Dramaturgija, Lietuvos kultūros gidas

Gintaras Grajauskas

Fotografija iš asmeninio archive

Poetas, dramaturgas, eseistas ir prozininkas Gintaras Grajauskas (g. 1966) pirmiausia teatre pradėjo figūruoti kaip eilėraščių autorius. Klaipėdoje, šio menininko mieste, įsikūręs teatro šamanu pramintas režisierius Benas Šarka (Gliukų teatras) ėmėsi statyti tuo metu daug dėmesio tiek Lietuvoje, tiek užsienyje sulaukusius spektaklius, paremtus šio menininko poezija: „Keafri“ (1997), „Co Ca Cola“ (1998), „A gu gu“ (2001) ir kt. 

Grajausko pjesės kritikų gana dažnai kaltinamos buitiškų pokalbių, plepalų gausa bei, tuo pačiu, giriamos už lengvų dialogų slypinčiu antru planu, savitu žvilgsniu į Lietuvos dabartį ir istoriją. Teatre jos, nors ir su malonumu skaitomos, statomos ne taip ir dažnai. Vis dėlto, šį dramaturgą pamėgę tokie stiprūs Lietuvos režisieriai kaip Oskaras Koršunovas ir Jonas Vaitkus. Beje, jau išleistos ir dvi jo pjesių rinkinių knygos: „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (2007 m., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir „Kas prieš mus“ (2019, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Kaip dramaturgas – 2008 m. apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi” už geriausią Nacionalinės dramaturgijos kūrinį „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. 

Viena naujausių dramaturgo pjesių Pašaliniams draudžiama (2016), kurią Oskaras Koršunovas režisavo Klaipėdos dramos teatre, pasakoja apie prarastąją kartą, kuri gimė ir subrendo sovietiniais metais, o vėliau dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Pjesėje kalbama apie tai, kad ne visi tuo metu prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų, kad tie, kurie netapo reketininkais, dažnai tapdavo pašaliniais. Tai labai asmeniškas kūrinys, kurio pagrindinis veikėjas – savo vietos atbukusioje visuomenėje ieškantis, tarytum tarp vaiduoklių klaidžiojantis poetas.