Šiuolaikinis Lietuvos teatras: režisūrinio teatro tradicijos vaikas ir įkaitas 

Kristina Steiblytė 

Pirmieji žingsniai 

Profesionalusis teatras Lietuvoje žinomas nuo XVI a., kai vaidinimai pradėti rodyti didžiojo kunigaikščio rūmuose, dvaruose ir Vilniaus universitete. Spektaklius kūrė ir rodė įvairių šalių keliaujančios trupės, įvairiataučiai moksleivių, dvarų bei miestų teatrų kolektyvai. Lietuvių kalba teatras pradėtas kurti tik XIX a. pabaigoje. Carinei Rusijai tuo metu priklausiusiose Lietuvos teritorijose lietuvių kalbos ir rašto lotyniškais rašmenimis draudimo laiku organizuoti lietuviškieji vakarai – juose dainuotos liaudies dainos, skaityta poezija ir rodyti vaidinimai. Iš šios tradicijos, tautiniu pagrindu susibūrusių draugijų veiklos bei Rusijoje teatro mokslus išėjusių režisierių pastangų gimė pirmieji profesionalūs lietuvių teatro darbai.  

Nuo pat profesionaliojo teatro Lietuvoje pradžios buvo akivaizdžios ir ilgą laiką išskirtinę reikšmę išlaikė dvi teatro vystymąsi, turinį ir formą lėmusios įtakos: iš vienos pusės –  romantinės pasaulėžiūros nulemta liaudies meno, etninės kultūros įtaka, susijusi su nacionalinės tapatybės paieškomis, iš kitos – užsienio teatrinė patirtis (visų pirma Rusijos), įgyta studijuojant ir keliaujant. Veikiant šioms įtakoms tarpukariu įsteigtas Valstybės teatras Kaune, atidaryta profesionalių teatrų kituose Lietuvos miestuose, pradėti rengti teatro aktoriai bei kritikai. Formuojant teatrų repertuarus siekta tiek romantizuoto tautinio turinio, vaizduojančio ir formuojančio tautos dvasią, tiek realistinės estetikos, kartais net tiesiogiai perimtos iš Rusijos teatro kūrėjų, pavyzdžiui, iš Kaune trumpai dirbusio Michailo Čechovo. Tačiau tuo metu teatrinis gyvenimas Lietuvoje buvo gerokai įvairesnis nei tik retkarčiais eksperimentams atsiveriančiuose valstybiniuose teatruose. Greta egzistavo tiek inovatyvios, tiek aukštos kokybės pramoginių teatrinių iniciatyvų. Vienas įdomiausių nepriklausomo teatro eksperimentų buvo politinis satyros teatras Vilkolakis, kartais net ir į akis juokęsis iš politikų bei žinomų visuomenės veikėjų. 

Profesionalusis lietuvių teatras pradėjo formuotis tik pačioje XIX a. pabaigoje, kai pasaulyje jau buvo žinoma režisieriaus institucija. Ir ji Lietuvoje sėkmingai įsitvirtino: tarpukariu, sovietmečiu ir atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo kuriamas režisūrinis teatras. Prasidėjęs kukliais bandymais organizuoti vaidinamų pjesių mizanscenas, režisierių darbas virto pasirinkto teksto interpretacijos įgyvendinimu, sovietmečiu naudojusiu ezopinę kalbą, neretai padėdavusią apeiti cenzūrą, o dabar žiūrovams teikiančiu unikalias teatrines patirtis. 

Režisierių teatras 

XX a. antrojoje pusėje įtvirtintas režisieriaus kaip svarbiausio spektaklio kūrėjo statusas nepraranda reikšmės dabar  – Lietuvoje režisierius išlieka teatro pagrindu. Apžvelgiant ryškiausių režisierių veiklą yra rašoma Lietuvos teatro istorija, stebima institucijų veikla, reflektuojamas estetinis kismas. Net ir politinių pervartų pasekmės teatrui apmąstomos visų pirma analizuojant žinomų režisierių kūrybos pokyčius.  

Garsių režisierių, išsiskiriančių savitu kūrybiniu stiliumi, Lietuvoje būta jau tarpukario teatre, tačiau ryškiausiai režisūrinis teatras atsiskleidė sovietmečiu. Pavyzdžiui, Prancūzijoje teatro mokslus baigęs Juozas Miltinis, dar tarpukariu grįžęs į Lietuvą, savo režisūrinę programą nuosekliai įgyvendinti pradėjo tik XX a. 6-ojo  dešimtmečio pabaigoje Panevėžyje. Rusijoje studijavę Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Gytis Padegimas teatro scenoje įsitvirtino 8-ajame ir 9-ajame XX a. dešimtmečiuose. Vėliau, atkūrus nepriklausomybę, svarbiausių režisierių gretas papildė ir J. Vaitkaus bei R. Tumino mokiniai Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas, Agnius Jankevičius, Paulius Ignatavičius, Artūras Areima.  

Dalis išvardytų režisierių – iki šiol ryškūs ir aktyvūs kūrėjai. Tačiau vyriausioji karta, stovėjusi prie  dabartinio režisūrinio teatro tradicijos ištakų, kūrusi vaidybos ir režisūros mokyklą Lietuvoje, jau beveik pasitraukė. Tad tiek kūryboje, tiek pedagogikoje ima dominuoti vidurinioji ir jaunesnioji scenos meno kūrėjų kartos.  

Bene svarbiausia šiuolaikinio Lietuvos teatro asmenybė yra Oskaras Koršunovas. Apie jo  režisūros išskirtinumą pradėta kalbėti pamačius jau pirmuosius režisieriaus darbus, sukurtus dar nebaigus studijų. Dirbdamas su oberiutų tekstais jaunas kūrėjas su jaunų aktorių ir dailininkų komanda kūrė savitą absurdišką pasaulį ir formavo savo režisūros stilių. Iš režisūros mokiusio J. Vaitkaus perimtą susidomėjimą individo padėtimi visuomenėje, socialinėmis temomis jungė su postmoderniosios minties paveikta estetika. Vienas pirmųjų Lietuvoje ėmęsis statyti šiuolaikinę užsienio dramaturgiją apie marginalus, antiherojus, daug dėmesio skyrė ir klasikiniams tekstams. Ir būtent vizualiais, nuorodų į dabartį ir populiariąją kultūrą gausiais klasikinių dramų pastatymais XX a. pab.–XXI a. pr. sužavėjo tiek kritikus, tiek publiką. Panašiu pasaulio suvokimu paremtą teatrą, tik dabar dažniau kamerinėse erdvėse, režisierius kuria ir šiuo metu, dažnai dirbdamas su jaunais paties išugdytais aktoriais.  

Nors naujus darbus pastaruoju metu kuria rečiau, tačiau tai pačiai kartai kaip ir O. Koršunovas priklausantis Gintaras Varnas išlaiko vieno svarbiausių Lietuvos intelektualiojo teatro kūrėjų statusą. Vienas iš pirmųjų dėmesio sulaukusių G. Varno darbų buvo pačioje XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje įsteigtas „Šėpos“ teatras.  Iš prieškario Vilniaus lenkiškų lėlių teatrų tradicijos pasiskolinęs formą, G. Varnas sukūrė politinės satyros lėlių teatrą. Nors šis veikė trumpai, jo poveikis dar ilgai buvo juntamas panašaus pobūdžio satyrinėms programoms persikėlus į televiziją. Tačiau sudominęs „Šėpos“ satyra, G. Varnas greitai pakeitė kūrybos kryptį ir šiuo metu yra labiausiai žinomas kaip Lietuvos teatro estetas ir intelektualas. Savo  spektakliuose daug dėmesio skyręs visuomenės paribiuose atsidūrusiems žmonėms, pastaruoju metu G. Varnas kuria formos ir turinio prasme didelio masto spektaklius apie tikėjimą, holokaustą, tiesą ir meno vaidmenį žmogaus bei visuomenės gyvenime.  

Daugelyje Lietuvos valstybinių teatrų dirbęs  jaunesniosios kartos režisierius Agnius Jankevičius  įsitvirtino kaip socialiai angažuotų spektaklių kūrėjas. Nors jis vis dar stato spektaklius įvairiuose šalies teatruose, siūlydamas provokatyvias temas, o su jomis ir netikėtas formas, bene radikaliausiai ir įdomiausiai eksperimentuoja su buvusių savo vaidybos studentų trupe „Bad Rabbits“. Šios trupės darbai grįsti bendradarbiavimu, kolektyviškumu, dažnai spektaklyje dalyvauti kviečiami ir žiūrovai, ir retai spektakliai vyksta tradicinėse scenose.  

Artūras Areima, dirbęs kaip laisvai samdomas režisierius, pabuvęs Nacionalinio Kauno dramos teatro režisieriumi, apsisprendė įsteigti savo teatrą ir nebepriklausyti jokiai institucijai. Pradėjęs formalistiniais ieškojimais, ėmęsis klasikos perinterpretavimų, pastaruoju metu A. Areima su jaunų įdomių aktorių trupe kuria dažnai drastiškai atvirus spektaklius socialinių, politinių ir asmeninių aktualijų temomis. Tarp naujausių jo darbų yra ne tik šiuolaikinių pjesių pastatymai, bet ir daug dėmesio sulaukęs darbas apie holokaustą „Mūsiškiai“. 

Teatrą su performansu, kinu, komiksais jungianti režisierė Gintarė Minelgaitė per keletą pastarųjų metų savo slapyvardį Dr. GoraParasit ryškiai geltona spalva įrašė į šiuolaikinio Lietuvos teatro panoramą. Vaidybos, grafinio dizaino bei režisūros studijas baigusi kūrėja spektakliams suteikia elegantišką, minimalistinę ryškių – dažniausiai pagrindinių – spalvų formą, manipuliuoja nuorodomis į populiariąją kultūrą, netikėtais sugretinimais keisdama atpažįstamų kūrinių bei pasakojimų reikšmes. Menininkė taip pat režisuoja vaizdo klipus, kuria skulptūras, rengia performansus ir pati juose dalyvauja. Vienas įdomiausių jos pastarojo meto darbų – kupina sąmojo, ironijos  kamerinė komiksų opera „Alfa“, paremta Federico García Lorcos gyvenimo motyvais, ispanų kultūrą jungianti su superherojus vaizduojančių komiksų estetika ir logika.  

Tarp jaunųjų Lietuvos režisierių  bene žinomiausia – Kamilė Gudmonaitė. Šios G. Varno mokinės darbai rodyti Lietuvos nacionaliniame dramos, Nacionaliniame Kauno, Oskaro Koršunovo, Klaipėdos jaunimo teatruose. Režisierė, stačiusi Augustą Strindbergą, Šekspyrą, Falką Richterį, Mika Myllyaho, interpretavusi Joëlį Pommeratą ir Viktorą Peleviną, taip pat yra išbandžiusi kolektyvinę kūrybą, paremtą kartu su komanda atliktu meniniu tyrimu. Ne vieną teatro žiūrovą papirkusi savo debiutine „Sapno“ interpretacija, ji kuo toliau, tuo labiau tolsta nuo G. Varnui artimo estetizuoto, vizualaus teatro, ieškodama būdų apie socialines problemas kalbėti kuo autentiškiau.  

Teatrinės kultūros injekcijos  

Režisūrinis lietuvių teatras sulaukia nemažai dėmesio Lietuvoje. Taip pat jis neretai tampa ir svarbia priemone reprezentuoti šalį užsienyje. Vienas iš pirmų į pasaulio teatro istoriją įsirašiusių lietuvių teatro kūrėjų yra E. Nekrošius. Prie jo, sužavėjusio bent trijų žemynų kritikus ir žiūrovus, ilgainiui prisidėjo ir kiti kūrėjai, visų pirma O. Koršunovas, sėkmingai išbandę savo spektaklių paveikumą užsienyje. O kai kurių kūryba užsienyje buvo taip palankiai priimta, kad jie Lietuvoje tapo retais svečiais. Prie tokių režisierių galima priskirti dabar Rusijoje daugiausiai dirbantį R. Tuminą ir naujausius darbus Graikijoje sukūrusį Cezarį Graužinį.  

Lietuvos teatras atviras ir užsienio režisierių įtakai. Sėkmingus darbus Lietuvoje sukūrė lenkai Krystian Lupa ir Łuksz Twarkowski, latviai Māra Ķimele, Valtrs Sīlis, Elmārs Seņkovs, suomiai Kristian Smeds ir Saara Turunen, vengras Árpádas Schillingas, prancūzas Éricas Lacascade, su įvairių kartų rusų režisieriais nuolat bendradarbiauja Lietuvos rusų dramos teatras. 

Užsienio kūrėjai į Lietuvą atsiveža ne tik savo estetiką ir kūrybinio darbo metodus, bet neretai imasi ir lietuvių režisierių rečiau tyrinėjamų temų. Visų pirma Lietuvos ir Europos istorijos, ypač naujausios. Apie Sausio 13-osios įvykius bene pirmasis Lietuvos teatro scenoje prakalbo latvis V. Sīlis, o antrojo pasaulinio karo ir holokausto padarinus dabarčiai įsimintinai apmąstė Yana Ross „Mūsų Klasėje“ ir K. Lupa „Didvyrių aikštėje“. Šie 2013 m. ir 2015 m. sukurti darbai paskatino ir lietuvių režisierius imtis komplikuotų istorijos temų – tai ypač ryšku kalbant apie holokausto ir lietuvių vaidmens jame meninius apmąstymus, kuriuos pastaruoju metu į sceną perkėlė G. Varnas, O. Koršunovas ir A. Areima. 

Ross yra vienas sėkmingiausių režisūros importo pavyzdžių Lietuvoje. Latvijoje, Rusijoje ir JAV augusi režisierė 2006 m. studijas baigė Yale dramos mokykloje ir jau 2007 m. Lietuvoje pastatė Elfriede Jelinek „Bembilendą“. Tačiau skirtingai nei dauguma kitų užsienio režisierių, čia dirbusių vos kartą ar kelis, Y. Ross nuolat sugrįžta į Lietuvą ir čia yra sukūrusi jau daugiau kaip 10 spektaklių. Šios režisierės darbai dera prie lietuviškos režisūrinio teatro tradicijos, ją papildydami žvilgsniu iš šono į mums savaime suprantamus dalykus. Jos Lietuvoje sukurti naujausi spektakliai išsiskiria jautrios, subtilios vaidybos derinimu su teatrališkumu, išraiškinga scenografija, dalį istorijos pasakojant vaizdo projekcijomis. Statydama tiek klasikinius tekstų spektaklius, tiek šiuolaikinę dramaturgiją Y. Ross stengiasi išryškinti aktualius šalies, kurioje dirba, iššūkius ir skaudžiausias temas, kurias paprastai linkstama nutylėti. Būtent toks yra ir naujausias režisierės darbas Lietuvoje „Vienos miško pasakos“, atskleidžiantis, kaip mažas bendruomenes veikia kritinio mąstymo trūkumas ir polinkis į mitinį mąstymą, prietaringumas, istorijos vengimas ar net neigimas.

Valstybinio teatro šešėlyje 

Lietuvoje veikia daugiau kaip 50 profesionalių teatrų. Ir tik 13 iš jų yra valstybiniai. Tačiau maždaug pusė naujų spektaklių Lietuvoje sukuriama būtent valstybiniuose teatruose ir būtent juose dirbdami Lietuvos teatro bendruomenėje įsitvirtina jauni aktoriai ir režisieriai.  

Pirmasis nuo tarpukario laikų nepriklausomas teatras Lietuvoje yra iki šiol veikiantis Keistuolių teatras. Pradėjęs veiklą 1989 m., teatras įsitvirtino kaip spektaklių vaikams bei muzikinių pasirodymų suaugusiesiems kūrėjas. Šio teatro aktorius Aidas Giniotis tapo ne tik režisieriumi, bet ir pats išugdė ne vieną aktorių kartą. Atkūrus nepriklausomybę, o ypač XXI a. pradžioje nepriklausomų teatrų ir trupių ėmė daugėti. Jos buvo formuojamos vienu iš dviejų būdų: arba susibūrus siekiančiam kartu dirbti kūrėjų kolektyvui, arba režisieriui siekiant didesnės autonomijos ir daugiau kūrybinių galimybių nei dirbant valstybiniame teatre.  

Aktorių trupės pagrindu buvo įsteigtas Keistuolių teatras ir A. Giniočio mokinių „Atviras ratas“. Su savo išugdytais aktoriais Klaipėdos jaunimo teatrą įsteigė aktorius, režisierius ir pedagogas Valentinas Masalskis. Nepriklausomos trupės yra jau minėtas meninis sindikatas „Bad Rabbits“, bendradarbiaujantis su A. Jankevičiumi, aktorių trupė „Teomai“, klaipėdiečių Taško teatras.  Šios trupės rūpinasi ne tik savo repertuaru, bet ir nuolatinės aktorių trupės užimtumu, be meninių projektų, neretai vykdo ir įvairią kitą veiklą. Dažniausiai šie teatrai pasirodo nepriklausomose vaidybos aikštelėse, siūlo kamerinius spektaklius ir pritraukia jaunesnes auditorijas nei valstybiniai. 

Vienas pirmųjų nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje įsteigtų režisieriaus teatrų buvo „Meno fortas“. Čia savo spektaklius kūrė E. Nekrošius. Daug dėmesio buvo skiriama jų sklaidai Lietuvoje ir užsienyje. Po režisieriaus mirties 2018 m. „Meno fortas“ rūpinasi paskutiniųjų režisieriaus darbų sklaida bei jo kūrybinio palikimo saugojimu. Beveik iškart po „Meno forto“ įsteigtas ir Oskaro Koršunovo teatras, po kelerių metų C. Graužinio „Cezario grupė“, G. Varno „Utopia“, Artūro Areimos tearas, aplink jaunosios kartos režisierių Gildą Aleksą susibūrė „Teatronas“. Visi šie teatrai rūpinasi visų pirma pagrindinio režisieriaus kūrybos tęstinumo užtikrinimu bei sklaida. Deja, retas kuris turi kūrybai ar juo labiau spektakliams rodyti tinkamas patalpas, tad O. Koršunovas, G. Varnas ir A. Areima dažnai kuria spektaklius bendradarbiaudami su valstybiniais teatrais.  

Nauji judėjimai ir kryptys  

Stiprios režisūrinio teatro tradicijos veikiami užaugę teatro žiūrovai, kūrėjai ir kritikai dažnai nusivilia susidūrę su kitokiu teatru. Po O. Koršunovo Lietuvoje neatsirado nei vieno taip pat stipriai debiutavusio ir taip pat ilgai išskirtiniais darbais garsėjusio režisieriaus, tad XXI a. pradžioje ne kartą nerimauta dėl Lietuvos teatro ateities, konstatuojant stiprių režisierių, ypač jaunosios kartos, trūkumą. Ir nors su tokiu apgailestavimu tektų sutikti, vis dėlto tai nereiškia lietuviško teatro pabaigos. Greta didžiųjų valstybinių teatrų, o kartais ir juose, kuriamas teatras bendradarbiaujant kūrybinėse laboratorijose, atsisakant scenos aikštelių, teatrinės hierarchijos ar net tradicinės spektaklio sampratos. Eksperimentuojama kuriant dokumentinį teatrą, spektaklius-ekskursijas, garsinius bei muzikinius darbus, lėlių teatrą suaugusiesiems.   

Vis dažniau teatre kuriantis TV režisierius Jonas Tertelis šiuo metu yra vienas iš vos kelių teatro kūrėjų Lietuvoje, nuolat dirbančių su dokumentine ir autobiografine medžiaga. Jo sėkmingiausiuose spektakliuose profesionalūs aktoriai ar scenoje niekad nevaidinę žmonės pasakoja savo asmenines, miesto bei jo gyventojų istorijas, tapdami autentiškais dabarties ir istorijos poveikio dabarčiai liudininkais.  

Autentiškoms patirtims ir istorijai balsą suteikia ir pastaruoju metu įdomia alternatyva tapę garsiniai eksperimentai. Visiškoje tamsoje vykstantis režisierės K. Gudmonaitės ir dramaturgės Teklės Kavtaradzės darbas „Sapnavau sapnavau“ suteikia balsą iš visuomenės išstumtiems kaliniams, nuteistiems iki gyvos galvos. Kompozitoriaus Arturo Bumšteino darbas „Olympian Machine“ – garso ir vaizdo instaliacija, kurioje dvylika garsiakalbių transliuoja autoriaus sumontuotus 12 žmonių pasisakymus, įrašytus paprašius prisiminti ir atpasakoti vieno iš antikinių kūrinių siužetą. Įdomus eksperimentas su gebėjimu atsiminti šiame darbe virsta asmeninės ir istorinės atminties tyrimu. „Glaisto“ garso patirtis jungia Lietuvoje dažnėjančius garsinius eksperimentus su Šeiko šokio teatro išpopuliarintais spektakliais-ekskursijomis. Nedidelė „Glaisto“ dalyvių grupė, lydima poros organizatorių, su ausinėmis leidžiasi klajoti po buvusio Vilniaus geto teritoriją, klausydami įspūdingo garso takelio bei čia gyvenusiųjų prisiminimų, užklysdami ne tik į kiemus, bet ir laiptines, butus, remontuojamą mokyklą, teatrą.  

Ir „Glaistas“, ir „Olympian Machine“ yra prodiusuoti kūrybinės kompanijos „Operomanija“. Nors daugiausiai ši organizacija dirba su šiuolaikine opera, tačiau nemažą įtaką daro ir dramos teatrui, muzikiniais, garsiniais eksperimentais plėsdama jo ribas bei į šiuolaikinės operos kūrimą įtraukdama dramos teatro režisierius bei lietuvių dramaturgus. Prie garso teatro populiarėjimo, be „Operomanijos“, prisideda radijo teatro atsinaujinimą skatinanti kūrybinė komanda „Bilietų nėra“. Daugiausiai su jaunosios kartos aktoriumi ir režisieriumi Pauliumi Markevičiumi bendradarbiaudami „Bilietų nėra“ prodiusavo ne tik įvairiuose tarptautiniuose radijo teatro festivaliuose gerai įvertintus spektaklius, bet ir radijo serialą „Šiaurės miestelis“.  

Naujoms formoms atvira ir nedidelė Lietuvos lėlininkų bendruomenė. Vilniaus teatre „Lėlė“ pastaruoju metu įdomiausiai dirba Lietuvoje ir Prancūzijoje lėlininkystės mokslus baigusi ir į šį teatrą retkarčiais grįžtanti Jūratė Trimakaitė. Jos darbai „Kryptis“ bei „Antis, mirtis ir tulpė“, nominuoti Auksiniam scenos kryžiui, Lietuvos lėlininkų kontekste išsiskiria ir estetika, ir vaikams siūlomomis egzistencinėmis temomis. Vizualiai išskirtiniais eksperimentais šiame teatre garsėja režisieriaus Šarūno Datenio ir dailininko Antano Dubros komanda. Lėlių teatro auditoriją ir išraiškos priemonių arsenalą nuolat plečia daugiausiai Klaipėdoje dirbanti Gintarė Radvilavičiūtė. Nors ši režisierė yra sukūrusi jautrių ir vizualiai patrauklių spektaklių vaikams, drąsiai naudodama objektus bei netradicines medžiagas lėlių gamybai, tačiau ne mažiau ji vertinama už retai statomus meditatyvius, į vizualines keliones žiūrovus kviečiančius darbus suaugusiesiems pagal gerai žinomus literatūros kūrinius. 

Eksperimentuoti su kūrybinio proceso organizavimu ir su kuriamų spektaklių estetika dažnai linkę pradėję režisuoti aktoriai. Greta režisūroje įsitvirtinusių Valentino Masalskio ir Rolando Kazlo formuojasi ir grupė jaunų režisuojančių aktorių. Šiuo metu daugiau kuriantis naujus spektaklius nei pats juose vaidinantis P. Markevičius vaidybos studijas baigė E. Nekrošiaus kurse. Pradedantis režisierius jau yra sukūręs tradicinių dramos spektaklių, o greta jų savarankiškai ar su tarpdisciplinine komanda eksperimentuoja kurdamas performanso menui artimus darbus. O. Koršunovo mokinys Gediminas Rimeika taip pat imasi kolektyvinės kūrybos eksperimentų, bendradarbiaudamas su skirtingų sričių kūrėjais: aktoriais, dailininkais, kompozitoriais, choreografais. Vienas sėkmingiausių pastarojo meto režisūrinių aktoriaus debiutų buvo gerai žinomo, ryškiausius vaidmenis O. Košunovo režisuotuose spektakliuose sukūrusio Dariaus Gumausko „Mongolija“, pastatyta su gausia bendrakūrėjų komanda. Šiame kameriniame spektaklyje D. Gumauskas ir Andrius Alešiūnas pasakoja istorijas apie savo susidūrimus su Dauno sindromą turinčiais žmonėmis, o po spektaklio žiūrovai kviečiami kalbėtis su genetikos ekspertu, kuris išsamiai papasakoja ne tik apie šį sindromą, bet ir apie kitus genetinius sutrikimus.  

Kolektyviškumu ir bendruomeniškumu paremtas Karolinos Žernytės „Pojūčių teatras“. Režisierė, taip pat baigusi vaidybos studijas, dar ruošdamasi baigiamiesiems egzaminams sugalvojo teatro akliesiems idėją. Jos pojūčių spektakliai kuriami konsultuojantis su neregių bendruomene bei eksperimentuojant repeticijų metu. Nors K. Žernytės spektakliai kuriami taip, kad juos būtų įdomu stebėti ir iš šalies (nedalyvaujantiems matantiems žiūrovams), vis dėlto labiausiai koncentruojamasi į pojūčių dramaturgijos kūrimą, prioritetą teikiant tiems, kuriems tradicinėmis priemonėmis sukurtas teatras nepasiekiamas. Vienas naujausių režisierės darbų „Supergalios“ žmones, turinčius negalią, paverčia ne pagrindiniais spektaklio žiūrovais, bet atlikėjais, atvirai besidalijančiais savo patirtimis.  

Tiek kolektyvinės kūrybos darbuose, tiek režisierių projektuose pastaruoju metu vis dažniau bendradarbiaujama su lietuvių dramaturgais. Ilgą laiką buvusi apleista sritis, gaivinta šiuolaikinės užsienio dramaturgijos injekcijomis, dramaturgija Lietuvoje ima įsitvirtinti kaip savarankiška disciplina su jai atstovaujančiais įdomiais skirtingų kartų ir pasaulėžiūrų kūrėjais.  Prie šio pasikeitimo prisidėjo ir ilgą laiką lietuvių autorius rašyti pjeses skatinę festivaliai, ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje sukurta nauja studijų programa kino ir teatro dramaturgams ruošti. Įvairių scenos meno sričių kūrėjų iniciatyva dramaturgija Lietuvoje įtvirtinama ne tik kaip pjesių rašymo menas, bet ir kaip bendradarbiavimas formuojant spektaklio struktūrą ir turinį. 

Augantis bendradarbiavimo ir dalijimosi idėjomis poreikis į teatro kūrimą Lietuvoje įtraukia vis daugiau įvairių sričių kūrėjų. Ne kiekvienas bendradarbiavimas baigiasi sėkmingu rezultatu ir ne visi į kūrybinį procesą įsitraukę menininkai apsisprendžia likti teatro kūrėjų bendruomenėje. Tačiau tokie bandymai plečia visų teatrą kuriančiųjų ir žiūrinčiųjų patirtį ir augina drąsią, savo tradiciją kuriančią teatro kūrėjų kartą.