Apie Lietuvos dizainą

Karolina Jakaitė

Apie Lietuvos dizainą: per patirčių, pokyčių ir jungčių paieškas

Visas dizainas susijęs su patirčių kūrimu ir vartojimu, tik labai skiriasi jų pobūdis. Vienais atvejais, jei kalbame apie daiktų dizainą, dažniausiai siekiama sukurti patogumo, daugiafunkciškumo ar netikėtumo būsenas, įprasminti medžiagiškumą, tradicijas ar emocijas, o štai kritinio ar kontekstualiojo dizaino projektų atveju galime turėti reikalą su egzistencinėmis ir netgi ribinėmis patirtimis. Tačiau beveik visais atvejais dizaineriai siekia tam tikro pokyčio – ir būtinai kitaip, nei tai jau darė kiti.

Šis tekstas irgi apie pokyčius bei Lietuvos dizaino lauko patirtis po 2000-ųjų, su keliais tolesniais istoriniais atsigręžimais, ieškant jungčių tarp praeities, dabarties ir ateities. Taip bandoma atsakyti į vienus sudėtingiausių klausimų: kaip galime apibūdinti lietuvišką dizainą? Ar dizainas gali padėti apibrėžti mūsų tapatybę?

Prieš penkerius metus (2012), rašant apžvalginį straipsnį, vienu iš iššūkių buvo tapęs internetinis atsakymas: kai „Google“ paieškos laukelyje įvesdavai angliškų žodžių junginį Lithuanian design, pirmasis pateiktas pasiūlymas būdavo teiginys „Lietuviškas dizainas neegzistuoja“. Tai vertė klausti, diskutuoti ir spėlioti: ar čia konceptualus pokštas, provokacija, atsitiktinumas, klaida ar taikli įžvalga?

Iš tiesų tuo metu egzistavo viena iš dizainui skirtų lietuviškų diskusinių interneto svetainių, užregistruota šiuo provokuojančiu šūkiu; joje buvo vos keli pavieniai įrašai, dabar jau seniai dingę. Su dar vienu panašaus pobūdžio iššūkiu teko susidurti 2014 m., tarptautinėje Londone vykusioje dizaino vadybos konferencijoje, kur buvo pristatomas britų atliktas Europos dizaino politikos tyrimas: apžvelgiant Lietuvos dizaino lauko situaciją (ji dizaino politikos įrankių atžvilgiu buvo viena iš silpniausių Europos Sąjungoje), informaciją už lietuvius buvo pateikę latviai, nes tyrimo autoriams tiesiog nepavyko susisiekti su Lietuvos institucijomis.

Tiesa, reikia pastebėti, jog ir šioje srityje per keletą metų įvyko tam tikrų teigiamų pokyčių, bet apskritai didžioji dalis pastarojo dešimtmečio straipsnių, naujienų ir žinučių apie Lietuvos dizainą susiję su „sėkmės istorijų“ pasakojimais, prizais, apdovanojimais ir lietuvių dizainerių pasiekimų sklaida. Tai visada džiugina, tad pradiniai mano subjektyvių patirčių įvardijimai, atskleidžiantys, jog Lietuvos dizaino lauke gali būti ir tam tikro „nesusikalbėjimo“ atvejų, tik paįvairina bendrą kontekstą. Pradėkime nuo konkrečių pavyzdžių ir kelių sugrįžimų į praeitį. Pirmasis jų – į Kauną ir tarpukario Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį (1918–1940).

Apie dizaino miestą ir vieną iš dizaino legendų

2015 m. pabaigoje Lietuvoje skambiai pasklido žinia, jog turime dizaino miestą: Kaunas tapo pirmuoju Rytų ir Vidurio Europos miestu, gavusiu UNESCO dizaino miesto statusą. Reikia paminėti pastarąjį dešimtmetį labai suaktyvėjusias Kauno architektų ir architektūros istorikų profesionalias pastangas naujai įvertinti Kauno modernistinės architektūros unikalumą. Dizaineriai į šį procesą įsijungė šiek tiek vėliau. Paskelbus Kauną dizaino miestu, pradėta rengti tarpukario dizainą pristatančias parodas, specializuotas ekskursijas, suteikiančias galimybę art decostilistikos dizaino objektus pažinti autentiškoje, XX a. 3–4 dešimtmečius menančioje aplinkoje.

Vienas iš dažniausiai šiame kontekste minimų dizaino srities vardų – lietuviškų baldų kūrėjas Jonas Prapuolenis (1900–1980). 1928 m. baigęs Kauno meno mokyklą, J. Prapuolenis Paryžiuje gilino interjero žinias, o tarpukario Kaune buvo įsteigęs savo baldų studiją. Kurdamas daugiausia vienetinių baldų pavyzdžius, siekė suderinti funkcionalumą, formų modernumą ir lietuvišką dvasią. Lietuvių liaudies ornamentais dekoruotos J. Prapuolenio kėdės 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje apdovanotos aukso medaliu.

Nors J. Prapuolenio legenda neatsiejama nuo Kauno miesto, tačiau jo baldai ir savitas, lengvai atpažįstamas bei imituojamas tautinis dizaino stilius buvo pasklidęs po visą Lietuvą. Ieškant jungčių, norisi prisiminti 2012 m. Vilniuje „Artifex“ galerijoje pristatytą Julijaus Balčikonio sukurtą projektą. Tai audiovizualinė instaliacija, skirta menininko senelio Juozo Balčikonio, garsaus tekstilininko, asmenybei, kurioje per asmeninius daiktus, dokumentinius pasakojimus bei prisiminimus naujai aktualizuota ir J. Prapuolenio kūryba.

Kaunas turi ir daugiau legendinių vardų iš tarpukario: galima paminėti Bauhauzo mokyklos absolventą Vladą Švipą (1900–1968), reklamos kūrėją Joną Juozą Burbą (1907–1952), Uracho sosto kūrėją Petrą Rimšą (1881–1961), tad įdomių dizaino paveldo aktualizavimo idėjų galima tikėtis ir ateityje, ypač 2022 m., kai Kaunas taps Europos kultūros sostine.

Apie 7 dešimtmetį, dizainą kitais vardais ir Feliksą Daukantą

Dar vienas atsigręžimas susijęs su sovietmečiu – o šis bendrai kelia nemažai „susikalbėjimo“ iššūkių. „Daug, gerų, gražių ir pigių daiktų“, – tokį pirminį siekį, gražų, bet beveik neįgyvendinamą, 7 dešimtmečiu deklaravo eksperimentiniai dizaino biurai, investuodami į naujų gaminių projektavimą.

XX a. 6 ir 7 dešimtmečių sandūroje Lietuvoje įkurta naujos dizaino institucijų, pradėta rengti dizaino parodas, išryškėjo daiktų ir aplinkos modernizavimo idėjos. Tiesa, norint sužinoti daugiau apie 7 dešimtmečio Lietuvos dizainą, reikia įvesti kitusraktinius vardus – pavyzdžiui, meninis konstravimas, pramoninis modeliavimas, techninė estetika, pasiekimų parodos arba namų apyvoka. Svarbi buvo baldų konstravimo biuro, Vilniuje atidaryto 1957 m., veikla: jame dirbę lietuvių architektai, inžinieriai ir dizaineriai kūrė vienetinių baldų projektus visuomeniniams pastatams, taip pat tipinius projektus bei baldų modelius masinei gamybai. 1961 m. Valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija) įsteigta nauja Pramonės gaminių meninio konstravimo katedra, kuriai kelis dešimtmečius vadovavo profesorius Feliksas Daukantas (1915–1995), laikomas Lietuvos dizaino edukacijos pradininku.

F. Daukanto sukurta dizaino studijų programa, kurią iki 1990-ųjų baigė beveik 300 dizainerių, išsiskyrė aukštai vertinamu įvadiniu kursu, dėstytu pagal Bauhauzo metodiką, ryšiais su Ulmo dizaino mokykla, teatro tradicija (iš pradžių – lėlių, vėliau – pantomimos ir šešėlių teatro), taip pat sutartimis su gamintojais bei būsimų absolventų veiklos žanrų ir darbo krypčių įvairove. Dailininkais konstruktoriais vadinti dizaino specialistai gaudavo etatus įmonėse arba specializuotuose konstravimo biuruose, kurių vadovai, deja, ne visada suprato, „kas per paukštis tas dizaineris“; dažnai nebūdavo vertinama ir projektų autorystė. Dirbusiems dizaino srityje beveik nuolatos tekdavo susidurti su įvairiomis prieštaromis: laviruoti tarp teorijos ir praktikos, modernių vienetinių projektų ir gamybinio broko, profesinės meistrystės ir chaltūros, deklaruojamos gerovės ir nuolatinio deficito.

Kitas svarbus 7 dešimtmečio žodis – eksperimentas; ne tik eksperimentiniai biurai, bet ir projektai, reiškiantys progresyvumą, modernumą, naujų medžiagų ir technologijų panaudojimą, dažnai pagaminti specialiai tik parodoms, didžia dalimi – eksportinėms. Šioje vietoje vėlgi galima įžvelgti bendras jungtis su šiuolaikiniu Lietuvos dizaino gyvenimu, kur taip pat daug dėmesio skiriama būtent pristatymams užsienyje.

„Lithuanians Are Coming“, arba apie Lietuvos dizainą Londone  1968 ir 2006 m.

„Lietuviai ateina“ (The Lithuanians are coming), – taip rašė Richardas Claytonas savaitraštyje Time pasibaigus 2006 m. tarptautinei Londono dizaino parodai „100% Design“. Jis atkreipė dėmesį į supamąsias kėdes ir tarp pasaulinio garso dizainerių vardų, tokių kaip britų Ronas Aradas ir slovėnų Niko Kralj, paminėjo dvi lietuviškas pavardes ir lietuvių dizaino studiją „Contraforma“. Tai buvo Neringos Dervinytės supamasis krėslas „Mom“ ir Pauliaus Vitkausko „Ku-dir-ka“, tąkart užsienyje eksponuota bene pirmąjį kartą, vėliau tapusi viena iš lietuviškojo dizaino ikonų. 2012 m. pasaulio dizaino sostinėje Helsinkyje surengtoje tarptautinėje parodoje „Everyday Discoveries“ „Ku-dir-ka“ eksponuota teminėje parodoje „Ikonos“ šalia klasikinės „Thonet No. 14“, Corbusier šezlongo ir Sori Yanagi kaligrafiškosios „Drugelio“ taburetės.

O grįžtant prie Londono, norisi prisiminti, jog Lietuvos dizainas to paties, legendinio parodų centro „Earls Court“ erdvėse rodytas beveik prieš penkis dešimtmečius. 1968 m. rugpjūčio 16 d. Didžiosios Britanijos dienraštyje The Times išspausdintas nedidelis straipsnelis skambiu pavadinimu „Lietuvis parodų centre „Earls Court“ (A Lithuanian at Earls Court), pasakojantis apie Lietuvos paviljoną 1968 m. Sovietų Sąjungos prekybos ir pramonės parodoje. Lietuviams tai buvo pirmoji tokio lygio tarptautinė paroda Vakaruose sovietmečiu, kur jie pristatė nacionalinį stendą su vieninga menine koncepcija, išsiskyrusį savo moderniais sprendimais ir nacionalumo raiška. Stendo architektas Tadas Baginskas, pats vykęs eksponuoti parodos objektų į Londoną, prisimindamas 1968-ųjų Londoną sako: „Mes visuomet lygiavomės į Vakarus – domėjomės skandinavų, italų, japonų dizainu. Okupantų nelaikėme autoritetu. Maloniausia – kad Londono parodoje tai pastebėjo visi. Ekspozicija puikiai integravosi.“

Ieškant formos ir turinio jungčių, lengva pastebėti, jog šiuos du beveik pusės šimtmečio skiriamus Lietuvos dizaino pristatymus sieja rūtos simbolis. 1968 m. Lietuvos stendo katalogą, sukurtą Antano Kazakausko, ir visą grafinį įvaizdį paženklino Vaidilutės Grušeckaitės logotipas, kuriam ji pasirinko lietuviams itin svarbų, daugiaprasmį žaliuojančios rūtos įvaizdį. 2006 m. jauna dizainerė N. Dervinytė, mąstydama apie naują supamąjį krėslą, taip pat ieškojo lietuviškumo įprasminimo, buvo įkvėpta liaudies karpinių motyvų, lietuviškų pasakų, pasirinko veltinio audinį, dekoratyvų žalios rūtos ornamentą ir simbolinį anglišką pavadinimą „Mom“.

Po 1968 m. parodos praėjo 50 metų – o tai jau kaip tik ta riba, kai dizaino pavyzdžiai gali būti vadinami paveldo dalimi. Ne veltui pastaraisiais metais pastebimas susidomėjimas ne tik tarpukario dizainu, bet ir 7 dešimtmečiu sukurtais objektais, to meto dizainerių veikla ir asmenybėmis. Čia galima paminėti „Dizaino fondo“ istorijos aktualizavimo projektus bei pradėti sekti naujienas socialiniuose tinkluose, ypač – tikslinę grotažymę #Lithuaniandesignheritage, kurią sugalvojo dizaineris Ramūnas Gilys, platformos „Old-new“ įkūrėjas.

Apie Lietuvos dizainą po 2000-ųjų, pristatymus užsienyje Lietuvos dizaino forumą ir dizaino bloką

Grįžtant prie šiuolaikinio Lietuvos dizaino pristatymų užsienyje, reikia pastebėti, jog jie, kaip ir Lietuvos dizaino gyvenimas apskritai, suaktyvėjo po 2000-ųjų. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, 10 dešimtmečiu dizaineriai bandė prisitaikyti prie pakitusių ekonominių, socialinių gyvenimo salygų ir gerą dešimtmetį daugiausia dirbo įvairiose reklamos srityse. Nuo 2000-ųjų metų pradėjo labiau reikštis kūrybinės iniciatyvos, kurtis dizaino studijos, dizaineriai pradėjo rengti bendras parodas. Tarp pirmųjų to meto kūrybinių blykstelėjimų norisi prisiminti grupę A.K.I.S. („Akis“, arba Autorių Kūrybinių Iniciatyvų Studija), neilgai gyvavusią, bet įgyvendinusią keletą ambicingų dizaino projektų. Vienas ryškiausių – paroda „Laiko atkarpa. Kelias: praeitis, dabartis ir ateitis“, konceptualiai pristačiusi skirtingų kartų ir laikotarpių Lietuvos dizaino kūrėjus, surengta 2001 m. Lietuvos parodų centre „LITEXPO“ tarptautinėje VII specializuotoje baldų parodoje. 2002 m. A.K.I.S. pirmieji iš Lietuvos pateko į Milano baldų parodą „Salone Satellite“, kur pristatė jungtinį Lietuvos dizainerių stendą.

Kitas ryškus pirmo dešimtmečio fenomenas – minėtoji „Contraforma“, įkurta 2000 m. dizainerio Naurio Kalinausko ir po vienu stogu subūrusi daug įdomių Lietuvos dizaino kūrėjų. Daug iki 2015 m. gyvavusios „Contraformos“ kūrybinių projektų buvo nukreipti į užsienio rinką. Lietuvių dizainerių sukurti šiuolaikinių baldų dizaino objektai tapo žinomi ir atpažįstami ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ir Amerikoje, Japonijoje. Be minėtųjų supamųjų kėdžių, reikėtų paminėti N. Kalinausko kartoninę kėdę „Mutabor“, lentyną „Quad“ ir kilimėlį-dėlionę „Imperial“, dizainerės N. Dervinytės staliuką „Romance“, Žilvino Stankevičiaus kėdę „July“.

Žiūrint iš laiko perspektyvos, galima išskirti tam tikrus Lietuvos dizaino gyvenimo suaktyvėjimo laikotarpius. XXI a. 1 dešimtmečiu toks naujų iniciatyvų bumas pastebimas apie 2006–2007 metus. 2006 m. įkurtas Lietuvos dizaino forumas – nevyriausybinė organizacija, siekianti, kad Lietuva būtų plačiau pripažinta nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu. Lietuvos dizaino forumą inicijavo interjero, dizaino ir architektūros žurnalo Centras leidėjas Vytautas Gurevičius, dizaino publicistas Marius Dirgėla ir „Contraforma“ vadovas N. Kalinauskas.

2006 m., pirmą kartą su kasmet rengiama paroda „Baldai“, Vilniuje startavo Lietuvos dizaino forumo inicijuota „Dizaino savaitė“ – būtent dėl jos kiekvieną gegužės pirmąją savaitę suaktyvėja Lietuvos dizaino gyvenimas ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Anykščiuose ir Telšiuose. Rengiamos parodos, organizuojami konkursai, vyksta įvairios akcijos, naujų gaminių ir idėjų pristatymai.

Svarbiu Lietuvos dizaino reiškiniu tapo N. Kalinausko 2006 m. inicijuotas dizaino konkursas „Neformate“, kuris kiekvienais metais pasiūlydavo vis naują temą ir pritraukdavo vis naujų ambicingų kūrėjų. Beje, reikia paminėti, jog būtent N. Kalinauskas buvo pirmasis iš lietuvių dizainerių, 2007 m. pelnęs „Red Dot“ už minkštųjų biuro baldų sistemą „LOGO“ („Softimus“). Nuo tada Lietuvos dizainas darėsi vis matomesnis užsienyje. 2011 m. startavo Eglės Opeikienės kuruotas „Lietuvos dizaino bloko“ projektas, sujungęs Lietuvos dizaino studijas ir savarankiškai kuriančius dizainerius. Sėkmingai debiutavę „Tendence Messe” Frankfurte, vėliau Niujorke vykusioje tarptautinėje šiuolaikinių baldų parodoje (International Contemporary Furniture Fair, ICFF), „Lietuvos dizaino bloko“ dizaineriai tęsė prisistatymus užsienio šalyse. Nuo 2012 m. Lietuvos dizainerių sukurti projektai taip pat pristatomi ir Lietuvos dizaino forumo kuruojamuose stenduose „Design Lithuania“, kurie jau spėjo apkeliauti nemažai Europos dizaino taškų.

Visa tai galima vadinti lietuviško dizaino „sėkmės istorijų“ pradžia, kuri paskatino dizainerius debiutuoti tarptautiniame kontekste, pristatant savo asmeninius prekės ženklus. Reikia pastebėti, jog pastaruosius penkerius metus net sunku spėti sekti visus lietuvių dizainerių prisistatymus užsienio parodose bei laimėjimus tarptautiniuose konkursuose – jų tikrai daug, jie kuria savo išskirtinumą ir buria savo tikslinius vartotojus.

Apie lietuvių dizainerius rašo dizaino portalai Designboom, Core77 ir kt. Vokiečių dizaino žurnalas Form 2016 m. vasario mėnesį pasirodžiusį 264 numerį paskyrė Lietuvos dizainui: „Land of design Lithuania“. Kotrynos Žukauskaitės sukurtame viršelyje bei žaismingose teminės užsklandos iliustracijose galime atpažinti lietuviško dizaino vardus (Tadam!, Formuniform, March), ženklus ir jau minėtų kūrėjų ikoninius objektus.

Apie „Jaunojo dizainerio“, „Gero dizaino“ prizus ir inovacijas

Lietuvos dizaino ateitis pirmiausia siejama su jaunaisiais dizaino kūrėjais. Nuo 2011 m. Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro iniciatyva rengiamas konkursas „Jaunojo dizainerio prizas“. Dėl šio konkurso piniginių prizų (1 000 eurų) ir publikos dėmesio kasmet varžosi paskutinių kursų bakalauro studentai. Originaliausi, aktualias problemas keliantys ir sprendžiantys baigiamieji projektai vertinami pagal tris kategorijas: produkto ir industrinio dizaino, grafinio ir komunikacijos dizaino, mados dizaino. Nuo 2018 m. konkursą numatoma papildyti nauja dizaino teorijos ir tyrimų nominacija. 2011–2017 m. konkursas sulaukė beveik 500 paraiškų iš 6 Lietuvos aukštųjų mokyklų bei 1 iš užsienio. Žalia spalva paženklintose „Jaunojo dizainerio prizo“ parodose pristatomi dizainerių darbai dažniausiai išsiskiria drąsiais ir ambicingais sumanymais, kartais itin – vizionieriškais ateities projektais, pavyzdžiui, Luko Avėno inversinio traiko projektas „Ako“, pelnęs pagrindinį apdovanojimą produkto dizaino kategorijoje (2016), arba Manto Petkelio velomobilis-amfibija „Rusnė“, pelnęs publikos prizą (2017) (abiejų darbų vadovas – doc. Š. Šlektavičius).

Arčiau realybės esantys projektai dalyvauja „Gero dizaino“ konkursuose, kuriuos nuo 2012 m. organizuoja Lietuvos dizaino forumas. Dizaino istorijoje gero dizainokoncepcija visada buvo siejama su funkcionaliais sprendimais, visiems suprantumu ir priimtinu dizainu. Tarp lietuviško nacionalinio „Gero dizaino“ konkurso tikslų – siekiai įvertinti Lietuvos įmonių produkciją bei Lietuvos dizainerių darbus, burti bendruomenę ir didinti dizaino matomumą visuomenėje. Per 6 konkurso gyvavimo metus „Gero dizaino“ prizais arba diplomais apdovanoti beveik šimtas aktyviai kuriančių Lietuvos dizainerių, kurių projektus vertina kiekvienais metais naujai kviečiama nepriklausoma tarptautinė ekspertų komisija.

Nuo 2017 m. konkursas turi net 10 kategorijų; viena iš jų neatsitiktinai skirta socialiniam ir paslaugų dizainui. Šios srities 2017 m. prizas atiteko jaunai dizainerei Austėjai Šeputei ir transplantacijos problemą aktualizuojančiam projektui „Koks Tavo Planas B“? „Gero dizaino“ prizą pelnė ir dizainerės Gintarės Černiauskaitės sukurta įtvarų serija „EXO x3M“ kaklui, rankoms, riešams bei pirštams, kuriuos dizainerė tobulina ne vienus metus. Taip pat norisi prisiminti ankstesnį 2011 m. Eglės Ugintaitės sukurtą modernų navigacijos įrenginį „The Aid“, skirtą pagyvenusiems ir neįgaliems žmonėms, kuris laimėjo „Fujitsu Design Award 2011“ Didįjį prizą, taip pat „Gero dizaino“ prizą.

Šie keli pavyzdžiai patvirtina, jog dizaineriai kuria ne tik estetiškai patrauklius, funkcionalius daiktus, bet siekia prisidėti prie pasaulio gerinimo, socialinių problemų sprendimo, kurdami tvarius ir inovatyvius produktus. Gerai pamenu, kai pirmą kartą 2007 m. danų dizaino centre pamačiau konceptualaus dizaino Flowmarket ekspoziciją: didžiausią įspūdį paliko sunkiausia, 5 kg sverianti, pakuotė, ant kurios puikavosi užrašas „Sustainable innovation“ (tvari inovacija). Lietuvių dizaineriams ši tema vis labiau rūpi.

Tvarumo temą aktualizuoja Evelinos Kudabaitės projektas „Giria“, šviestuvai „INDI“ ir dizainerės Ingos Valentinienės „LDK“. Tai trumpinys, kurį lengvai įsimins lietuviai (Lietuvos Didžioji Kunigaikštytė), nors turbūt ne visi jį iššifruos pagal dizainerės sumanymą: LDK – tai linai, dilgėlės ir kanapės, trys pluoštiniai augalai, natūraliai augantys Lietuvoje ir kasmet atsinaujinantys. Dizainerė jau keletą metų plėtoja mokslinius ir meninius tyrimus apie šių ekologiškų medžiagų panaudojimą ekobaldų dizainui. Norisi paminėti ir keletą pačių naujausių projektų: jaunos dizainerės Austėjos Platukytės „Zero Waste“ apie biologiškai suyrančių medžiagų pakuotes, pristatytas 2017 m. Dubajaus dizaino savaitėje (Dubai Design Week), ir srovės energijos keltas „Uperis“, kuris atstovavo Lietuvai tarptautiniame kūrybinių industrijų pasaulio čempionate Kopenhagoje (2017).

Lietuviški dizaino konkursai dažnai tampa impulsu siekti tarptautinių apdovanojimų. Jų rekordininku yra tapęs dizaineris Ignas Survila ir jo oranžinis paspirtukas „Pigeon“. Kartu tai platforma formuoti ir palaikyti sėkmingą lietuvių dizainerių bendradarbiavimą su Lietuvos įmonėmis. Taip formuojasi kūrybinių partnerysčių jungtys tarp dizainerių ir pramonės atstovų – pavyzdžiui, dizainerių Inesos Malafej, Arūno Sukarevičiaus, Barboros Adamonytės ir Аušrinės Augustinaitės projektai su „EMKO“, Juliaus Bučelio ir Moses Kang – su „ACME“, Denio Orlenok – su „Aedilis“, Edvardo Kavarsko – su „Biržų duona“ ir „Stumbru“, Rasos Baradinskienės – su „Lonas“. Tokį sąrašą būtų galima tęsti bei vis pildyti. Tiesa, paminint galimybę, jog lietuvių dizainerių užsakovai gali būti ir pasauliniai ženklai – pavyzdžiui, dizaineris Tomas Ivaškevičius, sukūręs „Nokia C7“, Tomas Jankauskas ir jo projektas „Porsche type 64 concept 2039“, pelnęs „Red Dot“ už automobilių dizainą (2015), arba Dominykas Budinas, sukūręs kūdikio vežimėlio projektą „Air Shield“ ir pelnęs antrąją vietą tarptautiniame konkurso „Electrolux Design Lab“ finale (2015).

Apie Lietuvos dizaino išskirtinumą, lietuviškumą ir tirpstančias dizaino ribas

Nors labai skirtingi savo intencijomis bei formomis, Lietuvių dizainerių darbai dažnai lyginami su skandinavų dizainu, nes naudojamos natūralios medžiagos (grynas medis, vilna, linas), pasitelkiamos inspiracijos iš gamtos, pasikartoja augaliniai motyvai, išmanomas amatas. Tačiau lietuviai savotiškai perkuria ir paįvairina skandinavų minimalizmo bei grynumo siekį, įvesdami žaismingų detalių, netikėtų emocijų, dažnai keistų patirčių, kažkuo artimų olandų dizainui „Droog“.

Įvardiję keletą žaismingų lietuviškų kėdžių pavyzdžių, galime pasinerti į netikėtas nacionalinės virtuvės ir lietuviškų tradicijų paieškas bei prisiminti Juozo Brundzos suprojektuotus valgomus šviestuvus „Tasty“, kurie pirmą kartą pristatyti Milano dizaino savaitėje (2009). Atsilaužus šakočio gabalėlį, norėsis paragauti ir glazūruotų grybukų bei mini riestainių su šokolado ir aukso pabarstais iš kolekcijos „Tadam!“. O gal geriau – pasinerti į naujas patirtis per lietuvių tradicinių švenčių ritualus dizainerės Živilės Lukšytės ir maisto dizaino studijos „Less table“ projekte „Lietuviškų švenčių ritualai“, pristatytame Valstybės pažinimo centre (2017).

Naujus dizaino sprendimus inspiruoti arba padiktuoti gali ne tik tradicijos, vietinės medžiagos ir istorijos, bet ir gimtoji lietuvių kalba, jos kitoniškumas bei išskirtinumas. Čia norisi prisiminti dizainerės Rūtos Mickienės unikalų projektą „Aqua Lingua“, lietuvišką mados prekinį ženklą „labādiena“, kai lietuviškai gali pasisveikinti kepurė arba megztinis, 2015 m. Lietuvos banko išleistą 2 eurų monetą ačiū. Ir būtinai – „LT Identity“ bei jų jau daugiau kaip 20 metų drąsiai kvestionuojančius, aktualizuojančius ir propaguojančius lietuviško identiteto projektus, kurių vienas iš naujausių skirtas kalbai ir Lietuvos himnui.

Kalbant apie išskirtinumą būtina paminėti Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės projektus, kurie balansuoja tarp meno ir dizaino. Kryželiu siuvinėti metaliniai daiktai išskiria menininkę iš kitų kūrėjų: taip atsiranda toršerai, kuriems gaubtus atstoja gėlėmis siuvinėti seni kibirai ar skalbimo mašinos būgnas, o stovus – storas grąžtas ar perdirbtas „gyvatukas“.

Prakalbus apie meno ir dizaino ribas, reikia pastebėti, jog sovietiniais metais Lietuvoje, kitaip nei Estijoje ir Latvijoje, nesusiformavo ryški art dizaino tradicija. Tuo tarpu šiuolaikiniame Lietuvos dizaino lauke šiuo požiūriu vyksta nemažai teigiamų pokyčių. Viena iš tokių aktyvių šios srities jungčių susijusi su Olandijos dizaino scena – Eindhoveno dizaino akademija: tai lietuvių dizainerių, šios mokyklos absolventų Vytauto Gečo, Marijos Puipaitės, Tauro Stalnionio ir Agnės Kučerenkaitės kuriami kontekstualiojo dizaino projektai, kuruojamos parodas ir dizaino objektai, kviečiantys naujai pažvelgti į mus supantį pasaulį, jį tirti ir nuolatos kelti dizainerišką klausimą „kodėl“. Kodėl stalas yra stalas – ir būtent toks; kaip atrasti asmeninį santykį su daiktais?

Kitas ryškus pavyzdys – Julijonas Urbonas ir jo kritinio dizaino projektai, balansuojantys tarp dizaino, meno, mokslo ir fikcijos ribų bei verčiantys susidurti su dažnai radikaliais klausimais bei ribinėmis patirtimis, ypač – „Euthanasia Coaster“ (2011). Kaip sako pats dizaineris, naujausiame savo projekte nusitaikęs į kosmoso erdves, „dizainas bejėgis sukurti idealų komfortą, tačiau jis gali kurti malonias, įdomias ir panardinančias istorijas“.

Šiame tekste aptariau tik dalį lietuviško dizaino istorijų, kurios išryškino tam tikras tendencijas, jungtis tarp skirtingų laikmečių per asmenybes, ženklus, simbolius, potyrius ir prasmes. Įžvelgus suaktyvėjimo laikotarpius ties 2006-aisiais, po maždaug 10 metų vėl patyrėme naujų iniciatyvų tarpsnį: 2015 m. Lietuva minėjo profesoriaus F. Daukanto šimtmetį, startavo Nacionaliniai pakuotės dizaino apdovanojimai (NAPA), 2016 m. veiklą pradėjo Performatyvaus dizaino asociacija, Dizaino edukacijos laboratorija, „Dizaino fondas“, naujas dizaino ženklas jot.jot, Kaune atsidarė dizaino biblioteka „Design Library“, Vilniuje – Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, į Lietuvą atvyko „Design for Europe“ tyrėjų komanda.

Lietuvos dizaino lauke stebime jau įsitvirtinusias tradicijas bei vis didėjančią įvairovę: tiek dizaino žanrų, tiek veiklos galimybių prasme nuo sėkmingų industrinio dizaino pavydžių, ateities vizijų iki paslaugų dizaino ir socialinių projektų. Kita vertus, susiduriame su vis labiau tirpstančiomis ribomis tarp skirtingų sričių bei jungtimis tarp dizaino, meno ir mokslo, verslo ir inovacijų. Ir tokiame kontekste vis aktualiau skamba László Moholy-Nagy’io XX a. viduryje išsakyta mintis: dizainas – tai ne tiek profesijos, kiek požiūrio klausimas (Designing is not a profession but an attitude), o jame svarbiausia – empatija.