Trumpuose prancūzo menininko filmuose – levituojanti Julijono Urbono kūryba

„Kuriant šiuos vaizdo pasakojimus, norėjosi, kad patys žiūrovai imtų abejoti savo padėtimi erdvėje“, – sako prancūzas režisierius Alexandras Humbertas. Trijų jo režisuotų filmų centre – galvą apsukanti lietuvio menininko Julijono Urbono kūryba. Čia pristatomi devyni rinktinių J. Urbono kūrinių prototipai leidžia įsijausti į daugiau nei dešimtmetį menininko atliekamus gravitacinės estetikos tyrimus. Bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros institutu sukurti vaizdo pasakojimai taip pat tampa intriguojančia užuomina apie šalies prisistatymą šių metų Venecijos architektūros bienalėje.

Prestižiniame architektūros renginyje Lietuvai šiemet atstovausianti J. Urbono įkurta Lietuvos erdvės agentūra tarptautinei publikai pristatys meninę-mokslinę galimybių studiją „Planeta iš žmonių“. Tai menininko kvietimas apsvarstyti architektūros ir kitų disciplinų procesus atsiplėšus nuo Žemės. Pasak J. Urbono, šio hipotetinio dangaus kūno formavimo projektas tiesiogiai susijęs su jau įgyvendintais ar planuojamais įgyvendinti nesvarumo būsenų eksperimentais. Juos minutės trukmės filmuose perteikė ir A. Humbertas.

„Kurdamas animuotus daiktų pasakojimus, stengiuosi, kad pats objektas arba jo idėja padiktuotų filmavimo būdą, montažo specifiką, kadrų kompozicijas ir jų kaitą. Julijono Urbono kūryba šiuo atveju tam buvo labai paranki. Joje manipuliuojama gravitacijos idėja, todėl ir savo pasakojimuose stengiausi objektus išjudinti: priversti suktis, plūduriuoti ore, kristi į tuštumą, iš tamsos judėti į šviesą. Prie šio įspūdžio prisideda ir garsas“, – pasakoja A. Humbertas.

Su daugybe menininkų bei tarptautinių meno ir dizaino institucijų bendradarbiaujantis prancūzų režisierius šiais filmais tęsia penkerius metus vykdomą „Objektų interviu“ projektą. Tai trumpi, minutės trukmės filmai apie meno ir dizaino objektus. Juos kurdamas A. Humbertas kviečia atkreipti dėmesį į daiktų autonomiją ir mūsų santykius su aplinka, kurią neišvengiamai formuoja architektūra ir dizainas. Pastaroji trumpų vaizdo pasakojimų serija, pavadinta „Stovint“, „Krentant“, „Levituojant“, leidžia įsižiūrėti į sudėtingas arba labai minimalistines J. Urbono kūrinių konstrukcijas. Kameros akis iš labai arti fiksuoja gravitacinio dizaino maketus ir ne tik parodo glotnius, spindinčius ar dažniausiai šaltus nerūdijančio plieno paviršius, bet ir žadina smalsumą sužinoti apie nenuspėjamas už jų slypinčias idėjas.

„Visų mano projektų pagrindas – labai specifinė choreografija. Svarstau, kaip gravitacija veikia ne tik mūsų kūnus, bet ir vaizduotę, nusistovėjusias etikos ir moralės normas. Gal todėl daugelis kūrinių virsta daugiasluoksniais sociologinių, kultūrinių ar net politinių teorijų „svogūnais“. Kuo daugiau sluoksnių, tuo daugiau šansų, kad publika apsiverks“, – sako J. Urbonas, tarptautinėje meno scenoje išgarsėjęs su kontraversišku „Eutanazijos kalnelių“ (2010) projektu. Tai hipotetinis linksmųjų kalnelių atrakciono ir eutanazijos mašinos hibridas, sukurtas elegantiškai ir maloniai nutraukti žmogaus gyvenimą. Pagal „Eutanazijos kalnelių“ idėją vienvietis mirties vagonėlis pirmiausia pakiltų į 500 metrų aukštį, o jame esantis žmogus, leisdamasis laisvuoju kritimu patirtų seriją intensyvių pojūčių, kurie baigtųsi euforija ir sąmonės netekimu.

Be šio minties eksperimento modelio, tiek Venecijos architektūros bienalėje, tiek kinematografiniuose A. Humberto objektų portretuose pristatomi dar aštuoni ekstremalūs J. Urbono atrakcionai. Pavyzdžiui, intymius potyrius treniruojanti „Orgazmo karuselė“ (2015). Pagrindinis jos veikimo principas – įcentrinis pagreitis. Dėl jo atrakciono dalyviai susiduria su dirbtinai sukeltomis kintančios gravitacijos jėgomis, kurios suteikia galimybę išbandyti nežemiškas meilės padėtis ir patirti naujas malonumo aukštumas. Sukdamiesi vienoje iš aštuonių sferinių kapsulių, kurios savo ruožtu sukasi aplink šešiasdešimties metrų skersmens disko centrą, pasivažinėtojai gali valdyti kraujo apytaką. Taip keisdami nuotolį tarp sukimosi ašies ir kapsulės, sugulovai patiria supermalonumą.

Kitas gerai žinomas J. Urbono kūrinys, su kuriuo menininkas 2016 m. atstovavo Lietuvai 21-ojoje Milano trienalėje – „Oro laikas“ (2016), arba krentančių grindų projektas. Ši kinetinė skulptūra palaikoma hidraulinio keltuvo, kuris lėtai pakelia grindų platformą į 30 cm aukštį ir staigiai krenta žemyn. Staigus platformos krytis akimirkai ore pakabina visus ant jos stovinčius, taip sukeldamas nesvarumo būseną.

2016-aisias reziduodamas Ženevoje įsikūrusioje Europos branduolinių tyrimų organizacijoje CERN J. Urbonas plėtojo projektą „Megztiniais virstantys greitintuvai“. Susidomėjęs superlaidžiomis medžiagomis, iš kurių gaminami ypač aukšto magnetinio lauko magnetai, menininkas pradėjo eksperimentuoti su superlaidžiais plaušais ir atrado būdą juos suausti į tekstilę. Taip kilo idėja sukurti seriją skulptūrinių objektų, kurie reaguotų į magnetinį lauką ir levituotų. Vaizdo pasakojime matomas greitintuvo-mezgimo mašinos modelis.

„Sapnų viešbutis“ (2013) yra menininko bandymas gilintis į gravitacinius sapnus, kuriuose galima skraidyti ir levituoti. Ekspozicijų erdvėse įrengdamas laikinus miego viešbučius, J. Urbonas kviečia pasinaudoti specialiais sapnų stimuliavimo įrenginiais ir snūstelti automatiškai besisupančiose miego kapsulėse. Su šiuo projektu menininkas dalyvavo 3-ojoje Lisabonos architektūros trienalėje.

Vaizdingiems pasakojimams apie gravitacinės estetikos tyrimus J. Urbonas pritaikė „Baranio kėdę“ (2014). Tai vengrų mokslininko otologo Róberto Bárány vardu pavadintas prietaisas skirtas aviacijos ir kosmoso treniruotėms. Viena iš pagrindinių kėdės funkcijų – pademonstruoti, kad skrendant negalima pasitikėti vestibuline sistema. Taip pat ši kėdė naudojama kaip viena efektyviausių terapijos prieš jūrligę ir oraligę priemonių. Restauruota sovietinė Baranio kėdė ne kartą eksponuota J. Urbono parodose, kur lankytojai galėjo ant jos pasisupti ir patys patirti erdvinės dezorientacijos iliuzijas. Su šiuo objektu susijęs ir kitas menininko objektas – „Vėmimo mentelė“ (2009), sukurta palengvinti gravitacijos pokyčių sukeltą pykinimą.

Naujausiuose menininko projektuose „Hipergravitacinis fortepijonas“ (2019) ir „Smegenų suktukas“ (2020–dabar) tyrinėjama gravitacijos įtaka muzikavimui ir klausymuisi. Pirmajame J. Urbonas specialia centrifuga išsuka fortepijoną ir muzikantą, taip parodydamas, kaip besikeičianti instrumento pozicija ir gravitacija veikia garsą. Tuo metu planuojamoje įrengti paskaitų ir teatro salėje-smegenų suktuke, besiklausantys žiūrovai dėl dirbtinės gravitacijos galės „pakibti“ ant besisukančio teatro sienų.

Vaizdo pasakojimus „Stovint“, „Krentant“, „Levituojant“ apie Julijono Urbono kūrybą pristato Lietuvos kultūros institutas, remia Vilniaus dailės akademija. Režisierius Alexandras Humbertas, operatorius Giedrius Ilgūnas, kompozitorius Arnaudas Pujolas. Maketų autoriai Paulius Vitkauskas ir Julijonas Urbonas. Šis projektas yra Lietuvos erdvės agentūros atstovaujančios Lietuvą 17-oje Venecijos architektūros bienalėje dalis. Lietuvos paviljoną pristato Lietuvos kultūros taryba, organizuoja meno, rezidencijų ir edukacijos centras „Rupert“.

Lietuvos erdvės agentūra (LEA) yra kosminės kultūros organizacija įkurta menininko, dizainerio, inžinieriaus ir tyrėjo Julijono Urbono. Šios fiktyvios institucijos tikslas – tyrinėti nežemišką vaizduotę ir gravitacinę estetiką. Venecijos architektūros bienalėje LEA tarptautinei bendruomenei pristatys specialią meninę-mokslinę galimybių studiją „Planeta iš žmonių“. Tai iš žmonių kūnų suformuotos dirbtinės planetos minties eksperimentas, veikiantis kaip interaktyvi architektūrinė instaliacija. Jos ašis – 3D skeneris, skenuojantis žmogaus kūną ir paverčiantis jį trimačiu bioarchitektūrinės simuliacijos modeliu. Programos tikslas – apsvarstyti teorinius disciplinų, o ypač architektūros pagrindus iš kosminės perspektyvos. LEA laboratorija Venecijoje įsikurs renesansinėje 1575 m. pastatytoje Santa Maria dei Derelitti bažnyčioje. Projekto kuratorius – Karlsrūhės menų ir dizaino universiteto (HfG) rektorius, įvairių dizaino ir architektūros renginių meno vadovas Janas Boelenas, komisarė – architektūros tyrėja, meno, rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ vadovė dr. Julija Reklaitė.

Lietuvos kultūros institutas yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos įsteigta biudžetinė įstaiga, savo veikla nuosekliai stiprinanti Lietuvos kultūros vaidmenį pasaulyje. Institutas tikslingai užsienyje pristato Lietuvos kultūrą ir profesionalųjį meną, didina kultūros ir meno kūrėjų, šių sričių specialistų ir organizacijų galimybes tarptautinėje erdvėje. Instituto misija – kurti tvarias tarptautines kultūros partnerystes ir aktualinti Lietuvos meno vertę.

Alexandras Humbertas (g. 1989) yra dizaineris ir kino kūrėjas, konstruojantis kinematografinius objektus. Baigęs Eindhoveno dizaino akademiją, Alexandre kūrė animuotų daiktų pasakojimus bendradarbiaudamas su įvairiais dizaineriais ir institucijomis. Dizaino procesų išmanymas A. Humbertui leidžia tyrinėti artimus ryšius tarp žmonių ir objektų, o tam menininkas pasitelkia instaliacijas, fantastinę literatūrą ir eksperimentinius filmus. Tarp Paryžiaus ir Amsterdamo gyvenančio menininko kūryba buvo pristatyta tarptautiniu mastu ir įtraukta į Gento dizaino muziejaus, Paryžiaus dekoratyviojo meno muziejaus ir Liuksemburgo modernaus meno muziejaus „MUDAM“ kolekcijas. Taip pat A. Humbertas yra dizaino mokyklos „ENSCI – Les Ateliers“ ir Eindhoveno dizaino akademijos mentorius, kaip kviestinis lektorius dėsto Ženevos meno ir dizaino universitete (HEAD), Geteborgo universiteto dizaino ir amatų mokykloje (HDK), Karališkoje Hagos meno ir dizaino akademijoje (KABK), Berlyno menų universitete (UDK), Paryžiaus architektūros ir interjero dizaino mokykloje „Ecole Camondo“ ir dizaino mokykloje „IED Torino“ Italijoje.

Julijonas Urbonas (g. 1981) yra menininkas, dizaineris, tyrėjas, inžinierius, Vilniaus dailės akademijos docentas, Londono Karališkojo meno koledžo doktorantas. Taip pat J. Urbonas dirbo VDA prorektoriumi menui, buvo Klaipėdos atrakcionų parko direktoriumi. Daugiau nei dešimtmetį, dirbdamas tarp kritinio dizaino, atrakcionų parkų inžinerijos, performatyvios architektūros, choreografijos, kinetinio meno ir mokslinės fantastikos disciplinų, menininkas sukūrė įvairių kritinių projektų, kuriuose vedamos derybos su gravitacija: nuo maloniai nužudančių kalnelių-atrakcionų iki dirbtinės, iš žmogaus kūnų suformuotos planetos. Vykdydamas savo tyrimus, menininkas įveda „gravitacinės estetikos“ terminą, kuriuo apibūdina gravitacijos manipuliacijų sukeltas ekstremalias kūno ir vaizduotės patirtis. J. Urbonas rengia parodas Lietuvoje ir užsienyje, jo kūryba įvertinta apdovanojimais, vienas jų – „Prix Ars Electronica“ už išskirtinumą interaktyviame mene. Menininko darbų yra įsigiję muziejai ir privatūs kolekcininkai.