Emilija Škarnulytė
Andrej Vasilenko fotografija
Emilija Škarnulytė (g. 1987) – menininkė, dirbanti tarpdisciplininio meno srityje. Kurdama ji eksperimentuoja su videomedijos suteikiamomis galimybėmis, balansuoja tarp dokumentalumo ir fikcijos, videoformato ir siužetinėmis priemonėmis nagrinėja „gilųjį laiką“ ir įvairius jo režimus – nuo geologinio ir kosminio iki ekologinio ir politinio.
Škarnulytės filmams ir videoinstaliacijoms būdinga kameros akimi stebėti antropocenišką peizažą, techniškai ir vizualiai nepriekaištingai jį konstruoti ir dekonstruoti. Tai derinant su subtiliai režisuojamais ir fiksuojamais performatyviais veiksmais („No Place Rising“, 2015; „Aldona“, 2015), sukuriami peizažą tarsi lytėjimu padedantys patirti kūriniai. E. Škarnulytė dažnai renkasi filmavimo vietas, objektus ir subjektus, kurie reikalauja didelių pastangų ir drąsos, tačiau taip ji žiūrovui atveria ligi tol nematytą, nepatirtą ir neapmąstytą erdvę.
2019 m. menininkė pripažinta prestižinio „Future Generation Art Prize“ laimėtoja. Juo apdovanota menininkės videoinstaliacija „t1⁄2“ (2019) – tai požmogiškas mitas ir vizualinė meditacija apie šiuolaikinį mokslą iš ateities archeologo perspektyvos. „t1⁄2“ dar žinomas kaip pusinės eliminacijos laikas (angl. „half-life“), kuriuo branduolinėje fizikoje apibrėžiamas radioaktyviųjų dalelių irimas. Didelio mastelio videoinstaliaciją sudaro veidrodinių lubų kraštovaizdį atkartojanti architektūra, menininkės sugalvota naudojantis 3D skenavimo įranga. Įkūnydama sirenę, menininkė sieja praeitį ir ateitį tyrinėdama etruskų kapines, Ignalinos atominę elektrinę, neutrinų observatoriją Japonijoje, Duga radarus, CERN laboratoriją Šveicarijoje ir šaltojo karo laikų povandeninių laivų bazę poliariniame rate. Kūrinyje susiduriama su viršžmogiško masto objektais: artėjančia klimato katastrofa, gamtos fenomenais, ideologinėmis konstrukcijomis, mokslo infrastruktūromis ir pastarojo meto geopolitiniais procesais.
Škarnulytė yra baigusi šiuolaikinio meno magistro studijas Trumsės meno akademijoje (Norvegija), ji yra „Polar Film Lab“ (Norvegija) kolektyvo, dirbančio su 16mm kino juostomis, įkūrėja. E. Škarnulytė taip pat yra menininkų dueto „New Mineral Collective“, su kuriuo neseniai pristatė naują darbą 1-ojoje Toronto bienalėje, narė. Pastaruoju metu menininkės kūryba pristatyta 1-ojoje Rygos šiuolaikinio meno bienalėje RIBOCA 2018 m., „Ballroom Marfa“ (Teksasas, JAV), „Kadist Art Foundation“ (Paryžius), „Bold Tendencies“ (Londonas) ir personalinėje parodoje „Künstlerhaus Bethanien“ (Berlynas). Menininkė atstovavo Lietuvai 22-ojoje Milano trienalėje. Kiek anksčiau jos darbai pristatyti Oberhauzeno, „Hors Pistes“, Edinburgo, San Paulo, „Lumen Nyc“, „Message to a Man“ festivaliuose, parodoje „Manifesta 10“ (2014) ir San Paulo bienalėje (2014), Baltijos paviljone Venecijos architektūros bienalėje (2016). Menininkė yra surengusi personalinių parodų Šiuolaikinio meno centre (Vilnius), projektų erdvėse „Decad“ (Berlynas) ir „Podium“ (Oslas). 2016 m. E. Škarnulytė apdovanota Lietuvos kultūros ministerijos teikiama Jaunojo menininko premija.