Lietuvos Kultūros Institutas
Dramaturgai, Lietuvos kultūros gidas

Kostas Ostrauskas

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo nuotr.

Dramaturgas, literatūros istorikas ir kritikas Kostas Ostrauskas (1926–2012) sukūrė pokštaujančios ir intelektualios dramos tipą. Po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į JAV. Ankstyvojoje kūryboje (šeštajame–septintajame dešimtmečiuose) K. Ostrauskas susitelkė į absurdo teatro poetikos ieškojimus („Pypkė“, 1951, „Gyveno kartą senelis ir senelė“, 1963–1997). Aštuntojo–dešimtojo dešimtmečių K. Ostrausko kūriniuose išryškėjo postmodernizmo idėjos, dramose gausu aliuzijų į lietuvių ir pasaulinės literatūros klasiką. Savitas K. Ostrausko dramų žanras – mikrodramos ir minidramos. Dramų meninę tikrovę K. Ostrauskas kuria iš gausaus kultūros lobyno – literatūros, muzikos, dailės. Originaliomis dramos ir muzikos sąsajomis pasižymi keturių dramų ciklas „Metai“ (1968), sukurtas pagal Antonijaus Vivaldžio (Antonio Vivaldi) koncertą smuikui „Metų laikai“. Kalbos muzikalumu ir muzikine forma išsiskiria drama „Kvartetas“ (1969). Dailės kūriniai interpretuojami dramoje „Gundymai“ (1983) pagal Jeronimo Boscho (Hieronymus Bosch) paveikslus. Itin svarbus vaidmuo K. Ostrausko dramaturgijoje skirtas literatūros klasikai. Jis šmaikščiai polemizuoja su Maironio lyrinėmis baladėmis „Jūratė ir Kastytis“, „Čičinskas“, su Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) tragedija „Hamletas“ („Duobkasiai“, „Hamletas ir kiti“, „Shakespereana“), absurdo teatro klasiko Samuelio Beketo kūriniais.

Absurdo teatras yra K. Ostrausko kūrybos dominantė, ypač išryškėjusi dramoje „Who is Godot?“ („Kas yra Godo?“, 1999). Interpretuodamas mįslingiausią S. Beketo dramą „Belaukiant Godo“ (1952), jis ieško atsakymo į skaitytojus ir kritikus iki šiol intriguojančius klausimus: kas yra Godo? kas yra už absurdo dramos personažus įkalinusios erdvės ribų? kas stabdo absurdo dramų personažus, kad jie neatidaro „uždarų durų“, nepažvelgia į anapus sienų esančią tikrovę? Absurdo teatras teikia galimybę žmogui atsigręžti į patį save, ir tai, anot K. Ostrausko, yra jo didžiausia vertė. Pjesėje „Who is Godot?“ („Kas yra Godo?“) kiekvienas anoniminis personažas, ieškantis atsakymo į šį klausimą, pirmiausia turi išsiaiškinti: „kas esu aš?“