje Lietuvos meno mokykloje – Vilniaus dailės akademijoje, kurioje 9–10 dešimtmečių sandūroje vietinės akademinės tradicijos tebebuvo tvirtos, o šiuolaikinio meno idėjos – beveik nežinomos. Jauni menininkai jas „atrado“ savarankiškai, studijuodami pasiekiamą informaciją apie naująją Vakarų dailę ir žvalgydamiesi svetur: išvykę trumpesniam ar ilgesniam laikui dalyvauti parodose, dirbti kūrybos centruose. Dėl to Lietuvos šiuolaikinio meno pirmeivių kūryba išsiskiria ne tik novatoriškumu, bet ir individualumu – nagrinėjamų temų ir meno kalbos požiūriais[2].

9 dešimtmečiu įvyko itin ryškus posūkis nuo meno praktikos, sutelktos į mediją, prie meno praktikos, sutelktos į diskursą. Naujos raiškos kūriniai – objektai, instaliacijos, meninės akcijos, performansai, šiuolaikinė fotografija, bendradarbiavimu ir naujosiomis medijomis grįstos praktikos, taip pat 10 dešimtmečio pabaigoje įsivyravusi judančio vaizdo (video-) medija – žiūrovams atvėrė kritišką šiuolaikinio meno santykį su socialinių, politinių, kultūrinių reiškinių kontekstais. Menininkų ir menininkių dėmesys telkėsi ties kūno, kasdienybės, meno ir gyvenimo sąryšio problematika, institucine kritika ir ypač posovietinio (meninio) identiteto bei atminties (kultūrinės / kolektyvinės) klausimais.

Deimanto Narkevičiaus konceptualių objektų, (video-) instaliacijų ir filmų, ypač 10 dešimtmečio pabaigoje, pagrindine tema tampa modernizmo utopijos atmintis[3], kurią menininkas nagrinėja sujungdamas dvi perspektyvas – individualių istorijų pasakojimus ir istoriją kaip įteisintą diskursą, perdirbdamas ir interpretuodamas (suasmenindamas) įvairią rastą medžiagą (found-footage): kolektyvinę atmintį formavusią dokumentiką, posovietinėje sąmonėje įsitvirtinusius kino, literatūros naratyvus, kitų menininkų kūrinius. Nomedos ir Gedimino Urbonų meno praktika, dažnai prasidedanti nuo archyvinio tyrinėjimo, grindžiama dalyvaujamu bendradarbiavimu. Jų kūriniai kompleksiški, juose tiriamas miesto būvis, architektūriniai sprendimai, kultūrinis ir technologinis paveldas, keliami bendruomeniškumo, pilietiškumo, ekonominio ir aplinkosauginio sąmoningumo klausimai. Artūro Railos kūryba neatsiejama nuo institucinės kritikos ir tautinio identiteto diskursų: menininkas glaudžiai bendradarbiauja su įvairiomis socialinėmis grupėmis ar subkultūromis. Suteikdamas joms laisvę meno lauke užsiimti įprasta veikla, jis išryškina kūrybingumo vaidmenį sociumo kasdienybėje ir kvestionuoja meno institucijos bei gyvenimo skirtį. Tirti bei permąstyti vietinį kontekstą, tautinį identitetą ir istoriją būdinga Audriaus Novicko, Gintaro Makarevičiaus filmams ir instaliacijoms. Eglės Rakauskaitės 10 dešimtmečio vidurio kūryba išsiskyrė siekiu permąstyti moters identitetą. Menininkė dirbo su tokiomis tuomet Lietuvos dailėje nekonvencinėmis medžiagomis kaip žmogaus plaukai, jazminų žiedlapiai, medus, taukai, šokoladas. Jos kūniškuose objektuose, performansuose, instaliacijose jusliškumas pynėsi su intymumu. Vėlesniuose darbuose intymus žvilgsnis į žmogų per vaizdo kameros objektyvą tapo įrankiu, padedančiu reflektuoti socialinius reiškinius ir žmogaus būties temas. Žmogaus prigimties klausimas sociopolitinių sąmyšių akivaizdoje tapo Svajonės ir Pauliaus Stanikų kūrybos ašimi, kurį jie nagrinėja pasitelkdami hipertrofuotus mirties ir eroso vaizdinius didžiulio formato fotografijose, piešiniuose, skulptūrose ir filmuose. Jurga Barilaitė gilinasi į moteriškumo konstruktą ir, pasitelkdama įvairias meno medijas, konfrontuoja su vyriškojo žvilgsnio dominavimu socialinėje ir kultūrinėje terpėje. Radikalius ir abjektiškus socialinės realybės bei moralės aspektus meno kūriniuose iškelia Evaldas Jansas, instaliacijose, filmuose ir performansuose išviešindamas tuos visuomenės būvius, kurių „normali“ visuomenė nepageidauja matyti, – ambivalentišką egzistenciją, socialinės sistemos plyšius. 10 dešimtmečio pabaigoje gyventi ir kurti į Niujorką persikėlęs Žilvinas Kempinas instaliacijose, kuriamose iš užkoduotą informaciją saugančios magnetinės juostos, šviesos ir oro srautų, tyrinėja judesio estetiką ir optinę erdvės patirtį.

Daugelis šių menininkų, su kurių kūryba siejama šiuolaikinio meno pradžia Lietuvoje, tarptautinėje meno scenoje įsitvirtino XX ir XXI a. sandūroje, kai dėl geografiškai išsiplėtusio postkolonijinio diskurso tarptautinė meno bendruomenė ėmė domėtis Rytų Europos menu ir pradėjo rengti jį analizuojančias bei Vakarų tradicijoje kontekstualizuojančias parodas. 1999 m. Lietuva pirmą kartą pristatė savo paviljoną Venecijos bienalėje. Šiuolaikinio meno centras Vilniuje 2002 m. atnaujino Baltijos trienalės viziją: imta bendradarbiauti su tarptautiniais kviestiniais kuratoriais, trienalė liovėsi būti regioninė ir ėmėsi pristatyti tarptautinį šiuolaikinį meną. Lietuvos menininkai dalyvavo šiuolaikinio meno bienalėse Berlyne, Stambule, San Paule, „Manifesta“, kiek vėliau, XXI a. 1 dešimtmečiu, – „documenta“, „Skulptur Projekte Münster“, Guangdžou trienalėje ir kitur.

Pereinamasis laikotarpis: identifikacija

Jaunesnė menininkų karta, meno scenoje pasirodžiusi 10 dešimtmečio pabaigoje, pratęsė įsivyravusias temas ir raiškos būdus. Jie neatsisakė strategijos tyrinėti, tačiau pabrėžė kaitos ir tapsmo laiką; jų tyrinėjamu objektu tapo prie kapitalistinės sistemos bandančio prisitaikyti žmogaus sąmonė, nauji socialiniai ir tarpkultūriniai ryšiai – susidūrimo su Kitu diskursas. Kristinos Inčiūraitės kūriniuose – filmuose, instaliacijose – moteriškasis žvilgsnis ir pasaulėjauta tampa pagrindiniu tyrimo objektu ir tikrovės, utopijos ir fikcijos, (de)konstravimo įrankiu. Savo kaip menininkės ir moters tapatybės suvokimu per svetimą kultūrą, kalbą, vaidmenį išsiskiria į multikultūrinius kontekstus pasineriančios Lauros Garbštienės meno praktika. Tranzitines kintančio simbolinio statuso, adaptacijos, Kito pažinimo situacijas ir būsenas per domėjimąsi kalba, identitetu ir stereotipais populiariojoje posovietinėje kultūroje tyrinėja menininkės Laura Stasiulytė, Paulina Eglė Pukytė. Dainius Liškevičius, pasitelkdamas įvairias medijas, į sociokultūrinius reiškinius žvelgia per ironijos ir absurdo prizmę, nevengia pasišaipyti iš savęs ir kultūroje įsitvirtinusių klišių; pastaraisiais metais jis kuria kompleksiškas archyvinio tipo instaliacijas, eksperimentuoja su ekspozicijos konstravimo galimybėmis kuriant keletą paralelių naratyvų.

Amžių sandūroje plėtojosi ir tendencija kvestionuoti tapybos mediją. Po visuotinai paskelbtos „tapybos mirties“ ji tapo vėl aktuali: mediją imta permąstyti iš pagrindų[4]. Neįprastos tradicinei tapybos sampratai medžiagos ir raiškos būdai pasitelkiami siekiant perduoti konceptualų pranešimą. Šia linkme pasuko tiek vyresnės, tiek jaunesnės kartų menininkai: Jonas Gasiūnas, E. Ridikaitė, Patricija Jurkšaitytė, Agnė Jonkutė, Ričardas Nemeikšis ir kiti. Vienas šiuo požiūriu Lietuvos kontekste įtakingiausių menininkų J. Gasiūnas eksploatuoja tapybos ir piešimo degančios žvakės liepsna bei dūmais techniką, kuri drobėje sukuria kinematografinį efektą bei konceptualią tikrovės ir fikcijos sampyną atvaizde. Jis nagrinėja asmeninio, istorinio laiko ir jo kaitos temas, atminties naikinimo ir susigrąžinimo procesus. E. Ridikaitė vietoje drobės renkasi didžiulio formato industrinius audeklus, „tapo“ aerozoliniais dažais ir pabrėžia vaizdo plokštumą. P. Jurkšaitytė tapo istorinius paveikslus pagal prastas reprodukcijas, iš jų eliminuodama figūras ir taip siūlydama kitokį klasikinių vaizdų suvokimą.

Jaunoji tapytojų karta, atsigręžusi į tapybos kaip reprezentacijos medijos savitumą, sprendžia autorefleksijos (Andrius Zakarauskas), kolektyvinės ir asmeninės atminties (Eglė Ulčickaitė, Eglė Karpavičiūtė), socialinės lyties (Alina Melnikova, Adomas Danusevičius) klausimus.

Pranešimą konstruojančią mediją bei dokumentiškumo ir fikcijos ribas tyrinėja fotografijos ir judančių vaizdų kūrėjai. Nuo 9 dešimtmečio pabaigos Gintautas Trimakas, dirbantis išskirtinai su analoginėmis fotografavimo technikomis, kūryboje plėtoja idėją, kad fotografija gali tapti „kažkuo kitu“ nei atvaizdas, gilinasi į technologinę medijos specifiką. Naują požiūrį į fotografiją jis formavo kartu su bendraminčiais Alvydu Lukiu ir Remigijumi Treigiu, besidominčiais laiko, daiktų išvietinimo, proziškumo konceptais. Darius Žiūra, fotografijoje ir judančiame vaizde nuolat fiksuodamas, atsirinkdamas ir komponuodamas vizualiąją informaciją, lyg antropologas kuria žmonių, objektų, vietovių portretus, nevengia  jautrių temų ir išlaiko humanistinę prieigą[5]. Indrė Šerpytytė istoriją ir traumą analizuojančiuose kūriniuose fotografiją naudoja kaip priemonę išreikšti emociją ir paveldėtą atmintį.

Pakitusi meno logika: horizontalus žymėjimas

Po 2004-ųjų, Lietuvai prisijungus prie Europos Sąjungos, jaunesnei menininkų kartai atsivėrė daugiau galimybių laisvai rinktis tęsti arba pradėti studijas kitose šalyse ir taip intensyviau integruotis į tarptautinį meno lauką. Daliai Lietuvos menininkų ir menininkių – ir pradėjusių kūrybinę karjerą pirmaisiais dešimtmečiais, tik atkūrus nepriklausomybę, ir jaunesnės kartos – ėmė atstovauti privačios galerijos Vakarų Europos šalyse (Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje ir kt.) arba JAV. Su kylančiais jauniausiais menininkais intensyviau pradėjo dirbti privačios vietinės dailės galerijos („Vartai“, „Tulips & Roses“, „The Rooster Gallery“). Šiandien Lietuvos menininkai ir menininkės aktyviai reiškiasi dinamiškame meno lauke – įvairiuose institucijų ir kuratorių, galerininkų, menininkų tinkluose, savo veiklą įteisinančiuose skirtingose šio lauko plotmėse.

XXI a. 1 dešimtmečio pabaigoje itin išryškėjo siekis artikuliuoti pasaulinėje meno scenoje sustiprėjusį meninių strategijų ir mokslinių tyrimų suartėjimą bei paralelinį jų naudojimą skirtingose meno srityse. Priklausomai nuo šalies ir kalbos (akademinės mokyklos) bei meno srities, meninį tyrimą apibrėžiantys terminai iki šiol nėra nusistovėję, tačiau šiam reiškiniui priskiriamus projektus vienija metodologija, grindžiama meno praktika, ir meno kūrinys kaip tyrimo rezultatas. Lietuvos meno scenoje ši tendencija taip pat tapo ryški ir įgijo įvairių formų.

Pagrindinis teminis laukas, tiriamas meniniuose projektuose, – tai kompleksiškiau (palyginti su XX a. 10 dešimtmečiu) nagrinėjamas dabartinių ideologinių, ekonominių, kultūrinių būklių veikiamas tapatumas, kuriam analizuoti pasirenkamos istorijos, sociologijos, antropologijos, psichologijos mokslų siūlomos prieigos, derinant jas su meninėmis tarpdiscipliniškumo bei performatyvumo nuostatomis. Eglė Budvytytė tyrinėja, kaip konstruojamas ir sąlygojamas intelektualinis ir emocinis žmogaus santykis su aplinka bei jos patyrimo būdai. Iš dalies inscenizuotomis choreografinėmis, garso, radijo transliacijų intervencijomis viešosiose erdvėse ir filmuose ji sulieja tai, kas atpažįstama kaip įprasta, o kas priklauso vaizduotės sferai. Emilijos Škarnulytės filmams ir videoinstaliacijoms būdinga konstruoti ir dekonstruoti antropocenišką peizažą, tai derinant su iš dalies režisuojamais performatyviais veiksmais. Gerda Paliušytė domisi identiteto reprezentavimo ribomis, poslinkiais ir pertrūkiais, tuo, kaip visa tai nulemia politika, socialiniai poreikiai, istorinis laikas. Žilvinas Landzbergas kūryboje derina archetipinius elementus ir šiandienos socialines refleksijas, visa tai supindamas į patirtinius erdvinius pasakojimus. Arūnas Gudaitis gretina politikos, istorijos ir meno istorijos, kasdienybės įvykius, kuriuose susijungia sąmoningumas ir sąmojingumas.

Svarbus šiuolaikinės būklės aspektas – naujųjų technologijų įtaka mūsų aplinkai ir tos aplinkos suvokimui. Tad daugėja ir menininkų, nagrinėjančių šią problematiką: eksperimentuodami naujųjų technologijų teikiamomis galimybėmis, jie ir jos siūlo alternatyvias ir kritines jų panaudojimo mene galimybes. Menininkų dueto „Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda) darbai susiję su materialumo, technologijos ir ekonomikos santykiu. Jiems įdomu, kaip technologijos formuoja dabartinę ekonomiką ir fizinę tikrovę, taip pat ir žmogaus kūną. Robertas Narkus savo daugiasluoksnėje veikloje nagrinėja su mokslo, technologijų ir ekonomikos raida susijusius entuziazmą ir pesimizmą, meniniam kontekstui pritaiko dirbtinio intelekto, papildytos realybės (augmented reality) technologines inovacijas. Ignas Krunglevičius reflektuoja galios struktūras, formuojamas naujųjų technologijų, ir žmogaus psichikos veikimo mechanizmus.

Galima pastebėti ir atsinaujinusios institucijų kritikos tendenciją. Augusto Serapino intervencijos iškelia pamirštus ar norimus pamiršti (meno) institucijų istorinius bei socialinės ir institucinės struktūros aspektus. Dialogas su institucijoje veikiančiais asmenimis tampa kūrinio stimulu, o rezultatas dažnai įgauna erdvės tolesniam dialogui formą. Juozui Laiviui aktuali autorystės, institucinės galios, ekonominės meno vertės, meno ir gyvenimo ribos paieška ir ištrynimas. Jis siekia nureikšminti meno objektą kaip daiktą ir prekę, eksploatuoja iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos ir nepastebimos realybės lygmenį. Tomas Daukša kūryboje nagrinėja uždaras ir hibridines sistemas ir taip dekonstruoja mokslinę logiką, kasdienėje realybėje nepastebimą manipuliaciją priežasties ir pasekmės cikliškumu.

Greta šių praktikų, ryškus ir moksliniams bei akademiniams metodams opozicionuojančio meninio tyrimo stiprėjimas. Toks tyrimas meno kūrinyje iškelia intuiciją, užuominą ir paslaptį kaip vertybę[6]. Ši tendencija sietina su kuratorine Raimundo Malašausko praktika, išsiskiriančia Lietuvos ir tarptautiniame kontekste. Geru jo praktikos pavyzdžiu galėtų būti jo kuruota tarptautinė paroda „oO“, atstovavusi Lietuvai ir Kiprui 2013 m. Venecijos bienalėje. Paroda buvo nenacionalinė, įrengta Venecijai netipinėje erdvėje, neįvardijant bendro koncepto, bet sukuriant pusiau automatinį parodos modelį, pavadintą sequencer, generuojantį ir čia pat naikinantį konceptus. Taip paroda veikė kaip radikali Venecijos bienalės taisyklių dekonstrukcija, siekiant ieškoti joms alternatyvos. Parodoje buvo pakviesti dalyvauti dalis šia kryptimi dirbančių Lietuvos menininkų – Elena Narbutaitė, Gintaras Didžiapetris, Liudvikas Buklys. Šie menininkai siūlo kitokį, tarsi atviresnį, ne iki galo apibrėžtą santykį su pasauliu ir sąryšingumą tarp jame esančių daiktų, reiškinių, žinių, mąstymo būdų ir kt. Meno kalbą jie grindžia jautrumu ir dėmesingumu tam, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nereikšminga: jiems rūpi mikroistorijos ir mikrojausenos (microfeelings), atsirandančios gilinantis į tai, kaip jungiasi intelektinis ir materialus paveldas, gamybos būdai, kasdienybės ritmai ir gyvenimo būdai.


[1] „Fluxus“ idėjos sovietų Lietuvoje pirmiausia skleidėsi muzikos lauke. 7 dešimtmečiu muzikologas Vytautas Landsbergis susirašinėjo su vaikystės draugu menininku, „Fluxus“ judėjimo pradininku Jurgiu Mačiūnu. Laiškuose J. Mačiūnas dėstydavo šio antimeninio judėjimo idėjas, atsiųsdavo „Fluxus“ performansų įrašų ir „Fluxus“ instrukcijų. Gautą medžiagą V. Landsbergis naudodavo viešose paskaitose apie modernią muziką.

[2] Lolita Jablonskienė, „Dešimtmečio fragmentai / Fragments of the Decade“, Lietuvos dailė 1989–1999: dešimt metų / Lithuanian Art 1989–1999: The Ten Years [exhibition catalogue], Vilnius: Šiuolaikinio meno centras, 1999, p. 15–19.

[3] Boris Buden, „In Memory of Utopia or In the Utopia of Memory. An art that interpellates subjects as individuals“, Deimantas Narkevičius. The Unanimous Life, ed. by Chus Martínez, Madrid: Museo Nacional Centro de Arte Reina Sofia, 2008.

[4] Milda Žvirblytė, „Keletas pastabų apie naująją lietuvių tapybą“, Kultūros barai, nr. 8–9, 2001, p. 63–66; Milda Žvirblytė, „Contemporary Lithuanian Painting: from projection point to the shine“, Studija: visual arts magazine, Latvia, nr. 72, 2010, p. 46–53.

[5] Anders Kreuger, „Selected Takes (on the exhibition of Darius Žiūra)“, 2010. Prieiga internetu: http://www.antjewachs.de/Darius_Ziura_-_Selekted_Takes.html.

[6] Chus Martínez, „How a Tadpole Becomes a Frog. Belated Aesthetics, Politics, and Animated Matter: Toward a Theory of Artistic Research“, The Book of Books, dOCUMENTA (13) Catalog 1/3, ed. by documenta und Museum Fridericianum Veranstaltungs-GmbH, texts by Carolyn Christov-Bakargiev, Ayreen Anastas, Franco Berardi, Iwona Blazwick, Rene Gabri, Dario Gamboni, Pierre Huyghe, Marta Kuzma, Raimundas Malasauskas, Chus Martínez, Kitty Scott, Andrea Viliani u. a., Kassel, 2012, p. 46–57.