Gintaras Didžiapetris (g. 1985 m.) – vienas ryškiausių jaunosios kartos menininkų, ne tik kuriančių, bet ir teoretizuojančių meno praktiką. Jo kūryba labiau siejasi ne su reprezentacija, o su minčių judėjimo ir jų kompozicijos paieškomis. Iš meninio tyrimo atsirandantys kūriniai gali įgyti daugybę pavidalų – fotografijos, piešinio, linijos, objekto, filmo, teksto, garso ar kt., kurių giluminiame sluoksnyje, minties geometrijoje susipina žinios, intuicija ir kūrybingumas. Galvojant apie menininko kūrinių kompleksiškumą (ir tuo pat metu – paprastumą), metaforiškai galima pasakyti, kad G. Didžiapetris išranda nepriklausomai nuo autoriaus ir suvokėjo egzistuojančias, mąstančias, savita logika pasižyminčias mikrovisatas ir suspaudžia jas į tašką. Atsidūrę tame taške, mes galime pasijusti paradoksaliai – sutikę pažįstamas figūras, matytus objektus ar struktūras, kurių veikimą turėtume suprasti. Tačiau smulkmeniškas autoriaus žvilgsnis mums atskleidžia nebeiššifruojamą ir intriguojantį jų vidų. 

Didžiapetrio kūriniai eksponuoti daugelyje reikšmingų grupinių parodų Europoje, JAV, Kanadoje. Jis dalyvavo 54-osios Venecijos bienalės parodoje „ILLUMInations“ (2011). G. Didžiapetrio personalinės parodos surengtos tokiose institucijose kaip Šiuolaikinio meno centras (Vilnius), šiuolaikinio meno muziejus „Villa Croce“ (Genuja, Italija), Zalcburgo centras „Kunstverein“ (Austrija), galerijose „Elba Benitez“ (Madridas), „Tulips & Roses“ (Briuselis) ir kitur. Dalyvavo „Le Pavillon“, „Palais de Tokyo“ (Paryžius, 2010–2011), „Fondazione Morra Greco“ (Neapolis, Italija, 2010) rezidencijose.