Hendrick Bloemaert „Der Heilige Hieronymus”

Lietuvos kultūros institutas, vykdantis vertimų skatinimo ir vertėjų rezidencijų programas, organizuojantis vertėjų seminarus, nuo šių metų įsteigia garbės apdovanojimą aktyviausiems vertėjams, verčiančius lietuvių literatūrą į užsienio kalbas. Garbės raštą Institutas teiks kas dvejus metus – tarptautinių lietuvių literatūros vertėjų seminarų, kuriuose savo žinias gilina beveik trisdešimt profesionalų, išvakarėse.

Šiuo simboliniu apdovanojimu siekiama pagerbti atkakliausius lietuvių literatūros ambasadorius – vertėjus, kurie įgyvendina daugiausia reikšmingų literatūros projektų: atlieka daugiausia kokybiškų vertimų, geba vaisingai bendradarbiauti su savo šalių leidėjais, skaitytojams pristatantiems grožinę ir humanitarinę lietuvių literatūrą. Šiais metais, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai maloniai sutikus, pirmas Lietuvos kultūros instituto garbės raštas bus įteiktas Šv. Jeronimo premijos iškilmių metu, rugsėjo 30 d. Lietuvos taikomosios dailės muziejuje.

Laudacija, skaityta Garbės rašto įteikimo proga:

„Labas vakaras“. Tokiu lietuvišku pasisveikinimu prieš septyniolika metų į savo šalies skaitytojus kreipėsi jaunas slovėnų poetas Klemenas Piskas. Regis, šie pirmosios eilėraščių knygos pavadinimu tapę žodžiai lietuviškai tuomet dar nemokėjusiam jaunuoliui buvo lemtingi. Į lietuvių kalbos studijas jis rimtai kibo tik po septynerių metų – 2005-aisiais, ir jau tais pat metais išvertė savo pirmojo lietuvių autoriaus – Vlado Braziūno eilėraščių, kurie buvo paskelbti garsaus Slovėnijoje „Vilenicos“ poezijos festivalio almanache. Maža to, ši eilėraščių publikacija turėjo svariai paveikti tarptautinę žiūri, nutarusią tais metais festivalyje viešėjusiam lietuvių poetui skirti apdovanojimą – „Vilenicos krištolą“, kokiu iki tol nebuvo pagerbtas nė vienas Baltijos kraštų autorius. Juk tai puikus abiejų kūrėjų įvertinimas už tikrąją žodžių meistrystę! Toli gražu ne kiekvienas net ir be kliūčių lietuviškai kalbantis vertėjas, – o viename interviu Klemenas prisipažino, jog tuo metu jam net žodynas nepadėjo suprasti daugelio lietuviškų žodžių, – ryžtųsi nerti į melodingą aukštaičio Vlado Braziūno rebusų pasaulį. Bet slovėnų poetui ir muzikantui tam drąsos užteko.

Labai greitai Klemeno vertimai pasipylė kaip iš gausybės rago. Praėjus vos dvejiems metams po to, kai jis pramoko lietuvių kalbos, Slovėnijoje pasirodė jo paties sudaryta ir išversta Trumposios lietuvių prozos antologija, kurioje spausdinami net 16-os lietuvių autorių apsakymai. Su tokia išsamia lietuvių šiuolaikinės literatūros panorama slovėnų skaitytojai buvo susipažindinti pirmą kartą istorijoje. Jau po metų, 2008-aisiais, slovėniškai prabilo jau didesnės apimties kūriniai – Sigito Parulskio Trys sekundės dangaus, dar po kelerių – Kazio Borutos Baltaragio malūnas, o jam įkandin – Lauros Sintijos Černiauskaitės Kvėpavimas į marmurą ir Vytautės Žilinskaitės apysaka Kelionė į Tandadriką. O kur dar lietuvių poetų, kasmet traukte traukusių į minėtąjį Vilenicos festivalį bei „Vyno ir poezijos dienas“, kūrybos vertimai? Almanachų su Klemeno išverstais jų eilėraščiais išaugtų visa stirta.

Per aštuonerius metus vieno neregėtai darbštaus žmogaus dėka nuostabioje, kalnuotoje Slovėnijoje lietuvių literatūra tiesiog pražydo! Išversta ir bendradarbiaujant su įvairiomis šalies leidyklomis išleista net 10 knygų! Pastarieji keleri metai vertėjui buvo itin turtingi – ko gero, pasiektas absoliutus vertimų rekordas – per dvejus 2014-2015 metus vieno vertėjo ne tik išverstos, bet ir išleistos net šešios įvairių žanrų lietuvių autorių knygos: solidžios apimties Jurgos Ivanauskaitės romanas „Ragana ir lietus“, mažesnės apimties, tačiau vertimo požiūriu, ko gero, dar sudėtingesnė Tomo Venclovos poezijos rinktinė ir keturios vaikams skirtos knygos: Ingridos Vizbaraitės „Karžygiuko istorija“ ir trys Kęstučio Kasparavičiaus sukurtų ir iliustruotų istorijų knygos. Pakeliui į spaudą jau ir ketvirtoji Slovėnijos vaikų pamėgto autoriaus knyga. Neleisdamas sau atsikvėpti artimiausioje ateityje Klemenas jau svajoja išrankiam slovėnų skaitytojui pasiūlyti iki šiol nežinomus lietuvių literatūros šedevrus – Balio Sruogos „Dievų mišką“ ir Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“. Lietuvos kultūros instituto darbuotojai, jau senokai pažįstantys vertėją kaip itin darbštų, atkaklų ir aktyvų lietuvių literatūros bičiulį, nė akimirkos neabejoja, jog taip ir bus. Klemenas ne tik išvers, bet ir savam krašte suras šių knygų vertą leidėją.

Sunku deramai įvertinti tą neįkainojamą gyvenimo laiką, kurį lietuvių literatūrai skiria kitos šalies ir kitos kultūros kūrėjas, pats būdamas talentingu menininku, poetu, dramaturgu, muzikantu. Iš Klemeno darbų galima spręsti, kad su lietuvių autorių tekstais jis draugauja beveik kiekvieną dieną. Nors savo kaip vertėjo karjerą pradėjo nuo lenkų literatūros vertimų. Mums labai pasisekė, kad būtent lenkų literatūra per Czesławą Miłoszą jam padėjo atrasti Tomą Venclovą, o per Venclovą – ir Lietuvą, ir lietuvių literatūrą. Esame laimingi, kad Klemenas Piskas, kaip rašytojas Lietuvoje debiutavęs slovėnų apsakymų rinktinėje pavadinimu „Auksas kišenėje“, darniai gyvena su vertėju Klemenu Pisku, kurio nuopelnai lietuvių literatūrai yra tikrai aukso vertės. Tik tas „auksas“ šiuo atveju šildo labiau ne kišenę, o širdį. Ačiū, Jums Klemenai.