Monikos Požerskytės fotografija

Undinė Radzevičiūtė (g. 1967) – pati nelietuviškiausia iš Lietuvos rašytojų: nedalyvauja literatūros gyvenime, savo pirmosios knygos viršelyje atvirai kritikuoja lietuvių kalbą ir viską, kas tradiciškai vertinama lietuvių literatūroje. Tačiau savo ikonoklazmą ji atperka. Buvo viena pirmųjų, pasiūliusių platesnį, kosmopolitiškesnį nacionalinės tapatybės apibrėžimą, įtraukiantį kaimynines tautas, istoriškai turėjusias daug kultūrinės ir genetinės įtakos. Nors šiaip apibrėžimai jai nerūpi: ji rašo apie tokį pasaulį, koks yra; jos kalboje gausu svetimžodžių ir rusiškų keiksmažodžių. Trumpumo ir juodojo humoro ekspertei net nereikia vaduotis iš lietuvių literatūros tradicijos – ji tai tradicijai niekada nepriklausė. Romanas Žuvys ir drakonai 2017 m. išleistas vokiečių kalba, šiuo metu verčiamas į anglų, planuojami vertimai į lenkų, bulgarų, italų, latvių, estų, vengrų ir ispanų kalbas. 

Grožio ir blogio biblioteka (The Library of Beauty and Evil). Vilnius: LRS leidykla, 2020, – 200 p. 

Pagrindinis veikėjas – keistos knygų kolekcijos savininkas – pirmą kartą pasirodė U. Radzevičiūtės apsakyme, išspausdintame 2011 m. Romane plėtojama viskas: pati knygų kolekcija, jos paveldėjimo istorija, kai kurių knygų įsigijimo aplinkybės, o svarbiausia – motyvacija. Valteris Šulcas pasirengęs mirti dvidešimties, iš esmės po to jis gyvena viršvalandžius. Ši prielaida atskleidžia romano intertekstualų  santykį su Dorianu Grėjumi, o jų ryšys toliau stiprinamas svarbiausiu romane vystomu klausimu – kiek blogo žmogus gali padaryti dėl grožio. Berlyne Veimaro Respublikos laikais vykstantis ir beveik per visą XX amžių nusidriekiantis pasakojimas susideda iš Valterio ir jo sesers pokalbių, kuriuose ir bandoma rasti atsakymą į rūpimą klausimą. Tik Valteriui šis klausimas nėra teorinis.