Esė ”Vertėjo popietė“ Cornelijus Hellis rašė: “/…/kodėl vaikščioti po Vilnių man vis dar patinka labiau nei po Vieną, kurioje gyvenu jau septyniolika metų? Kartą esu rašęs, kad tai dėl šviesos, kurią Vilniuje taip mėgstu. Bet dabar tamsu nors į akį durk, nepaisant to, mane apima aistringas džiaugsmas, kad esu čia, džiaugsmas, kokio nepatiriu jokioje kitoj vietoj. Ko gero, tai dėl šaligatvio plytelių, nes bet kuriame kitame man pažįstamam mieste šaligatviai asfaltuoti, o asfaltas visur vienodas, tuo tarpu šaligatvio plytelė kiekviena vis kitokia …”

Mažai Vilniuje yra garbingų vietų, įskaitant ir šitą, kurioje esame, kuriose Cornelijui  nebūtų įteikta garbingų apdovanojimų. Ir mažai Lietuvoje yra rašytojų, kurių jis nebūtų garbingai išvertęs. Kiekvienas rašytojas svajoja, kad jį išverstų Cornelijus Hellis. Kai privedžiau kartą knygų mugėje Cornelijų prie Rolando Rastausko norėdama juos supažindinti, Rolandas paklausė: “Ar čia tas puikusis vertėjas į vokiečių kalbą, kuris manęs neverčia? What the hell…”

Kiekvienas žmogus turi išskirtinių bruožų ir savybių. Cornelijus, kiek pamenu jį nuo tada, kai susipažinom, visada norėjo miego. Esame kartu numigę nacionalinės reikšmės spektaklyje. Sykį migtelėjome lifte Vienoj. Ne taip seniai Cornelijus užmigo oro uosto kavinėje, praleido  lėktuvo skrydį, tada baigė važiuoti į Lietuvą autobusu, kuriame  irgi užmigo. Prieš keletą metų jis užmigo važiuodamas dviračiu. Du liudininkai matė, kaip vertėja iš Kroatijos Mirjana Bračko savo dviratį iš Šventosios į Palangą varėsi taku prilaikydama jį prie šono kaire ranka, o dešine vadeliojo kitą… Ant jo,  palinkęs į priekį taip, kad su pušų kamienais kūnas sudarė statų kampą, pieniniame pajūrio  rūke snaudė vyras. Su akiniais raudonais Armani rėmeliais. Mirjana dėl visa ko nuėmė akinius ir įsidėjo į džinsų kišenę. Iš rėmelių ir atpažinau vyro, apie kurį papasakojo du liudininkai, tapatybę. Tuos akinius vertėjas pirko Vilniuje, nes savo, austriškus, pametė Vingio parke. Ir dabar  du stebintys pasaulį stiklai, pasislėpę rudeninėje žolėje, keletą metų verčia  lietuvišką tikrovę į vokišką savarankiškai, be redagavimo. Cornelijui  kartais pavyksta užmigti vadinamuoju giliuoju, arba letarginiu,  miegu. Tokiu miegu Lietuvoje užsnūsta ežiai ir Seimo nariai per posėdžius. Tada jį pažadinti gali  du asmenys: dukra Viola grodama fleita ir šventas Jeronimas. Letargo miegu miegojusių literatų pasaulyje ne tiek mažai pasitaikė ir iki Hellio. Petrarkos vos nepalaidojo miegančio, jis nubudo, kai jo karstas jau stovėjo ant duobės krašto ir po to poetas dar gyveno 30 metų. Žinome, ką žmonės atrado Nikolajaus Gogolio karste, kai jį atkasė Danilo vienuolyno kapinėse. Bet ši istorija  tokia  kraupi, kad netinka pasakoti Kultūros ministerijoje. Gydytojai žino net keletą ne visai patvirtintų letarginio miego priešasčių, tačiau  Cornelijaus miego priežastis visai aiški: taip pavargti galima tik nuo  lietuvių literatūros. Užuot rašę apie pasaulį dalykiškai, logiškai, aiškiai, funkcionaliai, lietuvių rašytojai rašo metaforomis, metonimijomis, vartoja nesuvokiamus žodžius  iš nesuvokiamo sovietmečio, tokius kaip kerziniai arba felčeris, specialiai   klaidina vertėjus sąskambiais – mokesčiai ir vokiečiai, kmynai ir kaimynai, vyrai ir vyriai, kurva Lenka ir kurva lenkė. Metaforiškai rašo net Lietuvos žurnalistai. Kristi į letargą gali kiekvienas vertėjas, pabandęs bent suvokiamai išversti kelias mūsų žiniasklaidos antraštes, pavyzdžiui: “Eugenijus Gentvilas atskleidė detalių apie būgnų berniuką ir liberalų padėtį”, “Šaltajame krepšinio kare pakvipo atšilimu”, “Atliekų tvarkytojai apžiojo auksinį kąsnį”. O ką kalbėti apie šnekamosios kalbos, susijusios su vietinėmis realijomis, vertimą. Juk šnekamoji kalba taip pat dažnai nukeliauja į prozą. Štai rugsėjo vidury sveikinome bičiulį, kuriam gimė sūnus. Mano pažįstamas, šakute kabindamas tortą, sako: ”Kaip žadi vaiką pavadint? Gal  Zapadu?” Pamatęs sumišusio tėvo žvilgsnį pažįstamas akimirksniu pasitaisė: “Gerai, tada pavadink Vakariu…”

…Šį pavasarį stovėjom Insbruke trise ir žvelgėm aukštyn į šiek tiek snieguotas kalnų  viršūnes iš miesto gatvės. Aš žiūrėjau godžiai, kaip visada, kai stebiu neįprastus man peizažus. Kita rašytoja – reagavo tiksliai, kaip savo prozoje, “lyg kapotųsi kardais”. O Cornelijus Hellis, visą kelią traukiny rašęs straipsnį apie J. Bobrovskį,  tiesiog atliko pareigą, jis mus supažindino su sau gerai pažįstamu Zalcburgu ir Insbruku. Kiekvienam  miestui apžiūrėti teturėdavom porą trejetą valandų. “Kas susisuko tavo galvoj, kad tu iš Zalcburgo, federacinės mocartų žemės, nusprendei 1984-ais važiuoti į Vilnių mokytis lietuviškai?“ Tai yra tas pats, kaip išvynioti auksinį saldainio popieriuką, prinešti šokoladinį kupolą prie lūpų ir atsikąsti akmens… Šito sakinio nepasakiau. Nes, atrodo, Aleksandras Solženycinas jau buvo mane  informavęs, kad žmogus yra tiek kartų žmogus, kiek jis moka kalbų. Cornelijus atsakė: “Nuobodulys.” Apie tą būseną jis rašė ir savo esė: ”…mirtinas nuobodulys, diena, kuri, regis, niekada nesibaigs, atrodo, sprukčiau bet kur, kad tik išvengčiau to begalinio nuobodulio.” Antrą kartą įsitikinau Cornelijaus, kaip austrų biurgerio, netipiškumu Graco stoty. Darbininkai tvarkė išraustą stoties teritoriją. Ji atrodė kaip gilokas karjeras. Stoties pastato laikrodžio stiklas buvo išbyrėjęs. Pasirodo, aikštės teritorijoje buvo rastas sprogmuo ir ką tik susprogdintas. Vežiau lagaminą paskui tada man dar mažai pažįstamą Hellį ir išgirdau frazę: “Kartais ir aš norėčiau čia padėti bombą, paskambinti į specialiąsias tarnybas ir užsidaręs namie pažiūrėti per televizorių, kas darosi.” Būtent tada supratau, kad Cornelijus Hellis yra puikus vertėjas. Nes lengvai peršoka prarają tarp realybės ir fantazijos. Jis gali išžvejoti kabučių teikiamas  dvipramybes, sukonkretinti daugtaškius,  atverti subjektyvių asociacijų prasmes.

Po tokių intymių susipažinimų su Cornelijumi buvome visokiose situacijose. Ne kartą valgėm žuvį ir gėrėm svarainių arbatą jau mirusiame “Savame kampe” su mirusiais: Nagiu, Gaveliu, Musiliu, Handke, Bernhardu ir Zweigu. Apšnekėjom vyrus ir moteris. (Gyvus.) Stovėjom stotelėj laukdami troleibuso naktį Vilniuje, metro Vienoje ir funikulieriaus į Alpes. Buvome bažnyčioj Zalcburge, kurioje nebuvo nė vieno žmogaus. Joje jaunystėje Cornelijus grodavo vargonais. Paskutinį kartą seniai, per mamos laidotuves. Paklausiau, kodėl jis metė studijuoti teologiją, juk Dievas ir literatūra iš esmės tėra žmonių mintys. Jis atsakė: “Tai tikriausiai Dievo manyje buvo per mažai…”

Praeina metai, kartais – pusantrų. Man skambina telefonu nepažįstamas numeris. Bet kai išgirstu “liabas”, šiek tiek suminkštinta l, žinau, kad “po įvairių grumtynių dėl išlikimo, kurias kiti vadina jaunyste,”  Cornelijus vėl atvyko atsikvėpti mūsų, bet seniai jau ir savo mieste. Kad jis nepailsdamas, kaip geležinis vilkas baroko labirinte, vėl galėtų tiksliai pataikyti į nusižiūrėtą lingvistinį taikinį, palinkėčiau jam to, ko jis pats sau linki. Nes tik pats žmogus geriausiai pažįsta save: “Aš versdamas jaučiu literatūrą kaip atsvarą gyvenimo siaubui: skambesyje, metaforikoje, tiksliai suderintoje struktūroj. Taigi aš rašau ir rašau, man nebereikia pašokti ir sprukti kažkur /…/ ir netrukus nuovargis pargriaus mane į lovą, kur miegančios manęs jau laukia mano mylimosios.”