Dramaturgija, Lietuvos kultūros gidas

Sigitas Parulskis

Poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas Sigitas Parulskis (g. 1965) baigė Vilniaus Universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigęs studijas dirbo vaikų laikraštyje „Aitvaras“, dienraščiuose „Lietuvos aidas“, „Lietuvos rytas“, kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“. Lietuvos teatruose pastatytos pjesės „Iš gyvenimo vėlių“ (rež. V. V. Landsbergis), „P.S. Byla O.K“ (rež. O. Koršunovas), „Barboros Radvilaitės testamentas (rež. A. Latėnas), „Keltininkas“ (rež. P. Budraitis), „Julija“ (rež. K. Glušajevas). Pjesė „Iš gyvenimo vėlių“ 1996 m. pelnė Kristoforo statulėlę už geriausią jaunojo menininko debiutą teatre. 2004 metais apdovanotas Lietuvos Nacionaline kultūros ir meno premija. Kūryba versta į latvių, italų, anglų, vokiečių, norvegų, švedų, lenkų, prancūzų, graikų ir kt. kalbas. 

Pradėjęs kurti teatrui, S. Parulskis pirmiausia siekė rašyti savo kartos kalba: „kadangi mano karta bijo rimtai kalbėti apie rimtus dalykus, atsirado ironija, parodja, sarkazmas“. S. Parulskio pjesėms būdingas klasikinių istorijų „apvertimas“ (pvz., pjesėje „P.S.Byla O.K.“ biblinis Abraomo ir Izaoko epizodas baigiamas tėvo paaukojimu), vaidinimo vaidinime epizodai, šiuolaikinės poetinės kalbos, ypač S. Parulskio poezijos kalbai būdingos bjaurumo estetikos, dominavimas dramos veikėjų kalboje.    

Pjesėje „Julija“ (2020) per aktorės Doros gyvenimo ir kūrybos peripetijas atskleidžiama lietuvių literatūros klasikės Žemaitės – Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (1854-1921) gyvenimo istorija. Julija padeda šiuolaikinei menininkei Dorai permąstyti meilės, karjeros, asmeninių santykių, laisvės ir emancipacijos temas. S. Parulskis pjesėje trina ribas tarp vaidinimo ir asmeninio aktorės gyvenimo, tarp fikcijos ir realybės, naudoja daug autentiškų tekstų (Žemaitės autobiografija, laiškai), akcentuoja šiuolaikiškas rašytojos klasikės laikysenas (dalyvavimas moterų suvažiavimuose, įvaizdžio kūrimas, atkakliai nešiojant valstietišką skarelę, jausmų raiška meilės laiškuose daug jaunesniam vyrui ir t. t.). Kaip ir kituose S. Parulskio dramos kūriniuose, „Julijoje“ svarstoma šiuolaikinio žmogaus santykio su kultūros klasika problema