Lki Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
Search
Facebook Twitter Instagram Youtube
VISOS MENO ŠAKOS

Šiuolaikinė architektūra Lietuvoje

Matas Šiupšinskas, Julija Reklaitė

Lietuvos architektūra – besikeičianti ir moderni, joje atsispindi šalies kultūros tradicijos ir socialinė bei ekonominė padėtis. Iš pirmo žvilgsnio tai gana deklaratyvus pareiškimas, kurio teisingumą pabandysime įrodyti ne tik šiuo tekstu, bet ir kataloge pateikiamu objektų bei jų autorių sąrašu. Kita vertus, taip abstrakčiai galima apibūdinti kiekvienos šalies pastatytąją aplinką (angl. built environment). Todėl kyla klausimas, kuo išskirtinė Lietuvos architektūra, kurios autoriai vis užtikrinčiau žengia į tarptautinę rinką.
Visų pirma, Lietuvos architektūros tapatumas nulemtas ne tiek nepertraukiamos raidos, kiek savitai susiklosčiusios istorinės situacijos, kurią ir norime apžvelgti šiame tekste. Juk architektūra, balansuodama tarp meno ir funkcijos, akumuliuoja abiejų terpių ypatumus ir taip atspindi  meto visuomenės bei politinės valios poreikius ir pasaulėžiūrą. Be to, architekto profesija, kadangi yra glaudžiai susijusi meistro ir pameistrio saitais, neišvengiamai, nors ir ne visuomet tiesiogiai, iš kartos į kartą perduoda tam tikrą informaciją, kultūros kodą. Šiandienos pastatuose susipina tiek didžiausi atradimai, tiek praradimai ir lūkesčiai, tiek neįgyvendintos lakios idėjos, tiek miesto ženklų kaita. Visa ši bendra šalies istorija, užkoduota šiuolaikinėje architektūroje, – ne visuomet akivaizdi, bet lemtinga. 

Lietuvos architektūroje, ypač nuo 1990 m., jaučiamas aktyvus savęs ieškojimo periodas, kuriame galima įžvelgti tiek savito nacionalinio arba asmeninio tapatumo paieškas, tiek tradicijų kūrimo ir tąsos momentus, tiek pasaulinių tendencijų įtakas. Aktyviausių šiandienos architektų darbuose pastebimi drąsūs kūrybiniai eksperimentai ir jų mokytojų įdiegtos vertybės: lakoniška raiška, konceptualaus sumanymo svarba, medžiagos grynumas, išbaigtos detalės reikšmė. Ne visi geriausi pavyzdžiai pateko į šį katalogą. Jame stengėmės atskleisti kuo įvairesnę Lietuvos architektūros paletę tiek funkcijos, tiek mastelio, tiek asmeninės autorių raiškos ir profesionalumo prasme. Siekėme atspindėti kuo platesnį, nuolat besikeičiančios ir kuriančios Lietuvos architektūros spektrą.

Tradicija ir tęstinumas 

Modernios lietuvių architektūros mokyklos tradicijos siekia tarpukarį (1918–1939), kai laikinojoje šalies sostinėje Kaune suklestėjo ankstyvasis modernizmas. To meto architektūra Kaune žengė koja kojon su pasauliniais architektūros procesais, o miesto statybos tempas to meto masteliais buvo neįtikėtinas. Per šį trumpą laikotarpį iškilusiais pastatais, išsiskiriančiais saikinga, modernia architektūros kalba ir tautinių motyvų interpretacijomis, žavimasi iki šiol. Jų savitumas ir atsiradimas specifinėmis aplinkybėmis– įkvėpimo šaltinis ištisoms architektų kartoms. Ryškus šio laikotarpio funkcionalizmo architektūros pavyzdys Kaune – architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuoti bendrovės „Pienocentras“ rūmai, 1937 m. apdovanoti tarptautinėje parodoje Paryžiuje. Tautinio stiliaus paieškas iliustruoja lietuviškų audinių raštais dekoruotas Kauno centrinio pašto (architektas Feliksas Vizbaras) ir kiti Laikinosios sostinės pastatai. Galbūt stiliaus prasme tai nevienareikšmiškai vertintini ieškojimai, tačiau, be jokios abejonės, tai labai ryškus, nors ir trumpas, Lietuvos architektūros istorijos periodas, padėjęs pamatus ateičiai. Ko gero, Kauno tarpukario architektūra yra tai, iš kur semiamasi energijos siekiant statyti greitai bei kokybiškai ir įkvėpimo ieškant unikalios, savitos, tik mums būdingos architektūrinės kalbos.

Lietuvai tapus Sovietų Sąjungos dalimi, šios architektūrinio savitumo paieškos buvo nutrauktos dėl istorizmo principais paremtos stalinistinės architektūros įsiveržimo. Iš Sovietų Rusijos į Lietuvą atsiųsti architektai čia diegė kraštui svetimus tipinius architektūros projektus. Laimei, 1956 m. Sovietų Sąjungos architektūros politika pakeitė kryptį, o stalinizmo architektūra buvo atmesta kaip neekonomiška. Dėl tokio oficialiosios politikos posūkio iš Lietuvos pamažu pasitraukė dauguma nevietinių architektų ir atsirado naujų kūrybinių galimybių jauniems, tik ką mokslus baigusiems ambicingiems autoriams: Vytautui ir Algimantui Nasvyčiams, Vytautui Brėdikiui, Vytautui Edmundui Čekanauskui, Algimantui Mačiuliui ir kt.

Sovietmečiu šie energingi architektai sugebėjo Lietuvoje suformuoti savitą architektūros mokyklą ir sukurti ne vieną išskirtinį objektą, kuris ilgainiui tapo vizitine lietuvių architektūros kortele visoje to meto Sovietų Sąjungoje. Lazdynų gyvenamasis rajonas Vilniaus mieste (autoriai V. E. Čekanauskas, V. Brėdikis ir kt.), Elenos Nijolės Bučiūtės suprojektuotas Operos ir baleto teatras, Vytauto Edmundo Čekanausko Parodų rūmai ir daugybė kitų objektų demonstravo labai aukštą Lietuvos architektų lygį Sovietų Sąjungos kontekste. Dėl profesinių kelionių tuo metu lietuvių architektūroje ir urbanistikoje buvo juntama stipri skandinavų architektūros įtaka , bet nepamiršti ir savaip interpretuoti tautinio tapatumo ženklai. Kadangi tiesioginių nacionalinių elementų to meto architektūroje būti negalėjo, lemiamą vaidmenį atliko konteksto – pastatą supančios aplinkos, ypač gamtinės – svarba, suvokta kaip nacionalinis bruožas. Architektų kelionės į Suomiją iš esmės pakeitė jų požiūrį į naudojamas medžiagas ir detales. Architektūra švarėjo, tapo lakoniškesnė, atkreiptas dėmesys į vietai būdingas medžiagas, siekta jas naudoti kuo mažiau apdailintais paviršiais, atrastas natūralumo grožis. Šios tendencijos iki šiol išliko architektūrinio profesionalumo konstanta.

1990-aisiais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šalies laukė nauji iššūkiai. Jie ypač paveikė architektūrą. Stipriai pasikeitė lietuvių architektūros kūrimo terpė – iširo didieji projektavimo institutai, vis daugiau architektų užsiėmė savarankiška kūrybine veikla . Valstybė, kaip užsakovė, prarado pagrindinį vaidmenį architektūros procesuose. Privačios nuosavybės įsigalėjimas, naujų medžiagų antplūdis ir vėlokai Lietuvą pasiekę postmodernizmo atgarsiai sukūrė unikalią situaciją, kai architektai turėjo galimybę drąsiai interpretuoti, kurti ir mokytis. Šio lūžio laikotarpiu buvo įkurta daugybė nedidelių architektų biurų, iš jų ilgainiui išaugo stiprios asmenybės ir kūrybiniai kolektyvai, kurie tapo aktyviausia ir produktyviausia šiuo metu dirbančių architektų karta. Iki pat 2003–2004 m. statybų piko, kai šalies sostinė ėmė panašėti į uostamiestį dėl jos erdvę raižančių kranų gausos, tai buvo nesibaigiantis eksperimentų poligonas. Mokykla statybinėje aikštelėje. Statant daug, greitai ir vis kokybiškiau. Vėliau į architektūrinį gyvenimą įžengė ir pirmieji jau nepriklausomoje Lietuvoje mokslus baigę architektai, kupini drąsių vizijų ir konceptualių sumanymų. Dauguma jų jau buvo ragavę mokslų ir gavę patirties užsienyje.

Gyvenamosios architektūros kaita

Sovietinėje Lietuvoje individualių gyvenamųjų namų architektūra neegzistavo, todėl ši sritis patyrė drastiškiausių kiekybinių ir kokybinių pokyčių, joje ryškiausiai atsispindi stiliaus kaitos tendencijos. Masines milžiniškų namų statybas nepriklausomybės pradžioje ilgainiui pakeitė tikrai individualių, savitų namų poreikis. Kiekybę keitė kokybė ir originalumas. Gyvenamojoje architektūroje savo jėgas išbandė daugelis architektų, todėl būtent čia pavyko įgyvendinti kai kuriuos netikėtus sumanymus, drąsiausiai eksperimentuoti, išbandyti įvairias medžiagas ir kurti originalias architektūrines detales. 2003 m. surengta pirmoji nepriklausomoje Lietuvoje konceptualiai suformuota architektūros paroda pavadinimu „Detalė“ – taip tarsi deklaruojant, kad nors stambių originalių kompleksų dar negausu, detalių lygmenyje jau galima varžytis.

Įdomių gyvenamųjų namų projektų yra sukūrę bene visi šiame leidinyje pristatomi architektai ir daugybė kolektyvų, kuriems išvardyti reikėtų atskiros publikacijos. Neatsitiktinai architektas Gintaras Balčytis 2010 m. surengė parodą „HOUSES LT“, skirtą individualiai gyvenamajai statybai Lietuvoje. Paroda apkeliavo ne vieną šalį ir sulaukė daug dėmesio. Joje atskleidžiamas Lietuvos architektams svarbus gamtinis, urbanistinis ir kultūrinis kontekstas, taip pat pastebimas skirtingų kūrėjų individualus braižas ir kūrybos stilistika. Architektai ne tik eksperimentuoja interpretuodami tradicinius funkcinius ryšius, kuria individualiai statybai netikėtas erdves bei tūrius ir taip veikia naują šiuolaikinio lietuvio gyvenimo būdą, bet ir naudoja natūralius medžiagų derinius: betoną, medieną, stambias stiklo plokštes, rūdytą plieną ar skiedrų dangas.

Netikėtais ir dėmesį prikaustančiais kompoziciniais sprendimais žiūrovą provokuoja Gintauto Natkevičiaus biuro, Virginijaus Juozaičio, „Arches“ kolektyvo projektai. Konceptualius sumanymus demonstruoja Dariaus Čiutos, Eugenijaus Miliūno, Rolando Paleko, Audrio Karaliaus originalūs gyvenamieji namai. Gausu labai solidžius ir taurius pastatus projektuojančių architektų (Alvydas Šeibokas, Audrius Ambrasas, Gintaras Balčytis, Gintautas ir Asta Vieversiai). Vietos kultūros bruožus išlaiko ir etnografinės gyvenamosios architektūros tradicijas moderniai interpretuoja Kęstučio Indriūno bei Dalės Vileitienės suprojektuotas namas Anykščiuose, taip pat Aušros Černauskienės, Indrės Ruseckaitės ir Jono Rusecko lakoniškas projektas „Pats tas namas“.
Viena sričių, kurioje, kaip ir gyvenamojoje architektūroje, svarbus santykis su vietos gamtiniu bei kultūriniu kontekstu, tradiciškai yra rekreacijai ir turizmui skirti pastatai. Tai suvokė ne viena Lietuvos architektų karta, todėl dar iki atgaunant nepriklausomybę įgyvendinta nemažai labai kokybiškų rekreacinės architektūros projektų. Prieš daugiau nei keturis dešimtmečius Algimanto Lėcko sukurti poilsio namai „Žilvinas“ Palangoje ir kiek vėliau tame pačiame mieste Vytauto Dičiaus ir Leonido Ziberko suprojektuoti Mokslų akademijos poilsio namai aukštai kilstelėjo rekreacinės architektūros kartelę. Geriausias rekreacinės architektūros tradicijas šiandien sėkmingai tęsia Lietuvos architektų kolektyvai „Arches“, Gintauto Natkevičiaus biuras, Laimos Tumynienės ir Gintauto Vieversio duetas. Jų darbuose bene stipriausiai juntama gamtos artumo, natūralių medžiagų, jaukaus mastelio svarba ir konteksto įtaka. Tai vertybės, kurios iliustruoja tradicijų tęstinumą, taip pat skandinavų architektūros pamokas kuriant šiuolaikinę Lietuvos architektūrą.

Naujas komercinės architektūros tipas

Kiek kitokiame kontekste nei gyvenamoji architektūra per nepriklausomybės dvidešimtmetį buvo projektuojami nauji komerciniai statiniai. Su kiekviena ekonominio pakilimo banga į Lietuvos miestus plūstelėdavo vis daugiau komercinės architektūros projektų, čia jėgas sutelkdavo pajėgiausi ir daugiausia patirties turintys architektų biurai . Komerciniai pastatai projektuoti ir statyti labai greitai, naudojant naujausias iš Vakarų perimtas technologijas. Dalis užsakovų dėmesio skyrė architektūrai kaip priemonei, formuojančiai jų įvaizdį, kuriančiai palankias sąlygas darbuotojams ir klientams, architektūrinius sprendimus rinkosi organizuojant konkursus. Sėkmingi tokios sinergijos pavyzdžiai:  architekto A. Ambraso Lietuvoje projektuoti „Hanner“, „Swedbank“ administraciniai pastatai, taip pat banko būstinė Latvijos sostinėje, kuri buvo pripažinta geriausiu 2011 m. projektu Rygoje. Subtilumu išsiskiria biurų pastatas „Victoria“ Vilniuje, kurį suprojektavo Rolando Paleko arch-studija. Rimo Adomaičio sukurtas ikoniškas verslo centras „1000“ ne kartą aprašytas tarptautiniuose architektūros leidiniuose.

Svarbų vaidmenį Lietuvos komercinių pastatų sektoriuje atlieka ne tik administraciniai, bet ir prekybai skirti pastatai. Reikia pripažinti, kad pirmieji prekybiniai statiniai sulaukė neigiamų visuomenės ir architektų vertinimų, nes stambūs prekybos ir pramogų centrai atsirado arti miestų centrų ir savo masteliu užgožė ilgą laiką besiformavusią istorinę bei urbanistinę aplinką. Ilgainiui architektai išmoko pagarbos masteliui ir kontekstui pamokas, sukūrė nebanalių ir kokybiškų objektų, kurie atlaikė standartinių, utilitarinių sprendimų spaudimą. Per pastarąjį dvidešimtmetį verslininkai dosniai investavo į prekybinių pastatų statybą, todėl šioje srityje dirbę kūrėjai (Gediminas Jurevičius, Algimantas Kančas, Audrys Karalius, Audrius Ambrasas) įgijo neįkainojamos profesinės patirties, kuri buvo įvertinta tarptautiniu mastu. Sėkmingai įgyvendintuose prekybinės paskirties statiniuose buvo sukurtos estetiškos vidaus erdvės, įrengti įdomūs interjerai, o išgrynintos funkcinės schemos iki šiol taikomos projektuojant naujus statinius. Lietuvoje iškilę originalūs prekybos centrai labai vertinami ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Jų kūrėjai jau išbando jėgas projektuodami tokio tipo pastatus Azijos šalyse.

Nauja – tai pamiršta sena. Kultūros objektai

Socialinė ir ekonominė šalies padėtis lėmė, kad per pastaruosius porą dešimtmečių miestuose buvo pastatyta daugiau administracinių ir komercinių nei kultūrai skirtų pastatų. Tačiau dėl nuoseklesnės ir vėlesnės raidos bei dėl bendros architektų brandos šioje srityje įgyvendinami labai meistriški sprendimai. Esant mažam kultūros pastatų poreikiui, realizuoti nekomercinio statinio projektą tapo garbės reikalu daugumai patyrusių architektų. Tokiems statiniams dažniausiai skelbiami konkursai, jiems numatoma išskirtinė vieta mieste. 

Ko gero, pirmiausia ir dažniausiai buvo statomos bei renovuojamos bibliotekos (naujoji Vilniaus universiteto biblioteka, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka), kurių funkcinis ir erdvinis charakteris keitėsi iš uždaro ir specializuoto į atvirą ir socialiai orientuotą. Miestuose iškilę nauji tūriai atspindi ne tik moderniausias kultūros tendencijas, medžiagų ir technologijų naujoves, bet ir unikalią funkcijos simboliką. 

Muziejinės arba galerijos tipo erdvės dažniausiai buvo rekonstruojamos (Nacionalinė dailės galerija, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus galerija). Tai ne tik tapo iššūkiu derinant nauja ir sena, bet ir sukūrė papildomą architektūrinę vertę, suteikė statiniams išskirtinumo tarptautiniu mastu. Labai išgirta Nacionalinė dailės galerija tapo pavyzdžiu, kaip sovietinis Revoliucijos muziejus gali tapti unikalia, šiuolaikines architektūros tendencijas pristatančia baltojo kubo galerijos tipo erdve. Ketinimai statyti naujus muziejus dar nesubrandino vaisių, tačiau savo ambicingumu atkreipė ne tik profesionalų, bet ir visuomenės dėmesį. Pavyzdžiui, Modernaus meno centro Vilniuje konkurse dalyvavo rekordinis skaičius architektų, o konkursui pasibaigus sulaukta daug diskusijų spaudoje. Viešojoje erdvėje buvo diskutuojama tiek apie architektūrinę pasiūlymų raišką, tiek apie muziejaus kultūrinę misiją ir reikšmę. Taip pat svarbu paminėti vizijas sostinėje įkurdinti Guggenheimo-Ermitažo muziejaus filialą, kurio projekto konkursą laimėjo architektė iš Londono Zaha Hadid. Nors šie planai taip ir liko tik idėja, trijų visame pasaulyje žinomų architektų Zahos Hadid, Massimiliano Fukso ir Danielio Libeskindo konkursiniai pasiūlymai privertė susimąstyti apie globalių procesų artumą ir įtaką vietos kultūrai. 

Lietuvoje vis gausėjantys architektūros konkursai – tarsi lakmuso popierėlis, parodantis architektų kūrybinį potencialą. Jie ne tik suteikia galimybę skirtingais rakursais pažvelgti į tą pačią problemą, bet ir atlieka edukacinę misiją. Per pastaruosius kelerius metus būta labai ryškių konkursų, kuriuose kūrybines jėgas išbandė daugelis aktyvių Lietuvos architektų. Tokie įvykiai – tai parodų paviljonų Nidoje ir Palangoje, Lukiškių aikštės, Modernaus meno centro konkursai. Stebina tokiai mažai šaliai kaip Lietuva rekordiniai konkursų dalyvių skaičiai ir skirtingų idėjų gausa. Lietuvos architektams, aktyviai dalyvaujantiems ne tik vietos, bet ir tarptautiniuose architektūros konkursuose, pavyko iškovoti ne vieną prizinę vietą. R. Paleko kolektyvas Stokholmo bibliotekos priestato konkurse tarp 1 170 dalyvių užėmė trečią vietą su drąsiu ir konceptualiu pasiūlymu „Cut“. Džiugu, kad 2011 m. Tadas Jonauskis ir Justina Muliuolytė nugalėjo konkurse „Europan“ Reimso mieste Prancūzijoje. „Processoffice“ architektai ne tik laimėjo tarptautinį Rygos meno muziejaus rekonstrukcijos konkursą, bet ir sparčiai juda muziejaus realizavimo link. 

Jauniausioji karta ir ateities kryptys

Architektūros konkursuose dažnai laimi jaunų ir ambicingų kolektyvų sukurti projektai. Savarankiški jaunųjų architektų biurai jau įgyvendino ne vieną brandų darbą, rinkoje įsitvirtina ir tie, kurie pirmieji baigė mokslus nepriklausomos Lietuvos universitetuose. Šiuo metu savo potencialą pradeda demonstruoti nauja jaunų profesionalų karta, pasisėmusi patirties užsienio architektūros mokyklose ir žinomuose tarptautiniuose architektų biuruose. Andrė Baldišiūtė, „PU-PA“, A2SM, YCL, „Processoffice“, „Aketuri“ ir daugelis kitų visai jaunų komandų dar tik žengia pirmus savarankiškos kūrybinės veiklos žingsnius, bet jau galima įžvelgti jų ambicijas ir ryškų braižą. Šių architektų kūryboje svarbus visuomeniškumas, dėmesys ne vien savo kiemo problemoms. Dauguma jų deklaruoja tyrimo, diskusijos ir eksperimento svarbą kaip kertinius elementus profesinėje veikloje. Jaunų kūrėjų noras geriau suvokti gyvenamąją aplinką, sparčios miestų kaitos priežastis ir padarinius kartais peržengia profesinės veiklos ribas. Pastebimas šių architektų socialinis atsakingumas, aktyvus dalyvavimas viešajame miesto gyvenime. Lietuvoje vis aktualesnis tampa noras neapsiriboti pastato dizaino kūrimu ir pastangos daryti įtaką didesniam spektrui veiksnių, lemiančių projekto sėkmę ir pozityvią miestų kaitą.

Pokyčiai šiandien neatsiejami nuo miesto erdves aktyvinti siekiančių projektų ir viešosios erdvės intervencijų. Vienas tokių bandymų – menotyrininkų ir architektų įgyvendinta kultūros platforma „Kultflux“ Vilniuje, Neries pakrantėje. Kultūrinės funkcijos įkurdinimas „ant vandens“ paskatino diskusijas tiek apie miesto viešųjų erdvių paskirtį, tiek apie pakrančių urbanizavimo problemas Lietuvos miestuose. Kitas panašus katalizatorius įsiterpė monotoniškoje masinės gyvenamosios statybos aplinkoje – Pilaitės mikrorajone Vilniuje. Projektas „Beepart“ ne tik tapo įdomiu konteinerių architektūros pavyzdžiu, bet ir paskatino vietos bendruomenę burtis ir drauge kurti savo aplinką. Šie pavyzdžiai nebūtų buvę įmanomi be menininkų, architektų ir kitų kultūros srities atstovų aktyvaus bendradarbiavimo. 

Apibendrinant spalvingą ir įtemptą Lietuvos architektūros laikotarpį atgavus nepriklausomybę, galima teigti, kad vos per porą dešimtmečių Lietuvos architektai sugebėjo pereiti nuo skubotų komercinių statybų prie aktyvaus ir atsakingo miesto gyvenamosios erdvės formavimo. Tai vyko ne tik kuriant iš esmės naują architektūros tradiciją, bet ir tiesiogiai iš vyresnės kartos mokytojų perimant jau patikrintas vertybes: mastelio pajutimą, medžiagų dermę, dėmesį aplinkai. Pamažu kito ne tik architektų, bet ir užsakovų supratimas, vis daugiau dėmesio skiriama kokybiškai architektūrai, savitai asmeninei raiškai, originalių detalių paieškai tiek didelio, tiek mažo mastelio objektuose. Pagrindiniu užsakovu tapęs privatusis verslas statė vis daugiau komercinių, prekybinių pastatų, verslo centrų. Tai leido architektams tobulėti, kurti aiškias ir lengvai įgyvendinamas idėjas, suvokti proceso valdymą. Nesibaigianti statybinė aikštelė tapo tikra neišsenkančių idėjų, tyrimų ir išbandymų, patirties kaupimo vieta. Kūrybingos asmenybės, sugebėjusios prisitaikyti prie nuolatinės rinkos sąlygų kaitos, įsitvirtino ir tęsia stiprios lietuvių architektūros tradiciją, ne kartą savo profesionalumą įrodė ir tarptautiniuose architektūros konkursuose. Aktyviausių šiandienos architektų darbuose pastebimi nauji įdomūs kūrybiniai eksperimentai ir jų mokytojų įdiegtos skandinavų architektūros mokyklos įtaka. Daugėja jaunų kolektyvų, architektūrą suprantančių ne vien kaip fizinio objekto dizainą, bet ir kaip veiksmingų aplinkos formavimo strategijų kūrimą. Strategijų, peržengiančių profesinės disciplinos ribas ir kuriančių naują, greitai besikeičiančią ir modernią Lietuvos architektūrą.

Renginiai