Lietuvos kultūros gidas, Rašytojai

Rimantas Kmita

Rimantas Kmita_IN_Monika_Požerskytė

Rimantas Kmita (g. 1977) buvo tipiškas jaunas poetas. Išleido tris rinkinius – visi sakė, kad „daug žadantys“, – apsigynė disertaciją literatūrine tematika ir kurį laiką dėstė universitete, pagarsėjo kaip kritikas ir apžvalgininkas. Bet 2013 m. visa tai pasikeitė: jis išvertė Pedro Lenzo romaną Čia aš varatarius, parašytą vokiečių kalbos šveicarų tarme, į gimtąją, šiauliečių, tarmę. Beveik matėsi, kaip užsidega lemputė. Negali pasakyti, kad R. Kmita – vieno hito autorius, bet romanas Pietinia kronikas (2016) kol kas neabejotinai sėkmingiausias iš jo darbų. Žinoma, jis kantrus, sunkiai dirbantis ir kuklus; dėl to norisi tikėtis, kad ta sėkmė – tik pradžia, o ne kūrybos viršūnė.

Pietinia kronikas. Vilnius: Tyto alba, 2016. – 368 p.

Gandus, kad rašomas romanas Šiaulių tarme, daug kas sutiko skeptiškai. (Kai R. Kmitai prisipažįsti: „Tiesą sakant, nieko gero nesitikėjau“, jis atsako: „Taip taip, visi dabar taip sako.“) Išties jei visą romano įdomumą sudarytų tik tarmė, būtų pernelyg lengva ją nurašyti kaip žaidimą, pigų triuką ar tuščią maivymąsi. Tačiau po pirmų dvidešimt kelių puslapių prie jos pripranti, vėliau beveik net nebepastebi. Sužavi istorija, kurioje – bent du patrauklūs dalykai. Pirma, tai puikus auklėjamasis romanas. Pagrindinis personažas (kuris yra ir pirmojo asmens pasakotojas ir turi tą patį vardą kaip autorius, taigi atrodo net labai autobiografiškas) – didesniame Lietuvos provincijos mieste gyvenantis paauglys. Jo mintys apie karjerą, buvimą kietam, permiegojimą ir įsimylėjimą (o tai du skirtingi dalykai) bei kitus jaunam žmogui aktualius klausimus išties įnešė šviežio oro gūsį į Lietuvos literatūrą. Dar svarbiau – kad laikmečio aprašymas (10 dešimtmečio vidurys ir pabaiga) – Lietuvos literatūroje dar naujas ir labai vykęs.