Eglė Karpavičiūtė
Eglė Karpavičiūtė, Selling myself, oil on canvas, 160×120, 2017. Image Courtesy to the artist and The Rooster Gallery
Tapybą Eglė Karpavičiūtė (g. 1984) traktuoja kaip mąstymo procesą, ir jos refleksijų objektu pirmiausia tampa tapybos diskursas, į kurį įeina „tapybos mirties“ klausimas. Tapybos mediją ji paverčia galingu virusu, nelyginant atspindinčiu filtru, per kurį galima žvelgti į kitas meno formas, svarbius kūrinius, menininkus ir menininkes. E. Karpavičiūtė pasitelkia tapybos metodus, būdingus Gerhardui Richteriui ir Lucui Tyumansui, kurie savo kūriniuose bei parodose nagrinėjo tapybos temą, ir į drobę perkelia Marcelio Duchamp’o, Francio Bacono, Josepho Beuyso, Damieno Hirsto ir kitų readymade objektus ir portretus.
Vis dėlto svarbiausia – ne tai, kad šie menininkai pasirodo E. Karpavičiūtės kūryboje. Svarbus veikiau yra kritiškas žvilgsnis per atstumą, atsirandantis tarp publikos ir kūrinio, tarp meno istorijos ir šiuolaikinės menininkės, tarp tapybos diskurso ir tapytojos, kuri jame dalyvauja. Jos kūryba rodo apmąstytą, taiklų santykį su meno pasauliu, konkrečiai – su tapyba. Šį santykį formuoja jos pasirinkta kalba – efemeriškas, išnykstantis atvaizdas atvaizde.
Karpavičiūtė – projekto „Jaunojo tapytojo prizas“ laimėtoja (2012), konkurso „Sovereign European Art Prize“ finalininkė (Stambulas, 2011). Jos kūryba eksponuota Lietuvoje, Lenkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Nyderlanduose.
Galerija „The Rooster Gallery“, Vilnius