Tomo Ivanausko nuotr.

Praėjusį sekmadienį Pekine, „Beijing Fringe“ teatro festivalyje įvyko unikalus Kinijos ir Lietuvos teatro bendradarbiavimo projektas – Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Kantas“ skaitymas, kurį su Pekino „The Black Cat“ teatro trupe nuotoliniu būdu režisavo Oskaras Koršunovas. Projektą, kuriam buvo ruošiamasi keturis mėnesius, iniciavo ir koordinavo Lietuvos kultūros atašė Kinijoje Tomas Ivanauskas kartu su Lietuvos kultūros institutu. Pjesę į kinų kalbą vertė Indrė Balčikonytė-Huang ir kinė Yu Xi, o vertimą redagavo Vytis Silius.

Kaip sako pjesės autorius M. Ivaškevičius, – „Prieš pradėdami repeticijas su Oskaru diskutavome, ar bus ši pjesė suprantama kinų aktoriams, ar bus aiškūs visi vakarietiški dalykai, kompleksai, traumos ir panašiai? Repetuojant paaiškėjo, kad absoliučiai viskas yra suprantama, visur radome analogijų su Kinija, o kai aktoriai pradėjo vaidinti, mudu išsižiojome. Tokios improvizacinės žaismės, ironijos, laisvės jiems galėtų pavydėti daugelis vakarietiškų trupių. Mūsų pastabas jie suprasdavo iš pusės žodžio ir žaibiškai „duodavo” pageidaujamą rezultatą, dar jį padvigubindami nuo savęs. Žodžiu, nepakartojama patirtis, kaip sėdint Zoomo languose, o iš tiesų esant už tūkstančių kilometrų, įmanoma taip susikalbėti ir drauge kurti.“

Tomo Ivanausko nuotr.

Jam pritaria ir O. Koršunovas: „Tai buvo reiškinys, kurio gal ir nepavadinsi spektakliu, bet nepavadinsi ir pjesės skaitymu. Įdomiausia tai, kad čia skaitymas ir vaidybinės improvizacijos buvo sujungtos, neįtikėtina, su pačia Pekino opera. Tiksliau – su scenos judesiu, kuris kinams tiesiog įgimtas ir esantis jų teatro gene. Visai atsitiktinai ištariau žodžius, kurie jiems turėjo magišką reikšmę – pasakiau, kad ne iliustruotų veiksmą, o atliktų abstraktų, formalų judesį, kuris būtų tarsi ENERGETINIS HIEROGLIFAS. Nu, čia ir prasidėjo! Pjesės skaitymas virto šiuolaikinio šokio spektakliu. Apskritai, tokio aktorių entuziazmo man dar neteko regėti. Nereikėjo jų raginti, tik priturėti arklius, kurių jų širdies motoruose – tuzinai. Ir dar, labiausiai aš pergyvenau, ar jie apskritai supras „Kantą“, nes tai absurdo pjesė, minimalaus veiksmo, kur „adata bandoma įdurti į tą pačią adatą“. Ar pats Imanuelis Kantas, absurdo teatro tradicija ir kiti vakarietiškos kultūros klodai bus atpažįstami kinams? Per pirmą repeticiją aktorius, vaidinantis Kantą, ne tik pasakė, kad skaitė Kanto „Grynojo proto kritiką“, bet ir trumpai bei tiksliai ją reziumavo. O kitas aktorius išreiškė nuomonę, kad Ivaškevičiaus Kantas labiau primena Šopenhauerį, nes pirmame veiksme kalba apie valią ir jo santykiai su tarnu yra tokie, kokie buvo Šopenhauerio, nustūmusio savo tarną nuo laiptų. Ir dar jiems buvo keista, kad Kantas siūlė užkalti kalėjimo langus. Tai jiems pasirodė nehumaniška ir jie nenorėjo patikėti, kad Kantas galėjo kreiptis į Kionigsbergo burmistrą su tokiu prašymu.“

Tiek šį projektą, tiek ir apskritai O. Koršunovo bendradarbiavimą su šia trupe planuojama tęsti ateinančiais arba 2022 metais.

Tomo Ivanausko nuotr.