Šiuolaikinis Lietuvos cirkas: pagreitis, profesionalėjimas ir dialogas

Aušra Kaminskaitė

Tradicija ir jos atgimimas

 Cirko menas, kaip dauguma kitų, šiandien yra itin tarpdiscipliniškas ir sunkiai apibrėžiamas. Vis dėlto istorijos ir formos atžvilgiu jį galima skirstyti į tris grupes: tradicinį, modernų ir šiuolaikinį.

Viešajame diskurse įprasčiau matyti du cirko polius – tradicinį ir šiuolaikinį, pirmąjį tapatinant su cirko palapinėse pažintu cirku, o šiuolaikinį – su teatro salėse matomais cirko disciplinas integruojančiais spektakliais. Vis dėlto tai ne visai tikslu. Tikroji cirko tradicija siejama su cirko disciplinomis, pirmiausia – su žemės akrobatika (floor acrobatics), žongliravimu (juggling), klounada (clowning art), kurias prieš keletą tūkstantmečių pradėjo tobulinti gatvių pasirodymų autoriai. Šapito vadinamos palapinės – modernaus cirko ženklas, atsiradęs dėl žirgų pasirodymų integracijos į cirko renginius, kuriems buvo būtina apvali pasirodymų aikštelė. Palapinėse vykstantys skirtingų disciplinų pasirodymų rinkiniai, jungiami interaktyvių cirko direktoriaus ar klounų intarpų, yra tipinė modernaus cirko apraiška.

Aštuntajame dešimtmetyje Prancūzijoje išplito Naujuoju cirku pavadintas menas, panašiu metu užsimezgęs ir Kanadoje, kurioje jis buvo vadintas šiuolaikiniu. Tai – formos prasme teatro ar šokio spektakliams artimesni darbai, paprastai pasižymintys vientisa istorija ar/ir temos plėtojimu. Daugumos tokio cirko kūrinių pagrindu išliko tradiciniame ir moderniame cirke tobulintos disciplinos, tačiau šiandien kūrėjai nevengia ieškoti konceptualesnių cirko išraiškų, niveliuodami tradicinių technkų aspektus. Pavyzdžiui, pirmasis cirko srities profesorius, Lietuvoje vykstančio festivalio „Cirkuliacija“ metu kalbintas John-Paul Zaccarini prieš kurį laiką sąmoningai pastatė cirko standartams besipriešinantį, vadinasi – lėtą, nedinamišką, nuobodų darbą.

Lietuvoje šiuolaikinio cirko plėtra vyksta labai lėtai ir tai kiek netikėta, turint omenyje nepaprastai turtingą Lietuvos modernaus cirko istoriją. XIX amžiuje Smurgainyse (dabartinės Baltarusijos teritorija) veikė vienintelė Europoje Meškų akademija, kurioje buvo dresuojamos meškos Europos cirkams. Stacionarūs cirkai amžiaus pradžioje veikė antrajame pagal dydį Lietuvos mieste Kaune, o amžiaus pabaigoje – ir sostinėje Vilniuje.

XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuva turėjo ir pasaulinio garso modernaus cirko artistų. Vieni pirmųjų – Vladislovas Januševskis-Janušauskas (sceniniu vardu Kadyr Guliam), dirbęs Lenkijoje, Vokietijoje ir Uzbekistane, bei Ivanas Radunskis, įkūręs klounų duetą „Bim-Bom“, pasirodžiusį didžiausiose Europos cirko arenose. Vis dėlto pamatus Lietuvos cirkui paklojo Jonas Ramanauskas, kurio palikuonys iki šiol yra vieni žymiausių modernaus cirko artistų ir organizatorių.

XX a. viduryje, Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai, cirkui formuotis padėjo žanrui prielanki valdžia. Vis dėlto, greta keleto profesionalų bendruomenių cirko lauke dominavo liaudies kolektyvai ir būreliai, vadinasi – mėgėjai, turėję įtakos ilgainiui šalyje susiformavusiam cirko kaip nerimto ir neprofesionalaus žanro įvaizdžiui. Anot dabartinių Lietuvos modernaus cirko kūrėjų, ne mažesnę įtaką cirko reikšmės nykimui šalyje turėjo ir pirmieji nepriklausomybės atgavimo metai, kai valstybinės institucijos nustojo finansuoti cirką, palikdamos jį likimo valiai.

Modernus cirkas atsidūrė savotiškoje duobėje – artistai neteko finansavimo, gyvybiškai reikalingo didelio masto pasirodymų kaštams padengti (palapinių, kostiumų, gyvūnų priežiūra, etc.), su mėgėjiško cirko patirtimis susidūrę žiūrovai nepripažino cirko kaip profesionalaus meno vardo. Kiek vėliau tam įtakos turėjo ir judėjimai už gyvūnų teises, dėl kurių gyvūnų dresuotojams darėsi vis sunkiau atlaikyti visuomenės spaudimą (neseniai taip buvo priverstas užsidaryti kelis dešimtmečius Lietuvoje veikęs „Ąžuolyno meškučių cirkas“). Toks nuopuolis dešimtajame dešimtmetyje įkvėpė poreikį formuoti Lietuvos cirką iš naujo. Greičiausiai dėl penkių dešimtmečių priverstinio atitrūkimo nuo Vakarų kultūros, atgimimas vyko išlaikant modernaus cirko kryptį ir nė žingsnio nežengiant šiuolaikinio link. 1995-aisiais cirko artistas Petras Variakojis (J. Ramanausko sūnėnas) įkūrė pirmąjį lietuvišką kilnojamą „Baltijos cirką“, šiandien turintį didžiausią – 900 vietų – šapito Baltijos šalyse.

Vėliau modernus cirkas gaivintas mažesniuose Lietuvos miestuose. Šakiuose Raimondas Januševičius ir Itana Januševičienė įkūrė Šakių cirko mokyklą, kuri veikia ir aplinkiniuose rajonuose, sunkiai sutalpindama visus cirko treniruočių ištroškusius vaikus. Mokykla inicijuoja ir kas antrus metus vykstantį festivalį „Cirko žiburiai“.

Pirmi susidūrimai

Atgavus nepriklausomybę ir pasikeitus santvarkoms, valstybinę paramą praradusio cirko lūžis netapo pretekstu kurti naujas žanro kryptis. Tai nesunku paaiškinti – Lietuvoje cirko disciplinų daugiausiai mokyta cirko artistų šeimose, o ne edukacinėmis programomis grįstose mokyklose. Natūralu, kad nuo mažų dienų iš artimiausių žmonių mokymą gavę artistai perėmė ir vienatinę kūrybos sampratą, kurią kvestionuoti uždaroje aplinkoje ne taip paprasta. Taip šiuolaikinis cirkas Lietuvoje praleido progą tapti jau egzistavusio cirko atšaka ir turėjo pradėti vystytis kaip atskira scenos meno sritis.

Pirmą kartą su šiuolaikiniu cirku Lietuva susipažino tarptautiniame teatro festivalyje LIFE, kurio nemažą 1999-ųjų programos dalį sudarė šio žanro spektakliai, rodyti didžiulėje šapito palapinėje. Tačiau auditorijos spektakliai neatrado – festivaliui įprastesnė teatro publika, regis, nepasiryžo už bilietus į cirką mokėti tuo metu didelės sumos, o cirką mėgstanti auditoriją nesusigundė vadinamojo aukštojo meno renginio programa. Po šio renginio šiuolaikinis cirkas paliko Lietuvą dar septyneriems metams.

Tarptautiniai festivaliai

Pirmasis tvirtas žingsnis žengtas Vilniuje veikiančioje „Menų spaustuvėje“, kurios įkūrėjas ir tuometinis vadovas Audronis Imbrasas 2006-aisiais suorganizavo festivalį „Naujojo cirko savaitgalis“. Iki šiol kasmet vykstančiame renginyje nuo pat pradžių svarbų vaidmenį atliko Prancūzijos cirkas. Pirmasis festivalis, organizuotas drauge su Prancūzų kultūros institutu Vilniuje, kvietė publiką susipažinti su žymiojo žonglieriaus Jérôme’o Thomas kūryba – spektakliu „Lili cirkas“ ir kūrybinėmis dirbtuvėmis. Festivalis nuolat augo ir nors iki šiol vadinamas „savaitgaliu“, pastarąjį dešimtmetį trunka beveik ar visą savaitę. Jame lankėsi tokie šiuolaikinio cirko pasaulyje žinomi vardai kaip „Gandini Juggling“ (Didžioji Britanija), Patrick Léonard iš trupės „7 fingers“ (Kanada), „WHS“ (Suomija), „El Nucleo“ (Prancūzija), „Svalbard“ (Švedija), Claudio Stelato (Belgija), Angela Wand (Švedija), „Gravity & Other Myths“ (Australija), „Galapiat Cirque“ (Prancūzija), „Kapsel“ (Švedija).

„Naujojo cirko savaitgalis“ tapo tramplinu Lietuvos šiuolaikinio cirko formavimuisi. Dauguma šiuo metu jau užsienio mokyklas baigusių ar jose besimokančių lietuvių būtent čia susipažino su žanru, nemaža dalis festivalio programoje parodė Lietuvos publikai pirmuosius savo darbus, netvirtus žingsnius, tapusius įžanga dabartinei kūrybai. Ir štai 2020-aisiais festivalyje surengtoje „Lietuvos cirko popietėje“ šalies artistai drauge su užsienio kolegomis pristatė net šešis pasirodymus, iš kurių keturi laikytini pilno metro darbais. Tai – iki šiol sėkmingiausias lietuviško šiuolaikinio cirko renginys, įrodęs, kad šalis jau turi stiprių profesionalų, pasiruošusių kurti aukšto lygio spektaklius.

Svarbų vaidmenį klojant Lietuvos šiuolaikinio cirko pamatus atliko teatro režisierius Gildas Aleksa su savo įkurtos asociacijos „Teatronas“ komanda. 2013-aisiais jie inicijavo „Šiuolaikinio cirko festivalį Kaunas 2013“. Eksperimentinio renginio programoje parodyti G. Aleksos režisuotas spektaklis „Maja“ ir „Šiuolaikinio cirko popietė“, kurioje susirinko gatvės cirko krypčiai artimesni dalyviai. 2015-aisiais festivalis pervadintas „Cirkuliacija“ ir dedikuotas cirko edukacijai – jo metu organizuotos kūrybinės šiuolaikinio cirko dirbtuvės, kurių rezultatai pristatyti viešuose renginiuose. 2017-aisiais festivalis pakeitė kryptį, susikoncentruodamas į meninę programą, kurią pristatė nuo Kauno centro nutolusiame mikrorajone. Tai tapo skiriamuoju „Cirkuliacijos“ ženklu – nuo to laiko organizatoriai kasmet „atneša“ cirką į skirtingų miesto mikrorajonų gyventojų kiemus.

„Cirkuliacijos“ programose pastaraisiais metais rodėsi tokios trupės kaip „Race Horse Company“ (Suomija), „Barely Methodical Troupe“ (Didžioji Britanija), „Be Flat“ (Belgija), „Circus I Love You“ (Švedija, Suomija, Prancūzija), „GLiMT“ (Danija). Jauno ir nedideliais resursais rengiamo festivalio organizatoriai teigia, kad tokias trupes atvykti masina idėjinė renginio plotmė – dėmesys bendruomenėms, pasitraukimas iš centrinių miesto aikščių, socialinių veiklų integracija, miesto erdvių įprasminimas. Štai 2020-aisiais kūrybines dirbtuves Lietuvoje susirinkusiems artistams nuotoliniu būdu vedė Kanados artistė Claudel Doucet, kurios veiklos rezultatai pristatyti Vilijampolės mikrorajone kaip temiškai vientisa pasirodymų virtinė, apeliuojanti į čia buvusio žydų geto atminimą.

Klounada – Lietuvos šiuolaikinio cirko pradininkė

Ženklią įtaką šiuolaikinės klounados vystymuisi Lietuvoje turėjo ir vis dar turi 2010-aisiais šalyje įsteigta organizacija „RAUDONOS NOSYS – Gydytojai klounai“, 2013-aisiais tapusi tarptautinio tinklo „RED NOSES Clowndoctors International“ nare. Prasidėjus tarptautinei veiklai, ypatingai – atsiradus galimybei mokytis socialinės klounados iš patyrusių užsienio lektorių, prie organizacijos prisijungė keletas profesionalių aktorių. Pavyzdžiui, Indrė Lencevičiūtė, vėliau mokiusis klounados Jacques‘o Lecoqo mokykloje (Ecole internationale de théâtre Jacques Lecoq) ir Théâtre-Ecole Le Samovar. „Raudonose nosyse“ klounės karjerą pradėjo ir šokėja Marija Baranauskaitė, kuri dirbdama „Raudonose nosyse“ apsisprendė rinktis fizinio teatro ir klounados meno kelius.

Keletą mėnesių praleidusi „LASSAAD“ mokykloje Briuselyje ir dar keletą – žymiojo Philippe‘o Gaulliero mokykloje Paryžiuje (Ecole Philippe Gaulier), M. Baranauskaitė į Lietuvos sceną sugrįžo su unikaliu klounadą ir fizines scenos praktikas integruojančiu „Sofos projektu“ – spektakliu, kurio tikslinė auditorija yra sofos. Lietuvoje tai tapo ir vienu iš nedaugelio spektaklių, kurio kūrybinis procesas išskaidytas į kelis etapus, kiekviename Lietuvos ir užsienio publikai pristatant gana skirtingas jo versijas. Šiuo metu kūrėja toliau rodo „Sofos projektą“, taip pat toliau plėtoja meno objektams idėją bei praktiką.

Turbūt tikslu būtų sakyti, kad šiuolaikinę profesionalią Lietuvos klounadą pirmiausiai formuoja prancūziška mokykla, ypač – P. Gaulliero tradicijos ir filosofija. Iš jo mokėsi šalies teatro aktoriai, taip pat – scenos menų nestudijavę „Raudonų nosių“ nariai. Pavyzdžiui, Žilvinas Beniušis, 2020-aisiais įkūręs „Šiuolaikinės intelektualios klounados teatrą“. Tiesa, kol kas jame rodomi kūriniai artimesni dramos teatro komedijai nei grynesnei klounadai. Lygiai kaip ir daugybę metų Klaipėdos uostamiestyje veikiančios klounų teatro studijos „Dulidu“, kurios įkūrėjai neseniai taip pat lankėsi P. Gaulliero mokykloje, kūryba.

Įdomu, kad klounadą galima vadinti profesionalaus šiuolaikinio cirko Lietuvoje pradininke, nors lyginant su moderniu cirku, šiuolaikiniame klouno reikšmė yra ženkliai mažesnė. Konceptualų spektaklį kuriančiame, idėją virš įspūdžio keliančiame šiuolaikiniame cirke nebėra poreikio mažinti pavojingų triukų įtampą ar užimti publiką, kol artistai ruošiasi kitam numeriui – būtent tokios būdavo modernaus cirko klounų užduotys. Vis dėlto priežastis nesunku nuspėti: klouno, priešingai nei akrobato ar žonglieriaus, gebėjimai iš pažiūros atrodo artimiausi eilinio žmogaus gebėjimams, t.y., nereikalaujantys ilgų metų kūno ruošimo. Todėl šią kryptį palanku rinktis aktoriams, kurių išsilavinimas ir patirtis suteikia pagrindus klouno meno plėtojimui.

Cirko artistų panorama

Šiandien šiuolaikinis Lietuvos cirkas žengia kur kas toliau klounados ribų. Pirmoji aukštąjį cirko išsilavinimą turinti lietuvė – Monika Neverauskaitė, mokiusis Roterdamo Codarts ir Tulūzos Le Lido mokyklose pasirinko Cyro rato (Cyr wheel) ir stovėjimo ant rankų (handstand) disciplinas. Pastaroji priskirtina žemės akrobatikai ir yra viena populiariausių lietuvių pasirenkamų krypčių. Pavyzdžiui, FLIC mokyklos Italijoje auklėtinis Džiugas Kunsmanas pasirinko porinės akrobatikos (hand to hand) discipliną, kurios elementus naudojo drauge su Adrianu Carlo Bibiano sukurtame ir „Lietuvos cirko popietėje“ 2020 m. parodytame spektaklyje „Where do I connect?“. Panaši kryptis būdinga porinę ir šokio akrobatiką lavinančiam Kęstui Matusevičiui – Suomijos SaSak cirko mokyklos auklėtiniui, į Lietuvą grįžusiam su bendrakursėmis oro akrobatėmis Aino Mäkipää (specializacija – kiniškas stulpas, Chinese pole) ir Lyla Goldman (specializacija – šilkai), su kuriomis įkūrė „Kanta Company“, „Lietuvos cirko popietėje“ pristačiusią pirmąjį savo spektaklį „Drabužiai ir mes“ (Clothes and Us). Čia K. Matusevičius integravo ir žongliravimo bei manipuliacijos objektais (manipulation) disciplinas, kurias tobulinti pradėjo dar paauglystėje, fakyrų komandoje „Ugnies ratas“.

Iš dalies prie žonglierių ir „manipuliatorių“ galime priskirti Londone gyvenančią Giedrę Degutytę, savo pasirodymuose integruojančią lanko (hula-hoop) ir klounados disciplinas. Tačiau apskritai žongliravimas ir manipuliacija objektais Lietuvoje kol kas nėra populiari disciplina – ją nuosekliai vysto tik Vokietijoje šiuo metu gyvenantis ir „Naujojo cirko savaitgalyje“ kartais pasirodantis Aleksandras Lempertas. Užtat šios disciplinos vyravo pirmajame šalyje sukurtame šiuolaikinio cirko spektaklyje „Stebuklingas medis“, kurio autorius – savamokslis žonglierius Mantas Markevičius. Vėliau su „Antigravitacijos“ komanda pastatęs dar kelis spektaklius, pastaraisiais metais artistas profesionaliojoje scenoje beveik nesirodo.

Vienas žinomiausių cirko artistų Lietuvoje, pažįstamas ne tik scenos meno mėgėjams, bet ir televizijos žiūrovams – oro akrobatas Konstantin Kosovec, daug metų savarankiškai ir užsienio dėstytojų seminaruose tobulinantis virvės (rope), kartais – ir šilkų techniką. Šiandien (2021 m.) jis studijuoja DOCH mokykloje Švedijoje ir greitai taps antruoju artistu Lietuvoje, turinčiu aukštąjį cirko išsilavinimą. Taip pat K. Kosovec vadovauja Šiuolaikinio cirko asociacijai, 2018-aisiais įkurtai jo paties, M. Baranauskaitės ir Elenos Kosovec iniciatyva. Šiuo metu pagrindinė asociacijos veiklos kryptis – artistų edukacija ir įgūdžių palaikymas bei tobulinimas.

2016-aisiais K. Kosovec drauge su kita virvės technikos atstove E. Kosovec įkūrė trupę „Taigi cirkas“, kurios spektakliai kupini egzistencinių nuotaikų, lyriškumo, šokio elementų. Kartu su jais dažnai pasirodo oro akrobatė Izabelė Kuzelytė, daug metų tobulinanti ir eksperimentuojanti su šilkų technika, o šiuo metu (2021 m.) besimokanti FLIC mokykloje.

Edukacijos keliai

Su FLIC mokyklos galimybėmis lietuvius supažintino italų cirko dramaturgas ir režisierius Roberto Magro, kurį galima vadinti vienu iš Lietuvos šiuolaikinio cirko krikštatėvių. Pirmą kartą Vilniuje jis viešėjo 2015-ų metų „Naujojo cirko savaitgalyje“, kur vedė cirko dramaturgijos, improvizacijos, oro akrobatikos, balansavimo ir judesio dramaturgijos dirbtuves. Jo mentorystė ir asmenybė patraukė vietinius artistus, tad į Lietuvą kūrėjas reguliariai grįžta iki šiol – tiek kaip atskirų dirbtuvių vedėjas, tiek kaip kūrybinių procesų, kurių rezultatai pristatomi cirko ir kituose festivaliuose režisierius bei mokytojas. Tai – vienas svarbiausių žmonių, įkvėpusių Lietuvos artistams motyvaciją nuosekliai tobulintis ir nemesti pasirinkto kelio.

Kol kas profesionalaus šiuolaikinio cirko plėtra Lietuvoje neįsivaizduojama be užsienio mokyklų ir dėstytojų. Šalies aukštosiose mokyklose (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Klaipėdos universitete) aktoriai jau mokomi klounados meno, scenos judesio paskaitose kartais integruojami akrobatikos elementai. Tačiau išimtinai suaugusiems skirtų cirko mokyklų, nekalbant apie suteikiančias išsilavinimą, kol kas nėra.

2020-ųjų pabaigoje asociacijos „Teatronas“ komanda įkūrė centrą „Cirko sapiens“, kuriame pradėjo rengti cirko disciplinų ir meninės išraiškos užsiėmimus vaikams, paaugliams ir suaugusiems. Kol kas tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur žanro gali mokytis bet kokio amžiaus žmonės. Įkūrėjai teigia, kad atidaryti centrą paskatino „Cirkuliacijos“ metu išryškėjęs poreikis – spektaklius pamatę žmonės patys panoro išbandyti tokią veiklą ir nuolat klausinėjo, kur galima tai daryti. Organizatoriai galėjo tik skėsčioti rankomis, tad su laiku patys nutarė atverti galimybes šiuolaikiniu cirku susidomėjusiems įvairaus amžiaus miestiečiams.

Iš tiesų nuo 2013-ųjų Kaune veikia „Cirko meno akademija“, tad kam reikėjo kurti dar vieną papildomo ugdymo įstaigą? Atsakymas, be abejo, remiasi į esminį modernaus ir šiuolaikinio cirko formų skirtumą – spektaklio idėjos vaidmenį. Modernaus cirko mokyklos paprastai moko tik klasikinių disciplinų, siekiant išmokyti vaikus kvapą gniaužiančių triukų, kurie atliekami scenoje kelia susižavėjimą. Šiuolaikinio cirko kryptį pasirinkusios mokyklos greta klasikinių disciplinų (ir jų vedinių) paraleliai moko teatriniam pasiruošimui būdingesnių dalykų: režisūrinės ir dramaturginės vienovės, idėjos auginimo, kitų menų (pvz., šokio). Tai lemia cirko krypčių prigimtis: modernus cirkas remiasi į daugybę trumpų numerių, kuriuos jungia renginio vedėjas (cirko direktorius) ar klounai, o šiuolaikiniame scenų jungimai bei kūrinio vientisumas yra pačių atlikėjų atsakomybė.

Lietuvoje šiuolaikinio cirko edukacija ilgai vyko tik kūrybinių dirbtuvių pavidalu. Daug metų seminarai organizuoti „Naujojo cirko savaitgalio“, vėliau – ir „Cirkuliacijos“ metu, šiandien tuo užsiima Šiuolaikinio cirko asociacija, taip pat – Lietuvos šokio informacijos centras, 2017 m. išplėtęs veiklą cirko statistikos rinkimo, edukacijos, atstovavimo ir sklaidos kryptimis. Kurį laiką cirko spektaklius galima pamatyti ir Centro organizuojamo festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programose, kuriamose Gintarės Masteikaitės, 2015-2018-aisiais vadovavusios „Naujojo cirko savaitgaliui“. Populiarėjantis žanras kartais pasiekia ir mažesnius miestus – spektakliai reguliariai patenka į Klaipėdoje organizuojamą menų festivalį „Plartforma“, Kaune vykstantį „ConTempo“, o neseniai jie pradėti rodyti ir Alytaus miesto teatro organizuojamame festivalyje „COM•MEDIA“. Šiuolaikinio cirko spektakliai įtraukti į „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą.

Naujų perspektyvų kryptys

Viena naujausių cirko Lietuvoje iniciatyvų – šiuolaikinių formų integracija Visagino sporto centre, kuria ir derėtų pabaigti 2021-ųjų metų pradžioje rašomą šalies šiuolaikinio cirko įžangą. Nors sovietmečiu Visagine cirkas buvo ypatingai populiarus, o nepriklausomybės metais keletas Centro auklėtinių išvyko dirbti „Cirque du Soleil“ spektakliuose, įstaiga niekuomet sąmoningai neruošė menininkų ir dauguma sportininkų mokydamiesi nesusidūrė su šiuolaikinio cirko spektakliais. 2019-aisiais tuometinis „Naujojo cirko savaitgalio“ vadovas A. Imbrasas pradėjo naują renginį – „Naujojo cirko stotelę Visagine“, į miesto sporto centrą atveždamas Vilniuje viešėjusios švedų trupės „Kaaos Kaamos“ spektaklį „Pamiršti Babelį“.

Šiuo metu šiuolaikinis cirkas Lietuvoje atrodo įgavęs puikų pagreitį ir po daugybės metų triūso pagaliau keliantis galvą visaverčio profesionalaus meno pusėn. Lietuvoje ir/ar lietuvių kuriami spektakliai jau pasižymi išlavinta technika ir išplėtotomis meninėmis idėjomis, daugėja finansavimo laukiančių cirko projektų paraiškų. O labiausiai džiugina ir žanro brandą įrodo kūrėjų vystomas dialogas tarp šiuolaikinio ir modernaus cirko atstovų. Iki šiol atskirai augusios to paties meno šakos šiandien mokosi draugauti, imti vieni iš kitų geriausius pavyzdžius ir (nors tai dar ne taip akivaizdu) stiprinti viena kitą politiniame lygmenyje. Tai leidžia tikėtis, kad pagreitį įgavusi šiuolaikinio cirko plėtra netrukus užaugins ir teigiamą visuomenės požiūrį, ir efektingą bei prasmingą cirko raišką.