Instituto veikla, Kultūros atašė veikla, Kultūros naujienos, Lietuvos kultūros sklaidos projektai, Susijusios naujienos

Šį rudenį Romoje pristatoma šiuolaikinio meno kūrėjos Kristinos Inčiūraitės kūryba

Lietuvos kultūros institutas

„Fragmentas kaip priežodis“, iš renginio Šiuolaikinio meno centre 2014 m., Evgenijos Levin nuotr.

Šį rudenį Romoje pristatoma žinomos šiuolaikinio meno kūrėjos Kristinos Inčiūraitės kūryba: AlbumArte šiuolaikinio meno parodų erdvėje įvyks jos personalinė paroda „Reflecting Women“, o Nacionaliniame XXI amžiaus meno muziejuje MAXXI – muzikinis performansas „Fragmentas kaip priežodis“.

2019 m. rugsėjo 16 d. AlbumArte šiuolaikinio meno parodų erdvėje, Romoje, bus atidaryta šiuolaikinio meno paroda „Reflecting Women“, kuri veiks iki spalio 26 dienos. Tai pirmoji personalinė K. Inčiūraitės paroda Italijoje. Parodai bus išleistas išsamus katalogas.

Spalio 12 d. Italijos Šiuolaikinio meno muziejų asociacijos organizuojamos kasmetės „Šiuolaikinio meno dienos“ metu Nacionaliniame XXI amžiaus meno muziejuje MAXXI, Romoje, bus atliktas K. Inčiūraitės muzikinis performansas „Fragmentas kaip priežodis“. Šis muzikinis kūrinys pristatomas menininkei bendradarbiaujant su garsaus Šv. Cecilijos konservatorijos choro nariais Romoje ir švilpavimo virtuoze Mariko Takagi (Japonija).

Šiuos renginius kuruoja Lietuvos meno sceną puikiai pažįstanti Benedetta Carpi De Resmini. Ji Lietuvoje ir Italijoje yra pristačiusi daug didelio atgarsio sulaukusių meno projektų. Vienas tokių – „M/AG/MA. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų“ (2017‒2018). Kuratorė ypač didelį dėmesį skiria kuriančioms moterims, analizuoja jų kūrybos pobūdį ir plačiai viešina feministinę mintį, aktualią ne tik Lietuvos, bet ir Italijos kontekste.

Parodos „Reflecting Women“ (liet. „Apmąstant moteris“) dėmesio centre – moteriškos tapatybės samprata. Kai Simone de Beauvoir pareiškė, kad „moterimi ne gimstama, bet tampama“, ji turėjo omeny, kad lytis toli gražu nėra stabili tapatybė ar nekintanti struktūra, tačiau nuolatos kuriama laikui bėgant. Paroda surengta netrukus po to, kai trys moterys menininkės laimėjo Lietuvos paviljonui 58-osios Venecijos bienalės Auksinį liūtą.

K. Inčiūraitės akimis tyrinėjama viena prieštaringiausių pastarojo laiko temų – moteriška tapatybė. Kaip rodo parodos pavadinimas, tai yra apmąstymai apie lytį, kuri paprastai apibrėžiama per kūno stilizavimą. Apmąstymas – tai ne tik moteriškumo tyrimas; jį galima suprasti ir kaip suvokimą, kurį kiekvienas mūsų įgyjame stebėdami kitus. Iš tikrųjų nė vienas iš mūsų negalime stebėti savęs, nebent veidrodyje, tačiau veidrodis taip pat gali parodyti iškreiptą vaizdą, kaip ir tas, kurį kiekviena moteris mato bei absorbuoja iš moters ikonografijos šiuolaikinėje visuomenėje.

Savo kūriniuose K. Inčiūraitė dažnai tyrinėja tapsmo moterimi būvį, o paroda „Reflecting Women“ taip pat skatina kiekvieną moterį giliau permąstyti savo vaidmenį, nušviesdama su moteriškumu susijusius socialinius ir politinius klausimus. Paradoksalu, tačiau autorės kūryboje moteris vaizduojama neparodant jos kūno, akcentuojamas jos balsas.

Menininkė teigia: „Savo kūryboje balsui suteikiu politinę reikšmę, tačiau politinis balso „statusas“ nepasiduoda socialinės stratifikacijos dėsniams, veikiau atvirkščiai – ne per kūną, bet balsą išreikšta nepastebimumo, takumo, tapsmo strategija ardo politinės galios režimus. Paroda akcentuoja moters transformacijas. Tai būtų, pavyzdžiui, mergaitės virsmas moterimi arba moters vidinės transformacijos, kai jos sieloje apsigyvena įvairūs „vaiduokliai“. Tokie tapsmo momentai naikina ribą tarp tikrovės ir fikcijos. Šito siekiama tam, kad būtų pasipriešinta moterį disciplinuojantiems galios mechanizmams visuomenėje.“

Balso reikšmė, asmeninės ir kolektyvinės atminties analizė atskleidžiami muzikiniame autorės projekte „Fragmentas kaip priežodis“, kuriame subtiliai atliekami populiarių dainų fragmentai.  Technologizuotoje kultūroje įrašytos dainos plačiai pasklido, o nuolat kartojamos nejučia tampa mūsų atminties dalimi. Alaino Resnais filmo „Sena daina“ (On connait les chansons, 1997) scenaristė Agnès Jaoui yra sakiusi, kad rinkdama populiarias dainas filmui, jų fragmentus naudojo kaip priežodžius. Pasak jos, populiarių dainų tekstuose pateikiamos supaprastintos mintys tarytum apibendrina jausmus ir tokiu būdu juos nuskurdina. Pasitelkus redukuotas dainos formas – niūniavimą ir švilpavimą – šiame projekte bandoma atkreipti dėmesį į „nuskurdintų“ patirčių problemas.

Kristina Inčiūraitė detalizuoja: „Rutinizuota“ populiari daina, kaip „nuskurdintos“ patirties manifestacija, manau, šiame projekte skatinama transformuotis į „praturtintą“ patyrimą, nes žiūrovas pastūmėjamas asmeniškai trokšti melodijos, kuri nėra lengvai „pasiekiama“. Šiandieniame preciziškai rinkodaros sukalkuliuotame, „algoritmine“ strategija pagrįstame, nuolat garsus ir vaizdinius (re)produkuojamame pasaulyje redukuotas garsas, pauzė bei laukimas tampa deficitu, kurį stengiausi išryškinti projekte.“

Šis muzikinis performansas pirmą kartą buvo pristatytas Šiuolaikinio meno centre Vilniuje 2014 metais.

Kristina Inčiūraitė gyvena ir dirba Vilniuje. Ji kuria fotografijas, objektus, performansus ir garso projektus, bet dažniausiai – videofilmus, videoinstaliacijas, eksperimentinius ir dokumentinius filmus. K. Inčiūraitė yra dalyvavusi virš 100 tarptautinių ir nacionalinių parodų bei renginių. Jos kūryba buvo pristatyta meno institucijose, tokiose kaip Kinijos nacionalinis meno muziejus Pekine, Ukrainos Nacionalinis meno muziejus Kijeve, „Oi Futuro“ kultūros centras Rio de Žaneire, Kalmaro meno muziejus Švedijoje, Šiuolaikinio meno centras „Laznia“ Gdanske, „ar/ge kunst Galerie Museum“ Bolcane, KUMU meno muziejus Taline, „Muzeum Sztuki“ Lodzėje, „Mucsarnok“ Budapešte, „NGBK“ Berlyne, „Casino Luxembourg – Forum d’art contemporain“ Liuksemburge, Pori meno muziejus Suomijoje, Vilniuje – Nacionalinėje dailės galerijoje, Šiuolaikinio meno centre, „Mo“ muziejuje ir kitose Lietuvos galerijose.

Renginių sklaida įgyvendinama Lietuvos Respublikos ambasados Italijos Respublikoje dėka.

Patneris – Lietuvos kultūros institutas.

Jų įgyvendinimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, i-Portunus (programos „Kūrybiška Europa“ dalis).

Organizatoriai: AlbumArte šiuolaikinio meno parodų erdvė, Nacionalinis XXI amžiaus meno muziejus MAXXI, Kristinos Inčiūraitės studija ir Latitudo meno projektai.