Instituto veikla, Kultūros atašė veikla, Kultūros naujienos, Susijusios naujienos

Maskvos Voznesenskio centro programoje – Klaipėdos dramos teatro savaitgalis

Lietuvos kultūros institutas

Rugpjūčio 28 d. Maskvos Voznesenskio centras pradėjo Lietuvos kultūros sklaidos internetu programą Connecting Cultures. Lithuania. Centro teatro programos kuratorės Julijos Girba pasirinkimu, pirmąjį vakarą, rugpjūčio 28 d., vyko Oskaro Koršunovo režisuoto Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Mūsų klasė“ pagal Tadeuszo Slobodzianeko pjesę transliacija. Iš karto po peržiūros socialiniuose tinkluose pasirodžiusios recenzijos pavadino transliaciją vienu galingiausių online laikotarpio teatrinių įvykių, kurį per parą suspėjo pamatyti virš 3000 žiūrovų. Recenzijų autoriai minėjo puikius aktorių darbus, režisieriaus drąsą imantis sunkios temos ir meistrystę ją sprendžiant, įvertino spektaklio dailininkų sprendimus – lakonišką scenografiją, lėles – herojų antrininkus, video projekcijas.

Kaip „Mūsų klasės“ tęsinys Voznesenskio centro buvo suplanuotas ir rugpjūčio 29 d. įvyko pokalbis su Klaipėdos dramos teatro vadovais – direktoriumi Tomu Juočiu ir meno vadovu Gintaru Grajausku. Pokalbį vedė teatrologė Julija Girba, kreipusi jį klausimų ir temų, galinčių dominti tiek Rusijos žiūrovus apskritai, tiek teatro profesionalus, linkme. Lietuvos ir Rusijos teatrus sieja ne tik bendri prisiminimai – Juozo Miltinio, Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, kalbant tik apie ryškiausias žvaigždes, spektakliai Lietuvoje ir Maskvoje, asmeniniai ryšiai ir asmenybių šviesa, bet ir dabartis. Vos pernai Maskvoje buvo parodytas paskutinis Eimunto Nekrošiaus darbas „Kalės vaikai“, išgyventas kaip tikras, pagaliau įvykęs atsisveikinimas su Meistru, Oskaras Koršunovas ir jo lietuviška komanda sulaukė sėkmės legendiniame Maskvos dailės teatre, kur režisierius pastatė Antono Čechovo „Žuvėdrą“, Vl. Majakovskio teatre  režisierius Mindaugas Karbauskis stato Mariaus Ivaškevičiaus pjeses. Klaipėdos dramos teatras, žvelgiant rusų teatrologų akimis, atrodo kaip savita Miltinio teatro variacija – įsikūręs ne sostinėje, tačiau turintis aukščiausio lygio trupę ir kviečiantis dirbti įdomiausius nūdienos režisierius, stiprus traukos centras pačiame Klaipėdos mieste ir aktyvus tarptautinės meno erdvės veikėjas.

Rusijos teatro profesionalų pažintis su Klaipėdos teatru įvyko jo festivalio „TheAtrium“ dėka. Žinoma, gelbėjo ir garsūs režisierių – Nekrošiaus, Vaitkaus, Koršunovo – vardai. Festivalis „TheAtrium“ atsirado iš poreikio suprasti savo reikšmę ir galimybes Europos teatro kontekste ir įsilieti į tarptautinę sceninio meno apytaką. Iki šiol festivalis vyksta iš vidinės teatro iniciatyvos ir laikosi jo žmogiškųjų resursų dėka. Pirmaisiais metais negavę valstybinio finansavimo dėl „pernelyg ambicingo projekto pilotiniam festivaliui“, teatro vadovai kreipėsi į miesto vadovus ir verslą, parėmusius tuomet ir iki šiol išlaikančius šią mecenatystės tradiciją. Kalbėdamas apie teatro perspektyvas, Tomas Juočys minėjo, kad jų išeitinė pozicija buvo nežinoti, koks teatras turi būti, ir todėl stengtis kuo daugiau sužinoti, važiuoti, stebėti, aiškintis. Tokiu būdu jie keliavo į Lenkiją, Latviją, pasiekė ir Rusiją. Anot Gintaro Grajausko, festivalio „TheAtrium“ planuose ne vienas svečias iš Rusijos. Pirmiausia, Dmitrijus Krymovas (nors „gyvų“ šio menininko darbų jis nėra matęs), kurio teatre susilydo tapyba, šiuolaikinis menas ir teatras. Gintaras tikisi, kad vienas iš spalio – lapkričio mėnesį vyksiančių „TheAtrium“ tele tiltų bus su Maskvoje gyvenančiu menininku.

Nemenka pokalbio su Tomu ir Gintaru dalis buvo skirta jų prisiminimams apie darbą su Nekrošiumi, kurį jie pakvietė statyti Cervanteso „Don Kichotą“. Tačiau Nekrošiui rūpėjo Donelaitis ir Sauliaus Šaltenio romanas „Kalės vaikai“. Pats režisierius manė, kad pastatė labai gerą spektaklį, ir žadėjo toliau dirbti su Klaipėdos teatru. Gintaras, pats būdamas poetas, dramaturgas ir muzikantas, mano, kad Nekrošiaus teatras labai netiksliai vadinamas metaforiniu. Nekrošius, anot jo, – poetas, naudojantis ne metaforą, o metonimiją. Jo darbai labai ritmiški – ritmas persmelkia kalbą, vyksmą, vaizdą. Šie svarstymai paskatino pokalbio moderatorę Juliją susimąstyti apie poetinio teatro sampratą ir jos ribas ir iš karto nuspręsti įtraukti klausimą apie Nekrošiaus teatro prigimtį į poetiniam teatrui skirtą Voznesenskio centro konferenciją, vyksiančią šių metų spalio mėnesį Maskvoje.

Pokalbyje neapeita ir šiandieninė teatro padėtis COVID pandemijos sąlygomis. Tomo žodžiais, svarbiausia net nepradėti galvoti apie tai, kad teatras gali užsidaryti – jis pernelyg efemeriškas šios akimirkos menas, kad būtų galima jį pakeisti kitomis medijomis. Karantino metu Klaipėdos dramos teatras parengė premjerą pagal Gintaro Grajausko antiutopinę pjesę „Tinklas“, pranašiškai analizuojančią išimtinai virtualybėje gyvenančio žmogaus situaciją. Spektaklį statė režisierė Agnija Leonova. Repeticijos iš pradžių vyko internetu, nuo gegužės – teatre, liepos pradžioje buvo išleista premjera – bene pirmoji teatrinė premjera po pandemijos Lietuvoje. Šiuo metu teatras gyvena artėjančiu festivaliu „TheAtrium“, kuriame kviestiniai spektakliai bus rodomi neįprastu online transliacijos formatu ir vyks didžiulis tarptautinis forumas, skirtas klausimui, koks turi būti ateities teatras.

Prie pokalbio Voznesenskio centro platformose buvo prisijungę virš 900 klausytojų. Pokalbio įrašas išsaugotas skaitmeniniame Centro archyve.

Projekto partneris – Lietuvos kultūros institutas

© Kemel Photography