Knygas rašantis medikas Marius Marcinkevičius (g. 1966 m.) juokauja, kad gydytojai rašo ligos istorijas, o vėliau pradeda rašyti tiesiog istorijas. Jis nemažai keliauja, domisi kitomis kultūromis, gydo akupunktūra, kurios mokėsi Kinijoje. Vaikystėje mėgo eilėraščius, ir pirmieji kūrybos bandymai buvo trumpi eilėraštukai apie klasės draugus. „Vaikui reikia poezijos. Paprastos, linksmos, lengvai įsimenančios. Didis džiaugsmas, kai jis prisimena eilėraštį ar dainelę, gali ją atkartoti, o jei dar atspėja kokį rimą ar žodį, jaučiasi esantis tikras atradėjas, ne menkesnis už Kolumbą.“  Rašo ne tik eilėraščius, bet ir pasakas, kuria paveikslėlių knygas. Savęs rašytoju nelaiko – jis tiesiog pasakotojas, konkuruotis su jutubu. Prisipažįsta, kad namuose stalčiai tiesiog lūžta nuo pradėtų ir nebaigtų projektų.  Daug kūrinių gimsta viduryje marių. „Labai mėgstu važiuoti ilsėtis į Kupiškį. Ten atsisėdu į valtelę vidury ežero, vienoj pusėj leidžiasi saulė, kitoj mėnulis kyla. O tu sėdi per vidurį, tarp dangaus ir žemės, tarp saulės ir mėnulio, ir sugalvoji tas pasakas ar eilėraščius“.