Rugpjūčio 11 d., dar prieš 9 val. žinias radijo stoties „Laisvoji banga” eteryje buvo galima pasiklausyti įdomaus laidos vedėjo Mariaus Eidukonio pokalbio su Lietuvos kultūros instituto direktore Aušrine Žilinskiene ir Projektų vadove Kotryna Pranckūnaite – buvo kalbamasi apie lietuvių literatūros pasirodymą užsienio šalių knygynose vis kitomis kalbomis. Pateikiame pokalbio fragmentų išrašą.

Kotryna Pranckūnaitė: …Jei lygintume Lietuvą su panašaus dydžio Europos šalimis, išverčiamų knygų skaičius – panašus, tad galime jaustis ganėtinai neblogai. Tačiau viskas priklauso nuo konkrečių atvejų, o lietuviai mėgsta palyginti save su Skandinavija ar Lenkija, o tada skaičiai nedžiugina. Turime statistiką nuo 2011 m. – įskaitant šį pusmetį – tai vien mūsų įstaiga finansavo keturiasdešimt devynių knygų vertimą.

Marius Eidukonis: Tai ne toks jau ir mažas skaičius!

K.P. Taip, turint omenyje, kad tai – vien tik lietuvių autorių knygų vertimai. <…> Tokių knygų atsiradimas – labai ilgas procesas, didžiulis darbas. Išvežti į užsienį koncertą ar grupę – gali gana greitai, o knygos atsiradimo procesas kitoje šalyje gali trukti ir penkerius metus.

Aušrine, kaip vyksta knygos atsiradimas kita kalba?

Aušinė Žilinskienė: Keliai įvairūs, bet pagrindiniai dalykai Lietuvos kultūros instituto atveju – įdirbis ir šiandieninė veikla. Turime galimybė valstybei finansuojant vertimų skatinimą dalyvauti tarptautinėse knygų mugėse, kur susitinkame su užsienio leidėjais. Tarkime, Frankfurto knygų mugėje susitinkame ne tik su vokiečiais, be to, turime pasiruošę medžiagą apie grožinę ir kitokią literatūrą.

<…> „Mažų“ kalbų vertėjai atlieka labai didelį darbą. Nėra taip, kad leidyklos užsako, jie padirba ir laukia kito darbo. Jie turi savus, kitus darbus, o verčia laisvalaikiu, iš meilės Lietuvai.

Kaip tik norėjau teirautis – kas yra tie žmonės, kurie verčia iš lietuvių kalbos?

A. Ž. Dažniausiai žinome, iš kur jie yra išmokę lietuvių kalbą, daugiau ar mažiau – su visais jais bendraujame. 98% vertėjų iš lietuvių kalbos – užsieniečiai. Yra toks tarsi kanonas, kad tik į savo gimtąją kalbą gali gerai versti, žinoma, yra atskiri atvejai, kai gabūs žmonės gyvena kitoje šalyje, kai ne gimtąja kalba bendrauja šeimoje, turėdami tos kalbos pajutimą ir literatūrinį jausmą, gali versti į tos šalies kalbą – bet tai pavieniai atvejai.

Lietuvių kalbą galima studijuoti, Europos sąjungoje yra baltistikos studijų galimybė – ne daug kas ją renkasi, bet… yra ir asmeninis, privatus kelias – būna meilė, studijos atgina į Lietuvą, čia apsigyvenama, išmokstama kalba, taip pat – įmanomas ir kitas kelias, kai žmogus jau yra vertėjas, verčia iš kitų kalbų ir išmoksta dar vieną kalbą.

Kotryna, kalbant apie knygas – ar yra autoriai, kuriuos siūlot kaip potencialią sėkmę leidėjams?

K.P. Kiekvienoje šalyje galioja skirtingos taisyklės, tad susitinkat su kiekvienu leidėju pradedi nuo nulio: mes visada ruošiame informaciją, pristatome leidinius, kuriuose yra pateikiami verstiniai literatūros kūrinių fragmentai. Tačiau tai, kas atrodo tinkama lietuviams, gali netikti užsienio rinkai, tad kaskart pradedame vis iš naujo – aiškinamės, kas intriguoja leidėją, kas jį domina, kokios temos… Paskutiniu metu daugumą leidėjų domina tamsios detektyvinės istorijos, net klausia – ar turime kažko panašaus į skandinavišką romaną…

Tai jei rašytojas nori būti išverstas, jam dabar rašyti reikia detektyvą?

K. P. Ne, jam reikia rašyti gerą knygą, nes tada atsiras ir leidėjas, kuriam mes galėsime ją pristatyti.

O tos lietuvių literatūra yra verčiama daugiausia į gretimų šalių kalbas?

K. P. Mūsų, kaip minėjau, nuo 2011 m. turima statistika rodo, kad Lietuvos kultūros instituto finansuotų leidinių tarpe pirmaujančios yra vokiečių, rusų ir slovėnų kalbos. Iškart galiu apsakyti, kodėl slovėnų: turime fantastiškai aktyvų vertėją, kuris domisi visomis knygomis, verčia ir vaikų, ir suaugusių literatūrą, suranda ne vieną leidyklą, nuverčia kalnus, Slovėnijoje Lietuva yra pristatyta geriau nei Latvijoje ar Estijoje, su kuriomis, atrodytų, turėtume turėti glaudžių ryšių. <…> Galime pasidžiaugti po ilgo laiko į estų kalbą išversta Alvydo Šlepiko knyga „Mano vardas – Marytė“ – ji šįmet pasirodys dar vokiškai ir lenkiškai.

Aušrine, Kotryna užsiminė apie vaikiškas knygas – ar tai ne universalus žingsnis, kai pasiūla vaikui – lengviausias variantas?

A. Ž. Ir taip ir ne. Mes turime gerą vaikų literatūrą ir gerą iliustraciją, apie tai kalbant pirmiausia reikėtų paminėti Kęstutį Kasparavičių, daugiausia verčiamą į užsienio kalbas, iš to galintį gyvenantį. Didžioji naujiena – šiemet bus išleistos iškart septynios jo knygos Kinijoje. Mums būnant Bolonijos vaikų knygų mugėje viena leidėja, pamačiusi jo knygas, kone krito ant kelių ir klausė, kas iš jų dar neišleista. Ir kai paaiškėjo, kad teisės Kinijoje – laisvos, leidėja iškart paėmė septynias knygas.

Kaip bebūtų keista, nors esame Europoje, tėvų skaitymo įgūdžiai skaityti vaikams – skiriasi. Vakarų Europoje yra mėgstama, kai iliustracijų knygose – tik koks sakinys. O mūsų autoriai rašo ilgesnius tekstus.

<…>

Kotryna, eksportuojant lietuvių literatūrą į užsienį, kiek svarbus yra autoriaus dalyvavimas? Ar leidėjams užsienyje pakanka pamatyti tik knygą?

K. P. Šis procesas dažniausiai vyksta be autoriaus dalyvavimo. Aušrinė minėjo Frankfurto knygų mugę, kuri yra didžiausia verslo mugė, kai susitinka leidėjas su leidėju ir autorius nedalyvauja. Mūsų įstaiga ir daugelis kitų institucijų pasaulyje vyksta į muges su vadinamaisiais „paruoštukais“, su kuriais eina pas leidėjus ir siūlo jiems savo literatūrą. Aišku, būna aktyvių autorių, kurie patys rašo leidėjams elektroninius laiškus, siunčia knygų ištraukas – tokios informacijos yra gaunama labai daug, bet būna, kad leidyklos „užsikabina“.

Tačiau gyvas kontaktas – labai svarbi detalė.

A. Ž. Autorius visuomet yra šalia šio proceso – bet labai svarbus jis tampa jau kitame etape – reklamoje, knygos pristatyme. Išleisti knygą – viena, bet kad leidėjui nebūtų nuostolinga, reikia padirbėti. Reikia turėti omenyje, ar autorius galės dalyvauti knygos pristatyme, žinome iš Vilniaus knygų mugės patirties, kokia yra sėkmė, kai knygą pristato autorius. Rašytojas visada yra šalia, net jei nedalyvauja visuose procesuose, tačiau visada visi galvoja, ar jis bus pasiruošęs prisidėti prie knygos sėkmės, ją pristatant. Išleisti knygą yra viena, o padaryti kažką, kad ji būtų pastebėta… Juk po leidybos turi būti pranešimai spaudai, interviu, reikia ypač intensyviai dirbti, jei tavo knyga išleista ne pačios didžiausios leidyklos, kurios produkcija automatiškai atsiduria pagrindinėse lentynose knygynuose. Taigi, autorių reikia visada turėti omenyje.

Visą įrašą galima išgirsti nuorodoje.