Andrej Vasilenko nuotr.

Rašytoja, poetė ir dramaturgė Vaiva Grainytė (g. 1984) dirba tarpdisciplininiuose teatro projektuose. Jos kūryboje atsispindi asmeninė ir kolektyvinė atmintis, buities atspindžiai, socialinės temos dera su poezija, lengvu absurdu ir siurrealizmu. Menininkės kūryboje vyraujantis ironiškas antropologinis žvilgsnis padeda užfiksuoti dažnai nepastebimus procesus, o santūrus skeptiškumas – pašiepti pernelyg sureikšmintus visuomenės reiškinius. Jos kūrybai būdingas preciziškas atidumas sakinio struktūrai, temų aktualumui, paradoksalių įvaizdžių paieškai.

2013 m. Vaiva Grainytė pristatė šiuolaikinę operą „Geros dienos!“ (rež. Rugilė Barzdžiukaitė, komp. Lina Lapelytė), už kurią sulaukė daugybės apdovanojimų, tarp kurių  ir „Auksinio scenos kryžiaus“. Šis V. Grainytės libretas apie prekybos centre dirbančias kasininkes jau spėtas išversti į 11 kalbų. 2017 m. pristatytas kitas bendras darbas su R. Barzdžiukaite ir L. Lapelyte – šiuolaikinė opera „Saulė ir jūra“, pelniusi Venecijos meno bienalės „Auksinį liūtą“. 2019 m. kūrėjoms buvo skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Kiti V. Grainytės kūriniai: muzikinis performansas „Gegutės” (2018 m., komp. Arturas Bumšteinas; MO muziejus); lėlių groteskas „Karalius Ubu” (2018 m., rež. Neville Tranter; Vilniaus teatras „Lėlė”);  aplinkos šokio spektaklis-pasivaikščiojimas „Lucky Lucy” (2016 m., chor. Agnija Šeiko; Klaipėdos traukinių stotis); radijo pjesė „Nuo ašies” (2015 m., rež. Saulė Norkutė, garso rež. Vladas Dieninis; LRT radijas); radijo pjesė „Raganos nevalgo guminukų” (2014 m., tarptautinė moterų dramaturgių konferencija, Keiptaunas, PAR).

„Saulė ir jūra“ (2017) – ryškios vasaros šviesos nutviekstas paplūdimys, smėlyje ant spalvotų rankšluosčių guli poilsiautojai. Skirtingos istorijos, transliuojamos dainuojančių kūnų, palaipsniui perauga į globalią mozaiką, visuotinį ekosistemos chorą. Pliažas yra stebimas iš saulės pozicijos – iš viršaus – tarsi žmonija būtų vabzdžiai. Toks tingių atostogų paveikslas tėra nerūpestingas paviršius: laiko tėkmės ir karščio veikiami kūnai slepia pabaigos nuojautą – žemės ir žmonių laikinumą.