Lietuvos paviljono renginiai

Lina Lapelytė tęsia savo tyrinėjimus apie žmonijos ryšį su gamtos pasauliu kūrinyje „The Speech“ (Niujorkas), gvildendama kalbos ir komunikacijos ribas. Šis bienalės užsakytas kūrinys, pastatytas neoklasikinėje Federal Hall rotondoje Volstryte, kvietė moksleivius dalyvauti performanse, kuriame susipina vaidmenų žaidimas, vokalinė raiška ir judesiai. Vaikams judant ir imituojant gyvūnų gestus ir garsus, politinė ir finansinė čia vyraujanti atmosfera akimirksniu išsisklaidė. „The Speech (NYC)“ tiria, kaip jaunesnės kartos susidoroja su neapibrėžtumu, naujai interpretuoja atmintį ir sukuria naujus išraiškos būdus, reaguodamos į sparčiai kintantį pasaulį. Kūrinį ko-prodiusuoja „The Watermill Center“. Pirmąją šio kūrinio versiją prodiusavo Paryžiaus „Festival d’Automne“ kartu su Bourse de Commerce Pinaul Collection kaip Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024 programos dalį.

Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda, dirbantys kartu kaip „Pakui Hardware“, savo „Performos“ bienalei skirtame „Operomanijos“ ko-prodiusuotame kūrinyje nagrinėjo besikeičiančius technologijų ir žmogaus kūno santykius. Duetas, įkurtas Niujorke ir dabar veikiantis Vilniuje ir Berlyne, atstovavo Lietuvai 60-ojoje Venecijos bienalėje 2024 m. ir toliau tiria, kaip technologijos keičia psichinę ir kūnišką patirtį. Jų naujasis darbas „Spores“ šį tyrimą įtraukia į dirbtinio intelekto terapijos seansą, inscenizuotą kaip klasikinė graikų drama. Susitikimas yra tiek teatrališkas, tiek dialektinis: pagrindinis veikėjas diskutuoja su dirbtinio intelekto terapeutu, o bendruomenės choras, vadovaujamas Vaido Bartušo, tarnauja kaip kolektyvinis proto ir mito balsas. Mišos Skalskio kompozicijos elektroninė partitūra pabrėžia dialogą tarp racionalistinių proto teorijų, užkoduotų šiuolaikinėse technologijose, ir neopagoniškų tikėjimų.

 

Kuratorius ir menininkas Raimundas Malašauskas pristatė dviejų vakarų projektą „Send In the Clowns“. Kiekvieną vakarą ta pati aktorių trupė vaidino skirtingus vaidmenis ir pasakojp skirtingas istorijas. Ypatingą atmosferą padėjo sukurti dizainerės Sandros Straukaitės kostiumai.

 

Augustas Serapinas sukūrė nedidelę, iš vietinių medžiagų pagamintą medinę konstrukciją, kuri keliavo po Niujorką, naudodama viešąją erdvę, kad pažadintų prisiminimus. Ištikimas savo skulptūrinei praktikai, Serapinas architektūrą perkuria kaip gyvą būtybę, leidžiant struktūrai atsirasti ir išnykti visame mieste.

 

Roberto Narkaus projektas vystė jo nuolatinį virtualios erdvės, perkurtos asmenybės ir socialinės žiniasklaidos bei Niujorko miesto gyvenimo formuojamų tapatybių įvairovės tyrinėjimą. Remdamasis ankstesniais darbais, tokiais kaip „Prospect Revenge“ (2018–dabar), kurie tyrinėjo viešumo, reginio ir bendruomenės sankirtas, Narkaus performansas atsiskleidė kaip išsami istorija. Pristatoma bendradarbiaujant su Rupert meno centru Vilniuje.

 

Andriaus Arutiunian projektas siūlo performanso „Armen“ versiją. Niujorke važiuojančiame automobilyje gros menininko sukomponuota kasetė su armėnų diasporos disko muzikos įrašais. Naudodamas asmeninę kasetinių juostų, vinilo plokštelių ir VHS juostų su populiariąja muzika iš 1970-ųjų iki 1990-ųjų kolekciją, Arutiunian remiksuoja ir perkuria šioje muzikoje įkūnytą asmeninę ir kultūrinę atmintį.

Vytenio Jankūno nuotraukos