Lietuvos Kultūros Institutas

Šiuolaikinis šokis

ŠIUOLAIKINIS ŠOKIS

 Goda Dapšytė

 

Nuo klasikinio iki šiuolaikinio

Nacionalinis baletas Lietuvoje ką tik pradėjo skaičiuoti antrąjį šimtmetį (kaip ir profesionalus teatras), o šiuolaikinio šokio scena Lietuvoje – palyginus dar gana jauna, gal todėl sparčiai ir nuolat kinta. Nepaisant tebesivystančios infrastruktūros ir finansavimo sistemos, kasmet debiutuoja naujų choreografų, kuriasi naujų kūrybinių darinių, steigiasi trupių ir šokio teatrų. Mėgindami apžvelgti Lietuvos teatro žemėlapį, visų pirma kalbame apie režisierius, kurie keliauja iš vieno teatro į kitą, baleto – valstybinius muzikinius teatrus trijuose didžiuosiuose miestuose, o štai apžvelgiant šiuolaikinio šokio sceną visų pirma verta kalbėti apie choreografų suburtas trupes ar įkurtus šokio teatrus bei prie jų veikiančias šokio studijas, mat šiuolaikinis šokis Lietuvoje (priešingai nei baletas) – beveik išskirtinai nepriklausoma meno sritis, kurią vysto ir plėtoja  nepriklausomų kūrėjų kūryba ir organizacijų iniciatyvos.

Tiesa, kaip teigė viena pirmųjų šiuolaikinio šokio kritikių Lietuvoje Vita Mozūraitė, perėjimas iš klasikinio baleto į modernųjį, šiuolaikinį šokį, kaip ir visoje Europoje, Lietuvoje taip pat buvo ilgas ir skausmingas. Kaip ir profesionalaus dramos teatro vystymąsi, turinį ir formą XX a. pradžios Lietuvoje, šokio kaip savarankiškos meno šakos formąvimąsi taip pat lėmė dvi pagrindinės įtakos: romantinės pasaulėžiūros nulemta etninės kultūros įtaka, susijusi su nacionalinės tapatybės paieškomis, ir iš užsienio parsivežta patirtis. Tik jei teatro atveju ta patirtis visų pirma buvo iš Rusijos, tai šokio – iš Vokietijos.

Šiuolaikinio šokio ištakos Lietuvoje remiasi išraiškos šokio pradininkės Danutės Nasvytytės darbais ir jos įkurta ritminės gimnastikos studija, kuri veikė tarpukario Kaune. D. Nasvytytė studijavo Juttos Klamt šokio mokykloje Vokietijoje, o grįžusi į Kauną, 1939-aisiais surengė savo pirmąjį pasirodymą. Vėliau ji įkūrė studiją, kurią, pasak to meto spaudos, lankė pora šimtų Kauno ponių ir panelių. Studijoje buvo dėstomas ritminė gimnastika, vokiečių išraiškos šokis.

Sovietinės okupacijos metu (1940–1990) šalyje buvo slopinamos bet kokios modernaus meno apraiškos, o šokio srityje toleruotos tik dvi šio meno formos: klasikinis baletas ir standartizuoti folkloriniai šokiai. Danutei Nasvytytei pasitraukus į Vokietiją, o vėliau – į Australiją, šokių kolektyvui ėmė vadovauti jos mokinė Kira Katerina Daujotaitė. Ji tęsė išraiškos šokio tradicijas Kaune. Tiesa, 1969 m. jos įkurtos studijos „Sonata“ repertuare buvo ir nemažai lietuvių folkloro pagrindu sukurtų šokių, todėl vokiečių išraiškos šokio įtaka metams bėgant mažėjo. Pasak choreografės ir „Sonatos“ studijos auklėtinės Birutės Letukaitės, tai buvo galima įvardyti kaip „etnografinį išraiškos šokį“. Verta pažymėti, kad dėl įvairių suvaržymų sovietmečiu studija galėjo egzistuoti tik neperžengdama mėgėjiškumo barjero.

Sovietmečiu vieninteliu profesionalumo kriterijumi buvo tapęs aukštosios mokyklos diplomas. Išraiškos, modernaus ar kitos šiuolaikinio šokio šakos SSRS, kur šiuolaikinis šokis, galima sakyti, net nebuvo laikomas menu, nebuvo dėstomos. Tad ir „profesionalumui“ kelio nebuvo. Be to, galimybė judesiu išreikšti abstrakčias, neužrašomas idėjas kėlė nerimą sovietinei cenzūrai, kuri taip pat prisidėjo prie apribojimų modernėjančio šokio meno profesionalėjimui. Taigi pirmieji šiuolaikinio šokio choreografai, dabar jau priklausantys vyriausiajai kūrėjų kartai, į profesionaliąją sceną formaliai atėjo iš mėgėjų lauko.

Pirmąsias modernėjimo apraiškas profesionalioje, baleto scenoje buvo galima įžvelgti aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Lietuvos operos ir baleto teatre Elegijaus Bukaičio sukurtus spektaklius „Aistros“ (1971 m.) ir „Eglė žalčių karalienė“ (1976 m.) būtų galima įvardyti kaip pirmuosius ne klasikinio baleto spektaklius profesionalioje scenoje. Pasak amžininkų, jie sukėlė nemažą kritikos nepasitenkinimą, choreografui buvo priekaištaujama dėl naujų šokio formų, kurios sovietmečiu nebuvo priimtinos.

Įtakos naujoms choreografinėms įdėjoms turėjo ir pasaulinio garso choreografų gastrolės tuo metu nuo užsienio, ypač Vakarų šalyse vykusių kūrybinių procesų itin izoliuotoje sovietmečio Lietuvoje. 1978 m. į Vilniuje lankėsi Paulo Tayloro šokio, o 1987 m. – Marice’o Béjart’o „XX amžiaus baletas“.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jau po metų, 1991 m. į Lietuvą pradėjo važiuoti pirmieji pedagogai iš užsienio. Jų seminarais, kuriuose dalyvavo įvairių patirčių šokėjai, choreografai, baletmeisteriai ir šokio pedagogai, tapo pirmąja šiuolaikinio šokio šokėjų kalve.

Tačiau bene didžiausios įtakos šiuolaikinio šokio vystymuisi turėjo 1995 m. privačia iniciatyva įkurto Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) veikla. Greta to, kad, kaip įprasta tokio tipo organizacijoms, vykdė informacijos apie šokį kaupimą ir sklaidą, ši organizacija daugelį metų aktyviai prodiusavo naujus lietuvių choreografų darbus, rūpinosi edukacija. Startine šiuolaikinės nepriklausomos lietuvių choreografijos platforma tapo 1996 m. LŠIC surengtas „Naujojo šokio projektas“, kuriame buvo pristatyti tuzinas lietuvių choreografų darbų. Iki tol buvo sunkiai įsivaizduojama, kad šiuolaikinis šokis Lietuvoje realiai egzistuoja, ar turi potencialo. Tad šis projektas tapo tolesnės šiuolaikinės lietuvių choreografijos plėtros pagrindu.

LŠIC nuo 1997 m. rengia didžiausią Baltijos šalyse tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“. Kasmet rengiamas festivalis į Lietuvą pritraukė tokias šokio žvaigždes kaip „La La La Human Steps“ (Kanada), „Cullbergballet“ (Švedija), „Carte Blanche“ (Norvegija), „Aterballetto“ (Italija), „Kibbutz Contemporary Dance Company“ (Izraelis), „Random Dance Company“ (Jungtinė Karalystė), „Ballet de Lorraine“ (Prancūzija) ir daugelį kitų; LŠIC iniciatyva šalies publika galėjo susipažinti ir su Pinos Bausch (Vokietija) kūryba. Pirmuosius du dešimtmečius, vadovaujant Audroniui Imbrasui (1997–2017) „Naujasis Baltijos šokis“ buvo pagrindine šiuolaikinio šokio panorama Lietuvos publikai ir šokio bendruomenei, pristatančia ir naujausias tendencijas, ir atskirų šalių šiuolikinį šokį, ir tarptautines žvaigždes, ir pradedančius kūrėjus, ir naujas šokio formas. Be to, ilgus metus festivalis veikė ir kaip pagrindinė Lietuvos choreografų prisistatymo (ir vietos publikai, ir tarptautiniams prodiuseriams) platforma. Tad kadaise nuo vos daugiau nei dešimties kūrėjų grupės atsispyrusiam festivaliui minint dvidešimtmetį, buvo minimos daugiau nei šešios dešimtys jame dalyvavusių Lietuvos kūrėjų pavardžių.

Prieš kelerius metus vadovavimą LŠIC ir festivaliui perįmusi Gintarė Masteikaitė ėmėsi kuratoryste, socialiniu jautrumu ir jaunų talentų paieškomis grįstos strategijos. Pokytis festivalio programos sudarymo principuose iš dalies atspindi pokyčius šiuolaikinio šokio scenoje Lietuvoje. Kūrėjai tampa vis labiau nepriklausomi, tvirtėja saitai su užsienio šalyse kuriančiais lietuvių kilmės choreografais ir šokėjais, o tai skatina ir idėjų, kūrybinius mainus, trupės ir choreografai vis dažniau savo kūrybą pristato užsienyje (2016–2018 m. Lietuvos šiuolaikinio šokio trupės ir teatrai savo pristatė 450 kartų, apkeliavo daugiau nei 30 šalių). Atstovavimas Lietuvai tarptautiniuose renginiuose mugėse, rūpinimasis šalies choreografų ir trupių kūrybos sklaida taip pat visad buvo ir tebėra viena svarbiausių LŠIC veiklų.

Profesionalūs šiuolaikinio šokio šokėjai pradėti rengti 1998 m., kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo pirmą kartą surinktas aktorių-šokėjų kursas. O prieš kiek daugiau nei dešimtmetį galimybė pasirinkti šiuolaikinį šokį kaip specialybę atsirado ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokiniams.

Tad šiuo metu šiuolaikinio šokio centrai yra pasiskirstę tarp Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Visuose trijuose miestuose veikia bent po vieną profesionalią šiuolaikinio šokio studiją, universitetuose rengiami šokėjai ir choreografai, kiekvienas iš miestų turi po vieną tarptautinį festivalį („Naujasis Baltijos šokis“ – Vilniuje, „Aura“ – Kaune, „Plartforma“ – Klaipėdoje), pristatantį šiuolaikinio šokio spektaklius. Lietuvoje veikia daugiau nei dešimt nepriklausomų ir dvi municipalinės šokio trupės bei trys valstybiniai muzikiniai teatrai, spektaklius kuria keliolika nepriklausomų choreografų.

Pirmieji

Nors, kaip ir daugelyje šalių, kritinė šiuolaikinio šokio masė vis dar koncentruojasi sostinėje, seniausias šokio teatras veikia antrajame pagal dydį Lietuvos mieste – Kaune. Municipalinis Kauno šokio teatras „Aura“ įkurtas dar 1979 metais. Jo įkūrėja choreografė Birutė Letukaitė – „Sonatos“ studijos auklėtinė – šiame mieste tęsia ir plėtoja šiuolaikinio šokio tradicijas. Nuo 1989 m. šokio teatras „Aura“ rengia tarptautinį šokio festivalį „Aura“, o greta teatro veikiančioje studijoje išauklėti vieni geriausių Lietuvos šokėjų. Teatras nuolat bendradarbiauja su kviestiniais užsienio choreografais ir taip kuria tvirtą ir įvairų repertuarą, įvertintą daugiau nei penkiomis dešimtimis miesto, šalies ir tarptautinių apdovanojimų. Be to, Kauno šokio teatras „Aura“ tapo pirmuoju Lietuvoje dirbančiu su tarptautine šokėjų trupe.

Pirmąja oficialiai pripažinta šiuolaikinio šokio kūrėja, pelniusia Kultūros ministerijos premiją, 2003 m. tapo choreografė Aira Naginevičiūtė. Šokio pagrindus ji įgijo „Sonatos“ studijoje Kaune, o choreografijos pedagogikos studijas baigė Klaipėdoje. Ji kuria didelės apimties, sudėtingus šokio spektaklius ir, pasak šokio kritikės V. Mozūraitės, yra labiausiai priartėjusi prie šokio teatro. Nuo 1998 m. ji dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra Šokio ir judesio katedros profesorė. 2013 m. choreografė įkūrė šokio teatrą „AIROS“, kuriame kuria drauge su buvusiais mokiniais.

Iš gatvės šokiui priskiriamo breiko į šiuolaikinį šokį pirmasis atėjęs šokėjas, choreografas ir pedagogas Vytis Jankauskas ilgus metus buvo ištikimas grynajam šokiui: jo sukaupti estetiški, iki detalių išbaigti, filosofiški šokio spektakliai kas kartą formulavo aiškius, tačiau atvirus klausimus. Pastaraisiais metais spektakliuose choreografas vis labiau akcentuoja socialinę kritiką, krypsta į judesio analizę. 1997 m. įkurtas V. Jankausko šokio teatras, kuris neapsiribojo vien menine ir kūrybine veikla: bendradarbiaudamas su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, inicijavo ir vykdė įvairius edukacinius projektus Lietuvoje ir užsienyje. Greta V. Jankausko šokio teatro ilgus metus veikė ir profesionali šiuolaikinio šokio studija, išugdžiusi ne vieną puikų šokėją, populiarinusi šiuolaikinį šokį, rengusi jaunąją šokėjų ir žiūrovų kartą. Šiuo metu V. Jankauskas dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra Šokio ir judesio katedros docentas, kuria šokio spektaklius.

Choreografė ir pedagogė Birutė Banevičiūtė pirmoji įgijo šokio edukologijos (socialinių mokslų) daktaro laipsnį, apsigynusi disertaciją tema „Šokio gebėjimų ugdymas ankstyvojoje paauglystėje“. Nenuostabu, jog pastarasis jos kūrybos periodas skirtas vaikams ir jaunimui. Ji tapo pirmąja choreografe Lietuvoje, pradėjusia kurti šokio spektaklius kūdikiams, o 2007 m. jos įkurtas šokio teatras „Dansema“ plėtoja profesionaliojo šiuolaikinio šokio, skirto jaunajai publikai, kultūrą: prodiusuoja profesionaliojo šiuolaikinio šokio spektaklius vaikams, rūpinasi jų sklaida Lietuvoje bei užsienyje, organizuoja seminarus šokėjams, choreografams ir šokio mokytojams.

Pirmoji užsienyje studijas baigusių choreografų karta į Lietuvą grįžo 2005–2006 metais. Zalcburgo eksperimentinę šokio akademiją (SEAD) Austrijoje baigusią, išskirtine plastine raiška apdovanotą Loretą Juodkaitę šokio kritikai ir prodiuseriai pastebėjo vos grįžusią į Lietuvą, ji pelnė publikos simpatijas, o debiutinis spektaklis – aukščiausią scenos meno addovanojimą – „Auksinį scenos kryžių“. Siekdama kurti nepriklausomą produkciją, 2013 m. ji įkūrė Loros Juodkaitės šokio teatrą, tačiau pastaraisiais metais daugiausia šoka ir kuria užsienyje.

Šiaurės Karolinos universiteto Menų konservatorijoje bei Holinso universiteto ir Amerikos šokio festivalio (American Dance Festival) magistro programą baigusi Lina Puodžiukaitė į Lietuvą parsivežė amerikiečių moderniojo šokio tradicijas. Grįžusi kurį laiką kūrė Kauno šokio teatre „Aura“, vėliau vadovavo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Baleto skyriui ir Šiuolaikinio šokio asociacijai, o šiuo metu dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Po studijų Roterdamo šokio akademijoje Nyderlanduose į gimtąją Klaipėdą grįžo choreografė Agnija Šeiko. Uostamiestyje įsikūręs Šeiko šokio teatras per nepilną dešimtmetį tapo žanriškai įvairiausią repertuarą turinčia šiuolaikinio šokio trupe Lietuvoje. Iš jau daugiau nei penkiolika metų gyvuojančios menininkų grupės „Žuvies akis“ išaugęs choreografės A. Šeiko įkurtas šokio teatras jungia grupę aktyviai kuriančių šokėjų ir choreografų, drauge formuojančių įvairialypį Šeiko šokio teatro veidą. Šio teatro repertuare – ir įprastos formos šokio spektakliai, ir įvietinti spektakliai-ekskursijos, ir šokio spektakliai vaikams, ir imersinio teatro darbai. A. Šeiko kūrybai būdingas tarpdiscipliniškumas: bendradarbiaudama su skulptoriais, videomenininkais, kompozitoriais, įvairių meno sričių atlikėjais ji išplečia spektaklio erdvės sampratą ir choreografiją papildo unikaliu judesio ir objektų, judesio ir paveldo sąlyčiu, taip kurdama savitą, subtiliu humoru ir jautrumu detalėms praturtintą estetiką. Be A. Šeiko šiame šokio teatre kuria trupės šokėjai, jaunosios kartos choreografai Inga Kuznecova, Darius Berulis, Nielsas Claesas, užsienyje gyvenančios lietuvių choreografės Ugnė Dievaitė, Vilma Pirtrinaitė, kvietiniai kitų šalių choreografai.

2017 m. pirmą kartą šokio trupei suteiktas Vilniaus miesto šokio teatro vardas. Jį pelnė vienas jauniausių profesionalių šokio teatrų šalyje – „Low Air“. Šis urbanistinio šokio teatras įkurtas sėkmingai debiutavus choreografų Airidos Gudaitės ir Lauryno Žakevičiaus duetui „Feel Link“ (2011). Tai buvo pirmasis bandymas Lietuvoje profesionalioje scenoje sujungti gatvės ir šiuolaikinio šokio estetikas. „Low Air“ formuoja gana įvairų repertuarą: nuo sceninių iki atviroje erdvėje šokio spektaklių kompozicijų ir akcijų. Greta teatro veikianti šokio studija aktyviai buria šokiu besidominčią bendruomenę, atlieka socialines funkcijas ir ruošia naują šokio kūrėjų kartą.

Ateinantys

Jauniausioji kūrėjų kartą kol kas nesiburia į didesnes trupes ar teatrus, kuria kaip nepriklausomi choreografai ar mažomis grupėmis. Naujausi pavyzdžiai – šokėjų ir choreografų Mariaus Pinigio, Marius Paplausko ir Andrius Stakelės trio Kaune „Nuipiko“ ir Agnietės Lisičkinaitės bei Gretos Grinevičiūtės duetas Vilniuje „Be kompanijos“. Na, o kita dalis jaunosios kartos kūrėjų (kurdami trupes ar ne) renkasi balansą tarp rezidavimo įvairiose užsienio šalyse ir kūrybinių projektų Lietuvoje.

Jaunoji lietuvių baleto ir šiuolaikinio šokio kūrėjų karta, savaime suprantama, ieško naujų kelių ir naujos kalbos. Jei balete jie vis labiau tolsta nuo linijinio pasakojimo, tai šiuolaikinio šokio scenoje vis dažniau pasitiki žodžiu ir vaizdu: spektaklius papildo tekstai, monologai ir ryškūs judesių dialogai su veiksmu vaizdo ekrane. Jie linkę reflektuoti supantį pasaulį, imasi socialinių ir itin skaudžių temų, nevengia humoro ir politinių pareiškimų ir rečiau leidžiasi į gilius, bendrinius filosofinius apmąstymus, būdingus pirmajai nepriklausomos Lietuvos choreografų kartai.

Nors šiuolaikinio šokio sritis vystosi ir profesionalėja sparčiai, nacionalinius choreografijos bruožus apibrėžti būtų dar kiek ankstoka – ši sritis gyvuoja vos kelis dešimtmečius ir jos vystymasis tik ima įgauti pagreitį. Šokio mokykla šalyje vis dar formuojasi absorbuodama vis naujas įtakas, o profesionalioji šokio scena gyvuoja kūrybinių potvynių ir atoslūgių režimu. Tačiau, nepaisant konkurencijos su gilias tradicijas turinčiu dramos teatru, dėl tarptautinių festivalių, ilgus metus aktyviai veikiančių šokio studijų, Lietuvos šokio informacijos centro ir nepriklausomų trupių veiklos šiuolaikinio šokio kūrėjai ne tik išsikovojo savo vietą Lietuvos scenos menų žemėlapyje, bet ir išsiugdė nuolatinę, reiklią publiką.