Italijos leidykla „Humboldt Books“ išleido rašytojo, filosofo, Rytų Europos tyrinėtojo Francesco Matteo Cataluccio esė „Non c‘e nessuna Itaca. Viaggio in Lituania“ (liet. – „Nėra jokios Itakės. Kelionė po Lietuvą“). Knygoje publikuojami tekstai, kuriose rašytojas apie Lietuvos istoriją mąsto pasitelkdamas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Marijos Gimbutienės, Jono Meko, Česlovo Milošo, Eimunto Nekrošiaus, Tomo Venclovos kūrinius, taip pat dalijasi mintimis, kurios kilo besilankant Biržuose, Kaune, Klaipėdoje, Nidoje, Vilniuje ir kitose Lietuvos vietovėse. 2022 m. gegužę išleistą knygą F. M. Cataluccio dedikavo Ukrainoje Rusijos kareivių nužudyto režisieriaus Manto Kvederavičiaus atminimui. Dedikacijoje rašoma: „Mantui Kvedaravičiui (1976–2022) Lietuvos režisieriui, dokumentinio kino kūrėjui, antropologui, dokumentinio filmo „Mariupolis“ (2016) autoriui, rusų nužudytam Ukrainoje, kur filmavo miesto, kurį mylėjo, naikinimą“.

Knyga išleista bendradarbiaujant leidyklai, Lietuvos Respublikos kultūros atašė Italijoje Laurai Gabrielaitytei-Kazulėnienei ir Lietuvos kultūros institutui.

Kelionė po istorinės Lietuvos erdvę

Savo naujausioje knygoje rašytojas F. M. Cataluccio svarsto apie Lietuvą ir jos istoriją, kurią stipriai paveikė XX a. karai, Holokaustas, pokario laikotarpis. Anot autoriaus, jo kelionė po Lietuvą – tai pasivaikščiojimas po ištrintas vietas, kuriose vis dar galima aptikti vaizduotę kurstančių ženklų. Kaip Marceliui Proustui madlenos priminė prarastą laiką, taip Cataluccio‘ui medinis 1988 m. Švarco gatvėje iš amatininko pirktas švilpukas–kiškis – nebeegzistuojantį Vilnių, patirtą pirmojo apsilankymo Lietuvoje metu ir pažintą iš istorijos knygų.

„Kažkaip tikėjausi, kad švilpukų parduotuvė vis dar yra ir kad rasiu savo senam kiškiui bičiulį. Tačiau Vilniuje nuo to karto išnyko beveik visi amatininkai, o jų buvusiose parduotuvėse prekiaujama su liaudies amatais nesusijusiomis prekėmis. Lietuvoje, kaip ir ne kartą per pastarąjį šimtą metų, viskas sparčiai keitėsi – daug kas išnyko, bet kai kurie esminiai šios vietos tapatybei ir įvaizdžiui momentai bėgant amžiams išliko tie patys,“ – knygos įžangoje rašo autorius.

Autorius jaučia, kad į praeities Lietuvą nebeįmanoma sugrįžti – ją sunaikino nacistinės Vokietijos ir sovietinės Rusijos žiaurumai. Išžudyta didžiausia Europoje žydų bendruomenė, „tačiau žmonių atmintyje išliko neeilinės istorijos apie išskirtines asmenybes, kurios rodo kelią natūraliame ir socialiniame kraštovaizdyje, sudarytame iš liekanų, ženklų ir ryškių pėdsakų“. Taigi nebėra Itakės, į kurią būtų galima sugrįžti, tik jos artefaktai ir naujai kuriamas gyvenimas – „1990 m. atgavusi nepriklausomybę Lietuva patyrė stulbinantį kultūrinį šuolį – užtenka prisiminti šiuolaikinių menų sceną ar stebuklingą Eimunto Nekrošiaus teatrą. Lietuva vis dar labai laukia, kad būtų atrasta“.

Italijos žiniasklaida įvertino itin palankiai

Pavasario pabaigoje pasirodžiusi F. M. Cataluccio knyga jau sulaukė teigiamų atsiliepimų Italijos žiniasklaidoje. Rašytojas ir kritikas Marco‘as Belpoliti dienraštyje „La Repubblica“ publikuotoje recenzijoje „Sentimentali kelionė Lietuvoje, ginčytinoje ir persekiojamoje žemėje“ rašo, kad ši knyga – tai „melancholiškas, bet kartu aistringas darbas, <…> pasakojantis gabalėlį užmirštos mūsų nuskriausto žemyno istorijos.“ O Lara Ricci laikraštyje „Il sole 24 ore“ publikuotame straipsnyje „Neįmanomas sugrįžimas į prarastas vietas“ F. M. Cataluccio knygą lygina su įdomybių kabinetu: „atversti knygos viršelį yra tas pats kaip atverti įdomybių kabineto duris, kuriame vietoj nuostabą keliančių daiktų yra surinkti aprašymai, istorijos, idėjos ir neįprasti pasakojimai. Žinojimo flâneur veda ekskursą klajodamas po istoriją, literatūrą ir daugybės rašytojų, mąstytojų, menininkų, politikų ir aktyvistų biografijas ir idėjas, kuriuos pažino per daugelį metų lankydamasis Lenkijoje ir centrinėje Europoje.“.

Kelionę po praeities ir dabarties Lietuvą rašytojas apmąsto per asmenybių biografijas. „Cataluccio prisimena didžius praeities lietuvius: anamorfozės ir gotikinio meno egzotikos tyrėją Jurgį Baltrušaitį, archeologę, lingvistę, antropologę Mariją Alseikaitę-Gimbutienę, kuri tyrinėjo senovinę matriarchatinę Didžios Deivės kultūrą, vyravusią dar iki bronzos amžiaus. Daug Lietuvos tyrėjų ir literatų emigravo į užsienį, kaip pavyzdžiui, šie du didieji meno ir kultūros istoriografai, abu kankinami tolimos tėvynės, jos miškų, jūros, kaimų nostalgijos, – apie „Non c‘e nessuna Itaca. Viaggio in Lituania“ skaitytojams pasakoja kritikas M. Belpoliti.

Ilgesio ir nedėkingo emigranto, karo pabėgėlio dalios leitmotyvą F. M. Cataluccio esė užčiuopia ir L. Ricci: „kelionė pilna neišmatuojamos emigrantų nostalgijos. Pavyzdžiui, Milošas, kurio poezija dažnai kyla iš bukoliškos vaikystės („kai skauda, grįžtame prie tam tikrų upių“) ir kuris tvirtino jog „pabėgėlio likimas yra toks didelis nuosmukis, kurio niekam nelinkėčiau“. Taip pat režisierius Jonas Mekas ir archeologė Marija Gimbutienė. Jie emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, bet norėjo būti palaidoti Lietuvoje. Ilgesys, – priduria apžvalgininkė, – kamuoja ir tuos, kurie liko, nes ikisovietinė Lietuva yra prarasta: į ją sugrįžti yra neįmanoma.“

M. Belpoliti žavisi autoriaus fotografijomis, atkreipia dėmesį į esė fragmentus, kuriose pasakojamos lietuvių emigracijos ir išsigelbėjimo, deportacijos ir mirties istorijos. „Keistos istorijos, visos pažymėtos lemties, kuri, atrodo, persekioja vyrus ir moteris lyg prakeiksmas <…>. 1941 ir 1942 vyko tokios pat žudynės ir masinės laidotuvės, kaip dabar Ukrainoje. <…> Lietuviai gerai supranta kultūrinės ir kalbinės tapatybės problematiką, nes dėl jos patyrė kančią savo pačių kailiu.“

2021 m. vasarą po Lietuvą keliavusio F. M. Cataluccio piligrimystė baigėsi Kuršių Nerijoje. „Šioje vietoje Cataluccio atranda dar daugiau mažųjų paveldėjimo ir sudėtingo pragyvenimo, susimaišiusių kalbų ir identitetų istorijų, įvykusių besivystant didžiajai istorijai, – rašo M. Belpoliti  ir priduria, kad „Non c‘e nessuna Itaca“ atskleidžia, jog mūsų europietiškas likimas lemia persidengiančias, nevienalytes tapatybes ir neišsenkančią nostalgiją savo kilmės vietoms. Anot kritiko, F. M. Cataluccio knyga, moko kantriai priešintis nepaliaujamai atminties užmarščiai.

Kur įsigyti knygą?

Knygą galima įsigyti tiesiai iš leidyklos „Humboldt Books“. 2020 m. leidykla taip pat išleido Francesco Urbano Ragazzi sudarytą Jono Meko „Transcript 04 44’ 14”: Lithuania and the Collapse of the USSR“, kurios vertimą į italų kalbą finansavo Lietuvos kultūros institutas.

Milane įsikūrusi leidykla „Humboldt Books“ leidžia knygas, pristatančias kelionių pasakojimus ir patirtis, imasi tarpdisciplininių projektų, sujungiančių geografiją, literatūra, fotografiją ir meną. Leidykla bendradarbiauja su užsienio kūrėjais – renka ir netradiciškai pateikia jiems nutikusias ir išgalvotas istorijas. 2012 m. Alberto Saibene ir Giovanna Silva įkurta leidykla taip pat leidžia literatūros klasiką – praeities nuotykius grąžina į šiandieninį pasaulį.