Rugsėjo 30-ąją minint vertėjų globėjo šv. Jeronimo – Tarptautinę vertėjų dieną – Kultūros ministerijoje buvo įteiktos tradicinės šv. Jeronimo premijos vertėjams. Šių metų premijos Lietuvių literatūros vertėjų sąjungos ir Kultūros ministerijos sprendimu skiriamos Jonei Ramunytei ir Klemenui Piskui.

K. Piskui premija skirta už klasikinės ir šiuolaikinės lietuvių literatūros vertimus į slovėnų kalbą, pasižyminčius literatūrine klausa, gausumu ir simpatija lietuvių literatūrai. Laureato išverstų autorių sąraše – Kazys Boruta, Jurga Ivanauskaitė, Sigitas Parulskis, Laura Sintija Černiauskaitė, vaikų literatūros autoriai Kęstutis Kasparavičius (8 knygos), Vytautė Žilinskaitė, Gendrutis Morkūnas ir kt. K. Pisko kandidatūrą šv. Jeronimo premijai teikė Lietuvos kultūros institutas, jau daug metų bendradarbiaujantis su vertėju, aktyviai dalyvaujančiu Instituto Vertimų skatinimo programoje ir kt. Klemenas Piskas buvo pirmasis Lietuvos literatūros vertėjas, kuriam 2015 m. Lietuvos kultūros institutas skyrė garbės apdovanojimą aktyviausiems vertėjams, verčiantiems lietuvių literatūrą į užsienio kalbas.

Vertėjo biografiją ir jo darbų sąrašą rasite čia: https://lithuanianculture.lt/vertejai/2019/10/24/klemen-pisk/

 

LAUDACIJA ŠV. JERONIMO PREMIJOS LAUREATUI

VERTĖJUI Į SLOVĖNŲ KALBĄ KLEMENUI PISKUI

Sueiliavo Rūta Mėlynė

 

Šlovingoji Slovėnija – tarp slėnių čia miškingų

kalnų upeliai sraunūs, šniokščia, garma,

tvirtovių bokštų smailės sminga

iš miško jūros į žvaigždėtą dangų.

 

Bet šlovę kuria ne peizažai – asmenybės

už talentą ir darbus myli jas fortūna,

istorija jų pavardes įrašo knygon

štai Žižekas Slavójus, Jànčaras ir Šalamùnas.

 

Šioje galerijoj išvysit Prèšereną, Liñhartą ir Vódniką

ir Cànkarą su Bóžičium, ir Alių Debeljãką,

savo keliu kiekvienas žengia oriai –

šlovė Slovėnijos garbiesiems literatams!

 

Bet mums mieliausias Klemenas iš Brežicės,

mes jo pagerbti čia šįvakar susirinkome,

šventas Jeronimai, įpilk – in vino veritas –

sustok tiesos akimirka žavinga!

 

Išvardint darbus Klemeno – nelengvas darbas,

jis ir vertėjas, ir rašytojas, ir muzikantas,

poetas nuo gimimo, humoristas, bardas

o „Varlių trio“ skamba ne prasčiau už „Antį“.

 

Ir dar jis  pirmas ir vienintelis slovėnas

gerai išmiklinęs lietuvių kalbą,

svetur kažin ar rastumėt bent vieną,

kuris Braziūną gliaudytų be vargo.

 

O Klemenui vieni juokai, jis viską gali

išguldė tojo rebusus slovėniškan liežuvin

Masytės Laimos geranoriškai prižiūrimas

ir štai laimėjimas – Vilènicos kristalas!

 

Įvaldęs puikiai dvi kalbas

jis verčia vieną po kitos knygas:

Parulskį, Sają, Kunčiną ir Černiauskaitę

šešiolikos lietuvių autorių rinktinėj

tik Klemeno dėka slovėnai skaito,

atrasi ją Slovėnijos knygyne.

O Lietuvoj darbštaus vertėjo sudarytą

gali skaityt slovėniškų novelių knygą.

 

Paklausite, o kaipgi Klemenas sužino,

ką versti į slovėnų kalbą verta?

Ogi nueidavo į „Suokalbio“ kavinę,

nupirkdavo alaus ne vieną kvortą

ir pasipildavo įvairūs patarimai,

sparnuotos frazės, rimai.

 

Girdėti teko vieną garsų prezidentą,

kuriam vienodai skamba – Baltija, Balkanai –

jei toks krepšinio aikštėj kiltų incidentas

nušvilptų jį krepšinio fanai.

 

Betgi tiesos šiame rikte yra –

mus jungia meilė ir knyga.

Dar jungia dviskaita – abu labu tokiu,

atskirkim grūdus nuo pelų.

Ir Klemenas kaip tiltas per bedugnę

Slovėniją ir Lietuvą sujungia.

 

Beje, išleido jis romaną postmodernų,

vadinasi „Mamuto testamentas“,

jame įamžinta ir Lietuva, ir dviskaita,

ir musulmonai, lenkai ir lingvistai,

sulėkę į kalbotyros kongresą

įrodinėt pasauliui savo tiesą.

Į detektyvo pinklę įsipynę

kiekvienas savo tezę gina.

Ir dar: prisipažino autorius laiške,

kad esama ir faktų romane.

Belieka laukti, kol Masytė

ims jį lietuviškai guldyti.

 

Dabar jūs matot, kokio lygio literatas

yra šio vakaro garbusis kaltininkas –

ir lyrikos, ir pseudomokslinio traktato

stilius jis tartum šiltą molį minko.

 

Jo nesibaigiančioje nuopelnų galerijoj

rikiuojas klasikai – Mačernis, Boruta, Gavelis,

vardų ir pavardžių ilgiausia serija

Granauskas, Venclova ir taip be galo,

Aputis, Vilimaitė, Skablauskaitė

Ramonas, Kondrotas, Ivanauskaitė.

 

Prie sienos remia ir poetai –

išversti prašo virtines kupletų,

kiekvieną darinėk ir minkyk,

kiekvieno paslaptį įminki.

Dar Ališanka nebaigtas

už kampo jau Petrošius

į festivalį skuba, ruošias.

Dekšnys, Valantinaitė, Gailius,

Žagrakalytė ir Valionis,

atrodo, bus linksma kelionė.

Kam nepatiktų pramogauti

poezijos ir vyno paragauti.

 

Ir dar reikėtų atskirai minėti –

nors jau šlubuoja mūsų rimas –

vertėjo nuopelnus vaikų literatūrai,

čia reikalingas ypatingas įkvėpimas.

 

Šitoj srity mažai kas Klemenui prilygtų,

Mirjana Bračko iš Kroatijos nebent

Kęstučio knygose lyg spąstuose įstrigę

be Kasparavičiaus negali jiedu išgyvent.

 

O kur visi kiti: Morkūnas, Vizbaraitė,

Dirgėla, Gudonytė, Žilinskaitė,

juos versti širdžiai atgaiva,

tik laiko maža paroje.

 

Be to, juk Klemenas ne tik vertėjas

ne tik poetas, dainius, jis ir tėvas,

savi vaikai – dvimetis Striboras ir Živa ketverių

nekantriai laukia Klemeno eilių.

 

Taigi, sunkus vertėjo darbas – tekstai, žodžiai,

jie tavo būtį ir užpildo, ir paguodžia,

pasiglemžia ir buitį neretai –

šeima, namai, maži vaikai,

dar svetima kalba, o turi tapti tavo

ir būna – lauki jau finalo.

Bet žodžiai nesibaigia niekad

nakčia jie braunasi į miegą,

tyloj jie kužda, siaučia, liejasi:

mes nenurimsim be tavęs, vertėjau!

 

Beje, šia proga verta nusilenkti

Mickevičiui Adomui, Milošui ir lenkams –

per Vilniaus lenkišką liežuvį

pažino Klemenas lietuvį.

Pažino ir pamilo nuoširdžiai –

na ką gi, vargšas, ajajai…

įklimpo kaip muselė į barščius

mūsų laureatas patiklus.

 

Gal čia ir būtų galima sustoti

ir kaip lotynai sako: debes, ergo potes,

jei privalai, tai reiškia ir gali –

vertimų horizontai neaprėpiami.

 

Todėl svajoki, Klemenai, svajoki,

lietuvio knygą imki į rankas.

Ieškok leidėjo, Klemenai, ieškoki,

nes kas jeigu ne tu, jį besuras.

 

Tavęs dar laukia Sruogos „Dievų miškas“

ir „Vilniaus pokerio“ vaiduokliški viražai,

abi beveik krauju rašytos knygos,

kartojamos tiražas po tiražo.

 

Ir „Petro imperatorę“ užbaiki,

į amžinybę jai atverk vartus.

Svajoki, Klemenai, kaip vaikas

ir nepamirški – plušantiems dangus!