Vytis Jankauskas
„Ekspansija. Visatos įeina į mano kūną”. Nerijaus Juro nuotraka
Šokėjas, choreografas ir pedagogas Vytis Jankauskas (g. 1968) laikomas vienu įdomiausių šiuolaikinio šokio kūrėjų Lietuvoje. Nors šokio edukologijos studijas Lietuvos edukologijos universitete baigė tik 2010 m., tačiau nuo jaunystės šokio meno mokėsi tarptautiniuose seminaruose Lietuvoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Austrijoje.
Jankausko karjera prasidėjo nuo breiko šokio ir 1991 m. įkurtos trupės „Trys iš Vilniaus“, kurios kompozicija „Triptikas“ sulaukė didelio susidomėjimo Lietuvos ir užsienio scenose. 1997 m. įkurtas V. Jankausko šokio teatras, kuriam choreografas sukūrė trylika vienaveiksmių šokio spektaklių. Greta šokio teatro veikia ir choreografo vadovaujama šokio studija. Šokio spektakliuose „Viduramžių bernelio dainos“ (2000), „Nuskendęs slėnis“ (2003), „Žinia“ (2007), „Budėjimai“ (2008), „Liepsnos virš šaltojo kalno“ (2010) choreografas bando rasti pusiausvyrą tarp formos naujumo ir emocinio poveikio, o choreografinės formos visad perteikia filosofinį spektaklių pagrindą. Jis nesiekia savo kūriniams suteikti tiesmuko šiuolaikiškumo, tačiau vis dažniau imasi reflektuoti dabartį. Pastaraisiais metais choreografas pasuko visuomenės kritikos link. Šokio spektakliuose „Judantys taikiniai“ (2011), „Aritmijos“ (2013), „Akloji dėmė“ (2015), „Agonija“ (2017) ėmėsi nagrinėti individo ir visuomenės santykius, skaudžiai akcentuodamas destruktyviąją sociumo poveikio pusę.
Meninę ir kūrybinę V. Jankausko patirtį papildo ir ilgametis pedagoginis darbas. Seminaruose ir scenos praktikoje įgytas žinias choreografas perteikia prie savo šokio teatro veikiančioje studijoje, kuri ilgus metus buvo vienintelė profesionali šokio studija Vilniuje. Be to, choreografas dėsto Vilniaus kolegijoje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Jankausko spektakliai ne tik nuolat rodomi Lietuvoje: jie pristatyti Lenkijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Estijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Egipte, Kinijoje. Kūrėjas dukart apdovanotas pagrindiniu šalies profesionalaus teatro apdovanojimu – „Auksiniu scenos kryžiumi“ – už geriausią choreografiją: 2004 m. – už spektaklį „Nuskendęs slėnis“, o 2009 m. apdovanojimą pelnė „Budėjimai“.
Jankausko šokio spektaklis „Agonija“ (2017), kaip ir kiti pastarojo meto jo spektakliai, nesiekia stebinti technikos aukštumomis ar judesių junginių viražais. Šiame spektaklyje, kaip ir pastarojo meto V. Jankausko kūryboje, pagrindinis scenoje formuojamas konfliktas – tarp individo ir visuomenės, o jo sukuriamas rezultatas – agonija. Spektaklyje ši kančios būsena išreiškiama ir labai tiesiogiai – fiziškai, ir per socialinius kodus. Tiesa, „Agonija“ įnešė naujų spalvų ir į V. Jankausko pastarojo meto darbuose plėtojamos socialinės kritikos vienakryptiškumą, mat šį kartą spektaklyje nemaža (auto)ironijos.