Jūratė Katinaitė

Įkvepianti istorija

Lietuvos valstybei – tik 100 metų, tačiau kultūriniu požiūriu ji nukeliavusi gerokai ilgesnę distanciją. XVI a. Lietuvos didžioji kunigaikštystė (LDK) buvo didžiausia Europos valstybė, jos valdovai ir didikai giminiavosi su kilmingiausiomis senojo žemyno dinastijomis. Dėl augančios Rusijos grėsmės LDK sudarė uniją (sąjungą) su Lenkijos Karalyste. Abiejų Tautų Respublika (ATR) – didžiulio ekonominio ir kultūrinio kilimo laikas, kuomet miestų veidą formavo žymūs Europos architektai, karališkųjų rūmų kapelose griežė iš Italijos samdyti muzikantai. Vilnius – vienas pirmųjų Europos miestų, kuriame suskambo opera.

XVI–XVII a. sandūroje Florencijoje atsiradęs operos žanras Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose kapelmeisteriu tarnavusio italų kompozitoriaus Marco Scacchio dėka Vilniuje suskambo anksčiau nei didžiuosiuose Europos centruose. 1636 m. čia pastatyta M. Scacchio opera „Elenos pagrobimas“ (Il ratto di Helena), deja, neišlikusi iki mūsų dienų. Londone pirmoji opera pastatyta po poros dešimtmečių – 1656 m., Paryžiuje – 1673 metais.

Besiplėtojančias ATR kultūrines tradicijas nutraukė carinės Rusijos okupacija, trukusi nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Ypač dramatiškas laikas, kai buvo uždrausta lietuvių kalba ir spauda, tad nacionalinis kultūrinis sąjūdis formavosi pogrindžio sąlygomis.

Menininkas, pralenkęs epochą

Visgi būtent šiuo laiku gimė žymiausias lietuvių menininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911), kurio kūryba iki šiol teikia inspiracijų nacionalinei savimonei ir kultūrai. M. K. Čiurlionis buvo profesionalus kompozitorius, studijavęs Varšuvos muzikos institute ir Leipcigo konservatorijoje. Jo ankstyvoji kūryba atliepia romantizmo tradicijas, o vėlyvieji preliudai fortepijonui jau yra modernizmo ir netgi serijinės muzikos pranašai. Šiuo požiūriu jis pralenkė Naujosios Vienos mokyklos atradimus. 1921 m. Arnoldas Schoenbergas sukūrė atonalią dvylikos tonų sistemą (dodekafoniją), o M. K. Čiurlionis jau 1904 m. savo preliuduose panaudojo savaip sumanytas garsų serijas. Tačiau kompozitoriaus, gyvenančio toli nuo Europos muzikos centrų, atradimai, deja, nebuvo pastebėti, netapo reikšmingais XX a. muzikos istorijos faktais. Paskutiniais gyvenimo metais M. K. Čiurlionis komponavo vis mažiau muzikos kūrinių ir vis labiau linko į simbolistinę tapybą, kurioje, be kita ko, perteikė ir muzikinį mąstymą, tapė fugas, sonatas (paveikslų ciklus). Ankstyva jo mirtis nutraukė galimybę įsitvirtinti reikšminguose modernistiniuose judėjimuose. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jo kūryba buvo susidomėjęs Romainas Roland’as, planavo kelionę į Lietuvą – tai būtų suteikę galimybę M. K. Čiurlionio palikimui rasti deramą vietą XX a. pradžios meno kataloguose. Deja, prasidėjęs karas nutraukė prancūzų rašytojo planus. Dabar galima tik spėlioti, koks būtų M. K. Čiurlionio vaidmuo meno istorijoje, jei R. Roland’as būtų įvykdęs savo misiją ir parašęs lietuvių menininko biografiją…

Susikūrusi jauna Lietuvos valstybė suprato unikalią kūrėjo palikimo vertę: tarpukariu atliktos simfoninės poemos „Miške“ (1901) ir „Jūra“ (1907), kiti kūriniai, 1921 m. laikinojoje sostinėje Kaune (Vilnius tuo metu buvo okupuotas Lenkijos) įsteigtas M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Sovietinėje Lietuvoje milžinišką darbą tyrinėjant šio menininko palikimą nuveikė prof. Vytautas Landsbergis, vėliau tapęs Sąjūdžio lyderiu ir pirmuoju atkurtos Lietuvos vadovu. Jo pastangomis 1991 m. Vilniuje įvyko Pirmasis tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas (rengiamas kas ketverius metus). Didelės dailininko personalinės parodos surengtos Paryžiaus „d’Orsay“ muziejuje (2003–2004), Milano karalių rūmuose (2010–2011), mažesne apimtimi darbai eksponuoti kitose Europos šalyse, Japonijoje, Kanadoje ir JAV. V. Landsbergis redagavo pilną M. K. Čiurlionio kūrinių fortepijonui rinkinį, kuris pelno vis didesnį tarptautinės pianistų bendruomenės dėmesį.

Dainų šalis

Kaip ir kitų tautų, taip ir lietuvių savimonei svarbų vaidmenį vaidino folkloras, o priešinantis carinei priespaudai pogrindyje ėmė kurtis chorai, gavę stiprų impulsą po 1904 m., kai panaikintas lietuvių kalbos ir spaudos draudimas. Lyrines, išraiškingas, skambias chorines dainas kūrė Vincas Kudirka (jo 1898 m. sukomponuota „Tautiška giesmė“ susikūrus Lietuvos valstybei tapo oficialiu šalies himnu), Česlovas Sasnauskas, Mikas Petrauskas, Juozas Tallat-Kelpša, Stasys Šimkus, Juozas Naujalis ir kt. Iki šiol jų dainos puoselėjamos chorų ir mielai klausomos publikos, vertinamos užsienio klausytojų.

Chorinis sąjūdis dar labiau suaktyvėjo 1918 m., Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, ir išaugo į unikalų Baltijos šalių reiškinį – Dainų šventę. Pirmoji Dainų šventė Kaune surengta 1924 m., joje dalyvavo 86 chorai (apie 3 000 dainininkų). Iki Antrojo pasaulinio karo dar surengtos kelios šventės; nors neįtikėtina, užėjus sovietų valdžiai Dainų šventės nebuvo užgniaužtos. Žinoma, jų repertuaras kito, būdavo įtraukiama Komunistų partiją ir sovietinį gyvenimą šlovinančių dainų, tačiau ankstesnės lietuviškos dainos visgi neuždraustos. Dainų švenčių tradiciją puoselėjo ir išeivijos lietuviai.

1990 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pradėta rengti Pasaulio lietuvių dainų šventes, kurios jungė Lietuvos ir išeivijos dainininkus ir šokėjus. 2003 m. Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją bei simboliką UNESCO pripažino žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru, o 2008 m. ši tradicija įrašyta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Legendinis litvakas

Kadaise buvusi gausi litvakų bendruomenė Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose tragiškai nukentėjo nuo Holokausto Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau nemažai litvakų dar XX a. pradžioje pasklido po pasaulį. Tarp jų ir jų palikuonių – pasaulinio garso muzikai. Tai amerikiečių kompozitoriai Aaronas Coplandas, Philipas Glassas, Davidas Langas, pianistas Leopoldas Godowskis, dainų autorius ir atlikėjas Bobas Dylanas ir kt.

Turbūt labiausiai su Vilniumi siejamas žymus smuikininkas ir pedagogas Jascha Heifetzas (1901–1987), gimęs šiame mieste, mažametis viešai koncertavęs ir stulbinęs vilniečius virtuoziškumu. Devynerių metų su tėvais išvyko į Sankt-Peterburgą ir įstojo į tenykštę konservatoriją. Mažąjį vunderkindą apsiėmė globoti garsus smuikininkas ir pedagogas Leopoldas Aueris, išrūpinęs Heifetzų šeimai ypatingą privilegiją – leidimą gyventi carinės Rusijos sostinėje (žydams tai buvo draudžiama). Netrukus J. Heifetzas pradėjo gastroliuoti Vakarų šalyse, 1914 m. sensacingai debiutavo Berlyne su Berlyno filharmonijos orkestru, diriguojant Arthurui Nikischui. Jau tuomet jam pranašauta didžiausio epochos smuikininko karjera. 1917 m., bėgdami nuo revoliucingų nuotaikų Rusijoje ir karo Europoje, Heifetzų šeima išvyko į JAV, kur jaunasis smuikininkas netrukus debiutavo prestižinėje Niujorko „Carnegie Hall“ salėje. Šis pasirodymas atvėrė jam kelią į didžiausias pasaulio scenas ir įtakingiausių įrašų kompanijų studijas. J. Heifetzas tapo žymiausiu XX a. pirmosios pusės smuikininku. Vėlyvuoju karjeros periodu garsėjo kaip pedagogas, dirbo privačiai ir Pietų Kalifornijos universitete. Tarp jo mokinių – Erickas Friedmanas, Pierre’as Amoyalis, Rudolfas Koelmanas, Ayke Agus ir kiti iškilūs smuikininkai.

2001 m., minint įžymiojo litvako 100-metį, Vilniuje pradėtas rengti tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas, tapęs pirmuoju šio virtuozo vardo konkursu pasaulyje. Renginys, vykstantis kas ketverius metus ir priklausantis Europos jaunimo muzikos konkursų sąjungai (EMCY), ne tik suburia vis gausesnį dalyvių būrį, bet ir įsitvirtina prestižiškiausių tarptautinių profesionaliosios muzikos konkursų bendruomenėje. Konkurso žiuri pirmininkas – legendinis virtuozas ir repertuaro vizionierius Gidonas Kremeris, orkestro „Kremerata Baltica“, kuriame griežia ir jaunieji lietuvių muzikantai, įkūrėjas bei vadovas.

Tarpukario modernistai

Pirmoji Lietuvos nepriklausomybė truko vos 22 metus – nuo 1918-ųjų iki sovietų okupacijos 1940-aisiais, tačiau per tokį trumpą laiką šalyje įvyko neregėtai didelis ekonominis, socialinis ir kultūrinis šuolis. Iš carinės imperijos pakraščio ji virto klestinčia, stabilia valstybe, sparčiai augo miestai, laikinoji sostinė Kaunas iš provincialaus miestelio su vos keliomis grįstomis gatvėmis tapo moderniu, europietišku miestu su milžiniškais statybų mastais, naujais tiltais, asfaltuotomis gatvėmis, vandentiekiu ir viešuoju transportu. Kaunas – vienas iš nedaugelio Europos miestų, suplanuotas ir pastatytas per tokį trumpą laiką, todėl jis žavi modernistinės architektūros vienove ir stilingumu. 2017 m. Kauno tarpukario modernioji architektūra įtraukta į UNESCO preliminarųjį paveldo sąrašą.

Su tokiu pat entuziazmu ir įkarščiu plėtojosi jaunos valstybės kultūra ir menas, įsteigti muziejai, universitetas, dramos teatras ir kitkas. 1920 m. įsteigta nacionalinė operos trupė, tais pat metais – Kauno muzikos mokykla, kurios pagrindu 1933 m. pirmasis kompozicijos dėstytojas Juozas Gruodis (1884–1948) įkūrė Kauno konservatoriją, kuri iki karo pabaigos parengė per 100 kompozitorių ir atlikėjų. (Po karo konservatorija, operos teatras ir daugelis kitų institucijų perkeltos į Vilnių.)

Netrukus užaugo profesionalių kompozitorių karta, kuri laikėsi romantizmo stilistikos, paįvairintos lietuviško folkloro temomis. Kai kurie sekė prof. J. Gruodžio pėdomis (Kazimieras Viktoras Banaitis, Antanas Belazaras, Jonas Nabažas) ir linko į modernesnę muzikos kalbą, tačiau neatsiribojo nuo tautinių motyvų, nes nacionalinės muzikos tradicijos sukūrimas buvo ir estetinis, ir kultūrinis, ir netgi politinis tikslas.

Tačiau kur kas originaliau reiškėsi radikalesni modernistai Julius Gaidelis, Vladas Jakubėnas, Jeronimas Kačinskas ir Vytautas Bacevičius. Artėjant fronto linijai, 1944 m., visi jie pasitraukė į Vakarus ir tęsė kūrybinę veiklą JAV.

Jeronimas Kačinskas (1907–2005) dar iki Antrojo pasaulinio karo įsiliejo į tarptautinį šiuolaikinės muzikos sąjūdį. 1929–1931 m. Prahos konservatorijoje studijavo ketvirtatonių muziką pas Aloisą Hábą ir tapo vienu ryškiausių A. Hábos mokyklos sekėjų – A. Hábos propaguotą ateminį stilių ir mikrotonalumą plėtojo savo kūriniuose, kurie teisėtai vadintini ankstyviausiais lietuvių muzikos avangardo pavyzdžiais. Ilgus dešimtmečius buvo manoma, kad visų jo mikrotoninių kūrinių partitūros pražuvo per karą. Tik XXI a. Čekijos archyvuose buvo aptiktos dvi prarastomis laikytos kompozicijos, atliktos 2017 m. Vilniuje. Po daugelio dešimtmečių atrastos J. Kačinsko mikrotoninės kompozicijos leidžia integruoti pirmuosius Lietuvos muzikos avangardo pavyzdžius į Vidurio ir Rytų Europos modernėjimo procesus, kurie plėtojosi kaip alternatyva Vakarų muzikinio avangardo centrams.

Reikšmingiausia prieškario muzikinio avangardo figūra – kompozitorius ir pianistas Vytautas Bacevičius (1905–1970), antra monumentali lietuvių muzikos asmenybė po M. K. Čiurlionio. Dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių (emigracijoje sunkiai vertėsi, stokojo galimybių kūrybos sklaidai, nors surengė net aštuonis rečitalius Niujorko „Carnegie Hall“ salėje), J. Bacevičius pagaliau grįžta į modernizmo tyrėjų akiratį. Tik XXI a. tarptautinės įrašų kompanijos susidomėjo jo kūriniais: keletą kompaktinių plokštelių išleido „Toccata Classics“ (JK), platų rezonansą sukėlė 2015 m. „Naxos“ išleista kompaktinė plokštelė, kurioje jo porą koncertų fortepijonui ir orkestrui bei simfoninę siuitą įgrojo Niujorke reziduojantis pianistas, Juillardo mokyklos absolventas Gabrielius Alekna ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas britų dirigento Christopherio Lyndon-Gee.

„Visa jo muzika pasižymi Rytų Europos moderniosios chromatikos ekspansyvumu. Kompaktinė plokštelė mums parodo kompozitorių, greičiausiai patyrusį stiprią Skriabino įtaką, bet sugebėjusį judėti savosios orbitos trajektorijomis, kurios nesutapo nei su senosiomis, nei darmštadtiškai selialistinėmis. Tai kruopščiai apmąstyta muzika; norint ją perprasti, reikia bent keliskart perklausyti“ (Grego Applegate Edwards, Gapplegate Classical-Modern Music Review, 2015 m. gegužės 26 d.).

Gyvendamas JAV, V. Bacevičius, priešingai nei daugelis pokaryje ten atsidūrusių Europos modernistų, nekeitė kūrybos stiliaus, idant prisitaikytų prie amerikietiškos meno rinkos, o toliau plėtojo savo kosminės muzikos idėjas, ilgainiui atsisakė pianisto karjeros ir visiškai atsidėjo mistinio pobūdžio kūrybai. Pagaliau ji grįžta tiek į muzikos istorijos atmintį ir refleksiją, tiek į koncertinę sceną.

Autentiškumo link

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, bėgdami nuo sovietų valdžios, į Vakarus pasitraukė daugelis kompozitorių ir atlikėjų. Likę Lietuvoje patyrė ideologinį persekiojimą – dėl to ženkliai keitėsi muzikos stilius, valdžia diegė vadinamąjį „socialistinį realizmą“. Tačiau ilgainiui tokie talentingesni kūrėjai kaip Balys Dvarionas, Stasys Vainiūnas, Julius Juzeliūnas, Vytautas Barkauskas, Antanas Rekašius, Feliksas Bajoras ir kiti sugebėjo prabilti autentiška kalba.

Vienas ryškiausių ir talentingiausių pokario dešimtmečių kompozitorių – Eduardas Balsys (1919–1984), kurio muzika žavi romantiniu polėkiu, emocingumu, modernia muzikos kalba ir efektingomis orkestro spalvomis. Jis buvo ir vienas iškiliausių kompozicijos pedagogų. E. Balsio koncertas smuikui, fortepijonui ir orkestrui „Dramatinės freskos“, taip pat keli koncertai smuikui, simfonija-koncertas vargonams ir orkestrui tapo žanro klasika, kaip ir jo baletas „Eglė – žalčių karalienė“ (1965) bei opera „Kelionė į Tilžę“ (1980), sukurta pagal iš Klaipėdos krašto kilusio vokiečių rašytojo Hermano Sudermanno novelę (prieš Antrąjį pasaulinį karą vokiečių režisierius Veitas Harlanas pagal ją pastatė filmą). 2019 m., E. Balsio gimimo 100-ųjų metinių proga, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras statys „Kelionę į Tilžę“ – vieną įspūdingiausių lietuvių operų.

XX a. 7 dešimtmečiu lietuvių muzika patyrė staigų modernėjimo šuolį, kurį nulėmė politinis „atšilimas“, užsimezgę ryšiai su kitomis sovietinės erdvės muzikinėmis bendruomenėmis, pakitusi kultūrinė paradigma. Jaunesnė to laiko kompozitorių karta pasidavė avangardo idėjų svaiguliui. Tačiau tikrasis ir giluminis lietuvių muzikos atsinaujinimas įvyko 8 dešimtmečiu, kai sustiprėjo kultūrinės rezistencijos, tautinio tapatumo ir kūrybos laisvės idėjos.

Lietuvoje to laiko visuomenę lyg kultūrinis šokas sukrėtė Broniaus Kutavičiaus (1932–2021) kūriniai. Išbandęs įvairias avangardo technikas, 8 dešimtmečio pradžioje B. Kutavičius pasuko kompozicinio asketiškumo, repetityvumo (vėliau apibūdinto kaip baltiškasis minimalizmas) ir istorinio, tautinio, religinio bei kultūrinio tapatumo temų link. Lyg antropologas jis rekonstravo archajinių kultūrų ritualus, vertybes ir emocijas, reformavo muzikos kūrinio kaip garsinės struktūros sampratą, nauju pavidalu grąžino jai avangardo nuvertintą naratyvumą. Jo muzikoje svarbi kitų menų (literatūros, dailės, tautodailės, folkloro) inspiracija, istorizuojanti vaizduotė, teatriniai gestai, garso ir erdvėlaikio santykiai. Paveikūs, komunikatyvūs B. Kutavičiaus kūriniai, tokie kaip „Paskutinės pagonių apeigos“, „Iš jotvingių akmens“, „Magiškas sanskrito ratas“ ir kiti, įveikė nepasitikėjimo ir publikos atšiaurumo šiuolaikinei muzikai barjerą, telkė ne tik muzikų bendruomenę, bet ir poetus, rašytojus, dailininkus, teatralus, intelektualus.

Kitas ryškus šios kartos lyderis Osvaldas Balakauskas (g. 1937), priešingai, – „grynosios“ muzikos šalininkas, vengiantis klausytojams primesti bet kokias prasmines konotacijas. Jo talentas, ištobulintas simfoninis stilius bei reikšminga pedagogo veikla padarė milžinišką įtaką jaunesnėms kompozitorių kartoms. Penkios jo simfonijos – modernioji lietuvių muzikos klasika.

8 dešimtmečiu debiutavo vadinamoji neoromantikų karta, paveikta minėtojo stilistinio lūžio ir netrukus tapusi jo varomąja jėga. Ryškiausi jos atstovai: Anatolijus Šenderovas, Mindaugas Urbaitis, Algirdas Martinaitis, Vidmantas Bartulis, Onutė Narbutaitė, vėliau išsižadėję neoromantinės estetikos ir pasukę skirtingais kūrybiniais keliais.

Dalis kompozitorių pasuko į miuziklo bei roko operų žanrą, tuomet patyrusį staigų proveržį. Kūrybiškiausiai čia reiškėsi Viačeslavas Ganelinas, Giedrius Kuprevičius ir Laimutis Vilkončius.

Po 1980 m. į muzikos sceną įsiliejo „mašinistų“ karta (Rytis Mažulis, Ričardas Kabelis, Šarūnas Nakas, Gintaras Sodeika, Antanas Kučinskas), atliepianti urbanizmo estetiką, kurios išraiškai pasitelkiamos tiek Viduramžių kanono, tiek amerikietiškojo minimalizmo technikos. Kita tos kartos kūrėjų atšaka labiau linkusi šlietis prie neoromantinės tradicijos (Vaclovas Augustinas, Loreta Narvilaitė, Zita Bružaitė).

Nuo tada, kai atgauta nepriklausomybė, debiutavo jau kelios kūrėjų kartos. Tie, kurie pradėjo kūrybinį kelią XX a. pabaigoje, jau turėjo galimybę tobulintis meistriškumo kursuose užsienyje, tad jų kūryba nebeturi vienijančių, vietos nulemtų ypatybių, jie linkę tapatintis su tarptautiniu kontekstu. Tai Žibuoklė Martinaitytė, Vykintas Baltakas, Ramūnas Motiekaitis, Vytautas V. Jurgutis, Raminta Šerkšnytė, Diana Čemerytė, Marius Baranauskas, Martynas Bialobžeskis, Justė Janulytė, Artūras Bumšteinas. Dėl užsimezgusių kontaktų jų kūryba lengviau sklinda skirtingose užsienio muzikinėse terpėse.

O jauniausia kompozitorių karta nelinkusi lūkuriuoti užsakymų, įvertinimų. Jie patys imasi pristatyti savo kūrybą, tobulinasi kaip atlikėjai, tad padeda vieni kitiems įgyvendinti idėjas. Šiuo požiūriu aktyviausi, produktyviausi ir talentingiausi – Lina Lapelytė, Mykolas Natalevičius, Rūta Vitkauskaitė, Rita Mačiliūnaitė, Jonas Jurkūnas, Julius Aglinskas, Dominykas Digimas.

Muzikos atlikimo tradicijos

Svarbiausios Lietuvos muzikinio gyvenimo ašys – nacionalinės institucijos. Didžiausias muzikos sklaidos krūvis tenka Lietuvos nacionalinei filharmonijai (LNF), kuri veikia ir kaip koncertinė (organizavimo) institucija, ir kaip meno kolektyvų agentūra. Jai priklauso: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO; meno vadovas – vienas ryškiausių šalies menininkų Modestas Pitrėnas, buvęs Latvijos nacionalinės operos muzikos direktorius, šiuo metu einantis ir Sankt Galeno teatro (Šveicarija) vyriausiojo dirigento pareigas), Lietuvos kamerinis orkestras (LKO; meno vadovas Sergey Krylov), kamerinės muzikos ansamblis „Musica humana“ (meno vadovas Algirdas Vizgirda), Vilniaus valstybinis kvartetas ir M. K. Čiurlionio kvartetas.

LNSO yra didžiausių nacionalinių projektų epicentre, o pastaruoju metu išplėtojo platų gastrolių tinklą, siekiantį ne tik Europos šalis, bet ir Kiniją. LKO dar su savo įkūrėju Sauliumi Sondeckiu išraižė Žemės rutulį gastrolių maršrutais, o dabar sėkmingai pristato tiek klasikinę, tiek nacionalinę muziką tarptautiniuose festivaliuose. Aukštai įvertintus LKO įrašus yra išleidusios „Teldec Classics“, EMC, „Deutsche Grammophon“ kompanijos.

LNF taip pat organizuoja ne tik prestižinį „Vilniaus festivalį“, aprėpiantį plačią žanrų skalę, bet ir daugelį mažesnės apimties projektų, iš kurių sėkmingiausias – Vilniaus fortepijono festivalis, vykstantis kas dvejus metus. Jo meno vadovė – iškili pianistė Mūza Rubackytė, reziduojanti Paryžiuje ir ten plėtojanti savo solinę karjerą – ne tik pritraukia ryškių pasaulinių vardų ir kūrybiškai plėtoja festivalio programinę strategiją, bet ir vykdo edukacinę veiklą, ugdo jaunuosius pianistus, suteikia galimybę jiems pasirodyti festivalio renginiuose.

Sostinės muzikinį gyvenimą reikšmingai papildo Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, 1989 m. įkurtas ir iki šiol vadovaujamas dirigento Gintaro Rinkevičiaus, anksčiau ėjusio meno vadovo pareigas Latvijos nacionalinėje operoje bei Novosibirsko simfoniniame orkestre, o dabar pakviesto vadovauti Liepojos simfoniniam orkestrui (Latvija). Be nuolatinių koncertinių programų ir kasmetinių gastrolių orkestras intensyviai darbuojasi kaip Vilniaus miesto operos partneris.

Kauno miesto simfoninis orkestras (meno vadovas Konstantin Orbelian) kartu su Kauno valstybiniu choru (meno vadovas Petras Bingelis) ne tik formuoja antrojo pagal dydį Lietuvos miesto muzikinį gyvenimą, bet aktyviai dalyvauja prestižiniuose tarptautiniuose projektuose. Ypač didelį tarptautinį rezonansą turi amerikiečių įrašų kompanijos „Delos“ išleisti operų „Simon Boccanegra“ (2015) ir „Rigoletto“ (2017) kompaktinės plokštelės, kurias įrašant kartu su pasaulinėmis operos žvaigždėmis Dmitry Hvorostovsky, Barbara Frittoli, Ildar Abrdazakov, Stefano Secco, Nadine Sierra ir kt. dalyvavo kauniečių choras ir orkestras, diriguojami K. Orbeliano.

Klaipėdoje muzikinį gyvenimą stimuliuoja Klaipėdos koncertų salė, organizuojanti ir Klaipėdos kamerinio orkestro bei choro „Aukuras“ veiklą, o iš regioninių ansamblių išsiskiria savitą atlikimo stilių ir repertuarą puoselėjantis Šiaulių kamerinis choras „Polifonija“.

Šalia nacionalinių ir valstybinių kolektyvų vis didesnį vaidmenį vaidina nepriklausomi atlikėjų ansambliai, iš kurių ryškiausi ir aktyviausi – fortepijoniniai trio „FortVio“, „Kaskados“, Kauno styginių kvartetas, „Chordos“ kvartetas, netradicinės sudėties „4tango“ ir „Subtilu-Z“ bei baroko muziką puoselėjantis „Canto Fiorito“.

Chorinės kultūros tradicijas šalyje puoselėja ir kūrybiškai plėtoja valstybinis choras „Vilnius“, kameriniai chorai „Aidija“, „Brevis“ ir „Jauna muzika“.

Muzikinis teatras

Svarbiausioji šalies scena – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (muzikos vadovas Robertas Šervenikas) – savo istoriją skaičiuoja nuo 1920 m. pirmojo spektaklio Kaune. Po karo perkelta į Vilnių. 2020 m. 100-metį minėsiantis teatras turi nuolatines operos ir baleto trupes, tačiau kviečia ir nepriklausomus solistus bei spektaklių statytojus. Šiuo metu operos scena didžiuojasi talentingais dainininkais Joana Gedmintaite, Viktorija Miškūnaite, Egle Šidlauskaite, Sandra Janušaite, Edmundu Seiliumi, Arūnu Malikėnu, Tomu Pavilioniu ir kt. Teatro repertuare – etapiniai lietuvių režisierių Eimunto Nekrošiaus, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo bei iškilių užsienio statytojų Anthony’o Minghellos, Günterio Krämerio, Vasilijaus Barchatovo, Emilio Sagi, Vincento Boussardo, Francescos Zambello, Cheno Shi-Zhengo ir kt. režisuotos operos.

Baleto repertuare ieškoma pusiausvyros tarp klasikinio baleto, šiuolaikinio šokio ir nacionalinės choreografijos. Šiandienos žvaigždės – Olga Konošenko, Inga Cibulskytė, Anastasija Čunakova, Genadij Žukovskij, Martynas Rimeikis, repertuare – klasikiniai Mariuso Petipa, šalies kūrėjų Andželikos Cholinos, Martyno Rimeikio bei užsienio choreografų Roberto Bondaros, George’o Williamsono, Kirilo Simonovo, Manuelio Legris, Boriso Eifmano, Krzysztofo Pastoro ir kt. pastatyti baletai.

Kauno valstybinis muzikinis teatras – prieškariu buvęs Valstybės teatras, kuriame dirbo operos, baleto ir dramos trupės. 1948 m., operos ir baleto trupes perkėlus į Vilnių, liko veikti kaip operečių ir miuziklų teatras. Ilgainiui repertuare taip pat atsirado operų ir baletų. Šis teatras – vienas lankomiausių šalyje.

Nedidelės valstybinės muzikinio teatro trupės veikia Klaipėdoje ir Panevėžyje.

XXI a. Lietuvoje ėmė kurtis neformalios operos trupės. 2003 m. Vilniaus kongresų rūmuose režisierė Dalia Ibelhauptaitė pastatė Ruggiero Leoncavallo operą „Pajacai“, pasitelkusi jaunuosius operos solistus ir Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, vadovaujamą G. Rinkevičiaus. Paakinta publikos susidomėjimo, D. Ibelhauptaitė ėmė energingai veikti ir kaip prodiuserė, ir kaip režisierė, bendraminčių sambūrį pavadino „Bohemiečiais“ (antroji statyta opera – Giacomo Puccinio „Bohema“). Nepaisydama to, kad Kongresų rūmų scena nepritaikyta operos pastatymams, ji nuosekliai plėtoja šią veiklą, kasmet pristato po 1–2 premjeras. Jose pasirodo Vakaruose žinomi lietuvių kilmės dainininkai Justina Gringytė, Jurgita Adamonytė, Viktorija Kaminskaitė, Ieva Prudnikovaitė, Lauryna Bendžiūnaitė, Edgaras Montvidas, Kostas Smoriginas, Laimonas Pautienius ir kt. Po 8 metų veiklos – 2011 m. – „Bohemiečiai“ gavo profesionalaus teatro statusą ir tapo „Vilnius City Opera“.

Privačios iniciatyvos leidžia veiklą plėtoti dar kelioms neformalioms trupėms – „Vilniaus kamerinei operai“, „Baltijos kameriniam operos teatrui“ ir „Baroko operos teatrui“.

Džiazas – laisvų sielų muzika

Jūratė Kučinskaitė

Pirmuoju Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu (1918–1940) šalis buvo audringos Europos dalis ir kone kiekvienas miestelis turėjo savo džiazo trupę. Rimtajai publikai tokio tipo muzika ne itin patiko, ir 1925 m. spaudoje pasirodė siūlymų pasekti Anglijos pavyzdžiu, kur džiazui buvo priešinamasi kaip neskoningam, neturinčiam kultūros. Bet galiausia džiazą grojo, ir 1940-aisiais, su Kauno radijo pagalba, įkurta pirmoji valstybinė džiazo grupė. Deja, ji gyvavo vos keletą mėnesių – iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui.

Po karo pasidarė pavojinga net ištarti patį žodį: džiazo grupės pradingo iš sovietų okupuotos Lietuvos, džiazas buvo draudžiamas per šaltąjį karą, mat laikytas proamerikietišku. Jis pasitraukė į pogrindį ir tapo laisvos sielos manifestacija, priešinimosi tam, kas vyko šioje geležinės uždangos pusėje, forma ir ryšiu su tuo, kas vyko kitapus.

Lietuvoje džiazas vėl atgijo per Nikitos Chruščiovo atlydį – ėmė daugėti džiazo ansamblių, vis labiau kvalifikuotų muzikantų. 1971 m. susikūrė Ganelino džiazo trio (GTČ trio; jį sudarė: Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas), vėliau pasiekęs tarptautinę šlovę ir tapęs tikru lūžiu keičiant oficialų požiūrį į džiazą ir raunant įsišaknijusias normas. Grupė pastūmėjo džiazo evoliuciją Lietuvoje ir paklojo pagrindą tam, kas vėliau pavadinta Vilniaus džiazo mokykla. Jų didelės apimties, dažniausiai siuitos formos kompozicijos, kurioms būdingas polistilistiškumas, ir teatrališkumas nustatė kartelę daugeliui tolesnių kartų – iki pat šių dienų.

1987 m. legendinis trio išsiskirstė, jo nariai pasuko savarankiškais kūrybos keliais, tačiau jų padėtas mūsų šalies džiazo raidos pamatas ir šiandien lieka labai svarbus. 2017 m., praėjus 30 metų po to, kai V. Ganelino, V. Tarasovo ir V. Čekasino trio nutraukė veiklą, kolektyvas įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija už Lietuvos džiazo mokyklos kūrimą. Tai pirmas atvejis šalyje, kai tokia premija paskirta džiazo muzikantams. Trio sukurtą universalų ir savitą, drąsiais eksperimentais ir laisvais muzikiniais pokalbiais matinamą džiazą patikrino geriausias teisėjas – laikas.

XX a. pabaigą Lietuvos džiaze paženklino ir kita kryptis, kuri radosi kaip savotiška kartų prieštara. Lietuvos džiazo patriarchų kosmopolitiškumui nauja džiazo kūrėjų karta atsakė nacionalumo ir identiteto paieškomis. Bręstant nepriklausomybės atkūrimui, džiazo muzikantai vis drąsiau siekė per kūrybą išreikšti savo tapatybę ir tyrinėjo džiazo bei liaudies muzikos jungčių galimybes – nuo improvizacijų liaudies dainų melodijomis ar pačių dainų citavimo, liaudies instrumentų džiazo ansambliuose panaudojimo iki būdingomis intonacijomis persmelkto muzikinio audinio, taip išgryninant nacionalinį skambesio koloritą. Šioje srityje ypač vertingi džiazo trombonininko, vokalisto, kompozitoriaus ir grupių lyderio Skirmanto Sasnausko tyrinėjimai, ne tik naudojant liaudies instrumentus ar intonacijas, bet į džiazo kompoziciją įvedant ir tokias specifines liaudies muzikos formas kaip unikalioji sutartinė. Kaip atskirą žanrą čia vertėtų išskirti jungtinius džiazo ir liaudies muzikos atlikėjų projektus, savitus dviejų muzikos rūšių koliažus, kuriuos kūrė džiazo saksofonininkas Petras Vyšniauskas su liaudies dainų atlikėja Veronika Povilioniene, S. Sasnausko džiazo ansamblis su folkloro grupe „Vydraga“, „Vilnius Jazz“ kvartetas su tautiška kapelija „Sutaras“ ir kt.

Dar viena ryškia Lietuvos džiazo tendencija praeito tūkstantmečio pabaigoje tapo džiazo ir akademinės muzikos jungtis. Jos šaknys, užkoduotos jau pačiame džiazo muzikos pobūdyje, Lietuvoje buvo dar „patręštos“. Dar Lietuvos džiazo mokyklos kūrėjai – legendinis GTČ trio, įtvirtinęs akademines kūrinių formas ir kūręs džiazo siuitas, džiazo simfonijas, kuris buvo ir etatinis Valstybinės (dab. Nacionalinės) filharmonijos kolektyvas, – su publika paprastai susitikdavo Filharmonijos salėje. Beje, trio pavadinime net nebuvo žodžio „džiazas“ – jis vadinosi Lietuvos valstybinės filharmonijos Šiuolaikinės kamerinės muzikos ansambliu. Tai buvo savotiškas „leidimas“ jų kuriamos muzikos akademiškumui. Antras svarbus faktorius, lėmęs akademinės muzikos priemonių įsiliejimą į džiazą, toks: džiazo muzikos kūrėjai mūsų šalyje ilgai neturėjo galimybių formaliai mokytis džiazo – siekdami atlikėjo meistriškumo, paprastai studijuodavo klasikinę muziką, džiazu užsiimdavo tik šalia to, neretai – ir paslapčia nuo pedagogų. Tad klasikinė muzika, klasikinė mokykla ir akademiniai žanrai tai Lietuvos džiazmenų kartai buvo pažįstami ne prasčiau nei džiazas, kurio dažnas mokėsi tik iš įrašų ar iš kolegų. Nenuostabu, kad džiazo kūrėjų repertuaruose rasime nemažai akademinės mokyklos įtakos – nuo tokių specifinių priemonių kaip garso skambesį lemiantis tušė iki su džiazu sukryžmintų akademinių žanrų: tiek smulkių formų, tokių kaip džiazo valsai, čakonos ar siuitos, tiek ir didelio masto projektų su simfoniniais orkestrais.

Tematikos, formos ir raiškos priemonių paieškos XX a. pabaigoje paskatino rastis Lietuvoje iki to laiko beveik negrotą fusion. Paskatino taip ryškiai, kad šios muzikos kūrėjams „Dainius Pulauskas Group“ pasaulio kritikai paskyrė „išskirtinę vietą progresyvaus Europos fusion džiazo scenoje“ (Jan Patterson, Allaboutjazz.com, 2011-10-11),  o jų kuriamą savitą ir spalvingą fusion versiją titulavo „galingu moderniojo džiazo pulsu“ (Risto Haapsamo).

Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. atvėrė sienas – ne tik formalias, bet ir vidines. Tai neabejotinai atsispindi ir šiandieninėje Lietuvos džiazo muzikoje. Pastarąjį dešimtmetį drąsiai ir ryžtingai į džiazo scenas kyla jaunoji Lietuvos džiazo karta – kūrėjai, užaugę naujoje politinėje ir kultūrinėje situacijoje, kai sudėtinga net įsivaizduoti kadaise buvus džiazo draudimą ar džiazinį disidentizmą. Tai karta, kuri jau įkvėpė gaivų laisvės oro gurkšnį, kuri ne tik mokėsi iš unikalios Lietuvos džiazo praeities, tačiau, su nepriklausomybės atkūrimu atsivėrus sienoms, įgijo galimybę akademiniu lygiu studijuoti džiazą ne tik savo šalyje, bet ir svetur. Tai karta, kuri į Lietuvą parveža naujus kūrybos vėjus ir drąsiai vykdo naują lietuviškojo džiazo integracijos etapą, kartu su bendraminčiais iš įvairiausių šalių buria grupes. Tokiu keliu kadaise pasuko Danijoje studijavęs ir nuo tarptautinių projektų su bendramoksliais pradėjęs saksofonininkas Liudas Mockūnas, šiandien grojantis su ryškiausiais įvairių šalių improvizatoriais. Juo sekė pastaruoju metu ne viename tarptautiniame projekte dalyvaujantis, Olandijoje ir JAV džiazą studijavęs saksofonininkas Kęstutis Vaiginis, Olandijoje studijavusi Indrė Jurgelevičiūtė, į grupę „Merope“ subūrusi skirtingų šalių muzikantus ir jiems atskleidusi lietuviškos muzikos grožį, Suomijoje ir Švedijoje mokslus krimtusi vokalistė bei kompozitorė Indrė Dirgėlaitė ir daugelis kitų.

Šiandien Lietuva – visavertė muzikos pasaulio dalis, kurioje skambiu akordu išsiskiria džiazo muzika. Joje negausu standartų, daug drąsios kūrybos ir autorinių kompozicijų. Šiandien lietuviai kuria įvairialypį džiazą, išsiskiriantį plačiu stilistiniu horizontu, turtingu raiškos priemonių kraičiu ir savita pramogos samprata. Pliuralistiškame Lietuvos džiaze rasime ir įprasto jaunajai kartai nihilizmo, ir sveiko protesto, ir sėkmingų savos kūrybinės nišos ieškojimų, kuriant įvairiausias džiazo formas – nuo tradicinių diksilendų ar akapelos grupių (tokių kaip entuziastingai džiazo klasiką interpretuojantys „The Schwings“ ar vokalinis trio „The Ditties“) iki unikalių stilių samplaikų, drąsių eksperimentų ir nežabojamos laisvojo džiazo ekspresijos, kokia pulsuoja Juozo Milašiaus, „Sheep Got Waxed“ ar „Brave Noises“ kūryba. Šiandien Lietuvos džiazas – gyvas, spalvingas, nuolat besimainantis ir intriguojantis muzikinių idėjų, formų ir struktūrų pasaulis.

Lietuviškas folkloras: tarp miško, miesto ir pasaulio

Jurij Dobriakov

Kiekviena tradicija, kad būtų gyvybinga, privalo turėti du elementus. Pirma, turi būti pakankamai sena, kad susietų dabar gyvenančias kartas su protėviais ir jų gyvensena, užtikrintų tęstinumą. Tačiau kartu turi būti išties aktuali šiandien – ne tik kaip rekonstrukcija, bet kaip giliai įsišaknijęs čia ir dabar gyvenančių žmonių pasaulėjautos pamatas. Be to, tradicija negali būti uždara, dogmatiška, paremta nepakantumu kitiems. Bet kuri sėkmingai gyvuojanti tradicija pagarbą archajiškiems vietos papročiams suderina su atvirumu pasauliui, domėjimusi kitomis tradicijomis ir gebėjimu prasmingai atliepti šiuolaikinio miesto gyventojų poreikius ir realijas.

Nors Lietuvoje netrūksta norinčių lietuvių etninės kultūros tradiciją matyti kaip nekintantį ir nepajudinamą, beatodairiškai garbinamą monolitą, šiandieninė realybė tokia, kad ši tradicija, regis, turi visus būtinus elementus, jog būtų atviras ir organiškai besivystantis dabarties kultūros reiškinys, o ne užkonservuotas muziejinis eksponatas. Šis teiginys itin tinka lietuvių liaudies muzikai ir beribei jos įsikūnijimų bei mutacijų įvairovei. Tad modernios Lietuvos valstybės šimtmečio išvakarėse neįmanoma kalbėti apie vienintelę „teisingą“ lietuvių folklorinę tradiciją. Nors vietinės, kaimiškos etninės šaknys stiprios, į daugybę šiuolaikinių miestietiškos muzikos terpių ne tik Lietuvoje, bet ir likusiame pasaulyje įsiskverbusios šakos – ne mažiau įspūdingos.

Kalbant apie šaknis, folkloro puristai Lietuvoje ras užtektinai bandymų atkurti lietuviškų liaudies dainų skambesį ir atmosferą kaip įmanoma tiksliau, naudojantis prieinamais istoriniais šaltiniais. Šiai folklorinės kūrybos srovei skirti keli dideli, periodiškai vykstantys renginiai, pritraukiantys nuolat augančią auditoriją, kurią sudaro tiek puikiai folklorinę tradiciją pažįstantys, tiek ją kaip pamatinį savo kultūrinės tapatybės elementą naujai atrandantys klausytojai. Ilgiausią istoriją tarp jų turi kas ketverius metus vykstanti grandiozinė Dainų šventė, liekanti tokia pat svarbi ir jungianti kaip ir tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje bei tarybiniais metais.

Ne mažiau svarbūs ir tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“, ir tradicinės muzikos festivalis „Baltica“, pakaitomis vykstantis visose trijose Baltijos šalyse. Šiuose renginiuose reguliariai dalyvauja bene visi profesionalūs Lietuvos liaudies muzikos atlikėjai ir dainininkai, taip pat – mėgėjų kolektyvai ir jaunieji talentai. Nors minėtieji festivaliai vyksta sostinėje ir yra turbūt geriausiai matomi tarptautiniu mastu, Lietuvos regionai taip pat turi savo tradicinių liaudies muzikos švenčių: pavyzdžiui, Klaipėdoje vyksta festivalis „Parbėg laivelis“, Nidoje – „Tek saulužė ant maračių“, o Kaune – „Suklegos“. Pastarasis skirtas ne tik tradiciniam folklorui, bet ir šiuolaikiškoms jo interpretacijoms.

Tarp daugybės ilgamečių tradicinės lietuvių muzikos atlikėjų reikia atskirai paminėti apeigų folkloro grupę „Kūlgrinda“. Per pagrindines kalendorines šventes aplink aukurą atliekamos ikikrikščioniškos apeiginės giesmės ir sutartinės, skirtos senovės baltų dievams, yra giliausias lietuvių muzikinės ir dvasinės tradicijos sluoksnis (neatsitiktinai sutartinės įtrauktos į UNESCO Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo objektų sąrašą). Tačiau „Kūlgrinda“ ir jos atskiri nariai netraktuoja šios tradicijos kaip nepajudinamo akmens ir noriai bendradarbiauja su kitais muzikos kūrėjais, įpinančiais jų balsus į naujus, netikėtus muzikinius audinius. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus patyrusius lietuvių archajinės polifoninės muzikos atlikėjus – pavyzdžiui, sutartinių giedotojų grupę „Trys keturiose“, kurią galimą išgirsti įvairiuose tarpdisciplininiuose projektuose, kur tradicinis daugiabalsis dainavimas jungiamas su labai skirtingais muzikiniais žanrais ir kitomis meno formomis, pavyzdžiui, šiuolaikiniu šokiu.

Dėl šių priežasčių sutartinės ir folkloras pastaruoju metu apskritai netgi tampa madinga miesto kultūros tendencija, verčiančia jaunus Lietuvos gyventojus permąstyti stereotipinį liaudies muzikos kaip nuobodaus ir nebeaktualaus praeities reiškinio suvokimą bei paversti ją dar vienu eklektiško ir globalaus šiuolaikinio gyvenimo būdo elementu. Liaudies dainų kursai ir kūrybinės dirbtuvės pastaruoju metu plinta, ir atrodo, kad tradicinė muzika šiandien tapo artimesnė miesto gyventojams nei bet kada. Net nacionalinės televizijos laidose pastebimai padaugėjo folklorinių elementų, adaptuotų įvairiai auditorijai. Savo ruožtu plačiai publikai skirtų muzikos žanrų (nuo džiazo iki popmuzikos) atlikėjai kūriniuose ima vis dažniau naudoti liaudišką dainavimą ir aranžuotas tradicines melodijas. Folkloro elementų atsiranda net tokiuose netikėtuose žanruose kaip techno ar hiphopas; galima teigti, kad šis lietuvių kultūros lauko reiškinys turi nedaug analogų kitose šalyse. Visa tai liudija, koks gilus yra folklorinės tradicijos įspaudas Lietuvos šiuolaikinėje muzikinėje kultūroje.

Atokiau nuo populiariosios muzikos pasaulio – įvairios, daugiau mažiau „pogrindinės“, alternatyviosios muzikos bendruomenės, taip pat nemenkai įkvėptos lietuvių folkloro. Kai kurios jų, pavyzdžiui, Lietuvoje ilgą ir stiprią tradiciją turintis pagoniškasis ir folk metalas, tradicinės muzikos elementus naudoja tiesiogiai – kaip instrumentinius ir vokalinius inkliuzus, simbolizuojančius tvirtus saitus su gimtąja žeme ir šaknimis. Nors pastaruoju metu šios muzikos kiek apmažėjo, ji neabejotinai turi ryškių idėjinių palikuonių, tarp jų – ir dainininkų grupių, prikeliančių ir puoselėjančių senąsias lietuvių karo dainas. Be to, daugelis senbuvių, muzikinį kelią pradėjusių nuo folkloro įkvėptos sunkiosios muzikos, ilgainiui priartėjo ir prie grynos tradicinės muzikos.

Kita dėmesio verta pogrindinė sritis, kurią tiksliausia būtų apibrėžti kaip baltiškąjį dark ambient ir postindustrinę muziką, ne tiek skolinasi atpažįstamus folklorinius elementus, kiek apvelka savo šiaip jau gana kosmopolitišką šiuolaikinį elektroninį skambesį unikalia, miglotai archajiška atmosfera, akimirksniu išskiriančia ją iš panašios muzikos „mokyklų“ kitose pasaulio šalyse. Galima sakyti, kad šiuos kūrėjus pasąmoningai įkvepia efemeriška vietos tradicijos dvasia, neapčiuopiamas, bet stipriai juntamas lietuviškas genius loci, užkoduotas krašto gamtoje ir persmelkiantis net miestus. Ši tamsios muzikos bendruomenė dažnai pasirodo kartu su minėtos sunkiosios, folkloro paveiktos muzikos atstovais tokiuose ištikimą auditoriją sutraukiančiuose renginiuose kaip vasaros festivalis „Mėnuo Juodaragis“ ir kai kurie mažesni sambūriai, kuriuose etninė kultūra veikia kaip tramplinas platesniems muzikiniams horizontams tyrinėti.

O šie horizontai galiausiai aprėpia visą pasaulį, nes pastaruoju metu ypač pastebima, kad lietuvių liaudies muzika aktyviai įtraukiama į daugiakultūrę pasaulinės (world) muzikos visatą. Lietuvių dainininkai ir multiinstrumentalistai, gerai išmanantys folklorinę tradiciją, jungia ją su kitų tautų muzikinėmis tradicijomis ir joms būdingais instrumentais, kurdami konkrečiai teritorijai nebepriklausančias hibridines formas. Be to, jie dalyvauja trumpalaikiuose ir ilgalaikiuose projektuose su bendraminčiais tradicinės muzikos atlikėjais ir įvairiapusiškais improvizuotojais iš kitų šalių, sėkmingai koncertuoja prestižinėse koncertų salėse bei renginiuose visame pasaulyje ir taip įrodo, kad tradicija sienų nepaiso.

Popsas, rokas ir krepšinis

Ramūnas Zilnys

2011 m. Lietuvoje vyko 37-asis Europos krepšinio čempionatas. Matot, krepšinį čia kartais vadina antrąja šalies religija. Nacionalinė krepšinio komanda „EuroBasket“ yra laimėjusi tris kartus, taip pat ir iš olimpiados yra tris kartus parvežusi bronzą (visai nieko kaip šaliai, kur gyvena apie tris milijonus žmonių). Paprastai tariant – krepšinis, be jokios abejonės, yra populiariausias Lietuvos sportas.

2011 metais būta daug vilčių, tačiau Lietuvos rinktinė liko penkta, ir tai sukėlė nei daugiau nei mažiau – nacionalinio gedulo bangą. Be to, visai netikėtai paveikė ir Lietuvos muzikos industriją.

Sporto renginiams reikia didelių erdvių. Būtent šia proga pastatytos kelios arenos, kuriose telpa iki 17 000 žmonių. Kai pagaliau išblėso krepšinio karštinė, vietiniai renginių organizatoriai ėmė svarstyti, ką su šia infrastruktūra daryti.

Iki tol vien mintis apie renginį, kurį Lietuvoje galima būtų surengti 15 000 žmonių miniai, atrodė keistoka. Didžiausios salės būdavo skirtos atvykstančioms tarptautinio masto popžvaigždėms, o lietuvių pasirodymai vykdavo klubuose arba festivaliuose. Bet ore pakibo klausimas: „O gal?..“ Galiausiai keletas atlikėjų nusprendė išbandyti naujovę – didelio masto koncertus ir turus arenose.

Po šešerių metų po arenas jau reguliariai koncertuoja ir į jas dideles minias sutraukia bent keliolika Lietuvos atlikėjų – nuo Leon Somov & Jazzu iki Andriaus Mamontovo, Marijono Mikutavičiaus ir Donny Montell (apie visus juos skaitykite leidinyje). O bilietų Lietuvoje šie atlikėjai parduoda ne mažiau nei pasaulinio garso dainininkai ir grupės. Vietinis muzikos vaizdas pakito be galo smarkiai.

Klausytojams buvo atradimas, kad gali pamatyti iš tiesų aukščiausios klasės vietinio dainininko pasirodymą ir labiau sekti lietuvišką muziką. O dainininkai dirba ties dainų tekstų, garso ir scenos produkcijos kokybe.

Dabar „Žalgirio“ arenoje, didžiausioje erdvėje Lietuvoje, vyksta M.A.M.A. apdovanojimai. Tai svarbiausias šalyje tokio tipo įvykis; kasmet į jį susirenka apie 10 000 muzikos fanų, be to, jis gyvai transliuojamas per vieną didžiausių šalies televizijos kanalų. Vasarą galima aplankyti keliolika festivalių, kur pagrindiniu smuiku griežia vietiniai atlikėjai, o tik greta jų – užsienio atlikėjų pasirodymai.

Toliau nuo akių viskas irgi klojasi gerai. Alternatyvioji muzika klesti, tokie projektai kaip „ba.“, „Garbanotas Bosistas“ ir „Solo Ansamblis“ plečia savo gerbėjų minias. Nėra retas dalykas kuriame nors iš Europos didžiųjų festivalių – nuo „Eurosonic“ iki „The Great Escape“ – pamatyti Lietuvos muzikos grupę.

Iš tiesų atrodo, kad smarkus proveržis tarptautiniu mastu – tik laiko klausimas. Muzika kupina idėjų ir rimtų ambicijų. Tai muzika, kuriama menininkų, kurių, ačiū vis kintančioms technologijoms, jau neberiboja mažytė vietinės muzikos rinkos apimtis. Kas dieną matome muzikantus, kurie vis sugeba nustebinti originaliomis mintimis, atkaklumu, gebėjimu neįprastai pristatyti savo kūrybą.

Knygelė, kurią laikote rankose, nėra išsamus Lietuvos populiariosios, roko ir elektroninės muzikos sąvadas. Pristatyti visut visutėlių įdomių ir populiarių atlikėjų vos per 20–30 puslapių tiesiog neįmanoma. Tačiau iš čia pateikiamos informacijos gana aišku, kokia šiandien yra ta populiari Lietuvos muzika.

Nesiūlome populiariausių atlikėjų dešimtuko. Vietoj to kalbame apie emocingumą ir kūrybingumą – muzikoje tai raktiniai žodžiai. Jie jungia visus atlikėjus – tiek popmuzikos, tiek roko ar eksperimentinės elektroninės muzikos; tiek veteranus, tiek naujokus.

Kai perskaitysite apie atlikėjus, tikimės, internete pasiieškosite jų muzikos ir pasidalysite atradimais iš šios kūrybiškumo šulinėlio, kunkuliuojančio mažytėje Pabaltijo šalyje. Atlikėjai to tikrai nusipelnė.