Šiuolaikinė lietuvių vaikų literatūra: septynmyliais žingsniais į priekį 

Pelenės vaidmuo – ne šiuolaikinei lietuvių vaikų literatūrai. Po šiokios tokios stagnacijos pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį pastaruosius 10–15 metų vaikų literatūra septynmyliais žingsniais lekia į priekį. Ji tampa vis svarbesnė, ryškesnė, įdomesnė, ne tik skaitoma, bet ir vis labiau matoma viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje. Vaikų literatūros matomumą bei aktualumą didina ir tai, kad vaikams ir paaugliams ėmė kurti aktyvūs, šiuolaikiški šių dienų vaikų ir paauglių pasaulį suprantantys kūrėjai – nuo kelių dešimtmečių darbinę patirtį kitose sferose turinčių iki vos universitetus baigusių rašytojų bei iliustruotojų.  

Augantis visuomenės supratimas apie skaitymo naudą, namų bibliotekos reikšmę vaiko gyvenime, vaikų skatinimas skaityti mokyklose bei bibliotekose lemia, kad vaikų knygų tiražai pasidarė didesni už suaugusiųjų literatūros tiražus. 

Per metus šalyje išleidžiama apie 600 grožinių ir pažintinių knygų vaikams ir paaugliams. Kiek daugiau nei šimtas iš jų – naujos lietuvių kūrėjų grožinės knygos, o tikrai įdomių, gerų, reikšmingų būna apie 10–30. Skaičiai gal ir nedideli, bet juk svarbiausia ne kiekybė, o kokybė. Lietuvių kūrėjai – rašytojai ir iliustruotojai – kasmet  vis labiau džiugina skaitytojus,  be to, veikiai šiomis knygomis susidomima ir užsienyje. 

Atsivėrusios galimybės keliauti, pažinti kitų šalių kultūrą ir literatūrą, dalyvauti tarptautinėse vaikų knygų mugėse išėjo į naudą – lietuvių vaikų literatūra dabar jau drąsiai žengia už Lietuvos ribų ne tik gausėjančiais vertimais, bet ir įvairiausiais tarptautiniais apdovanojimais. Tai didelis laimėjimas nedidelei šaliai. 

Pirmieji lietuvių vaikų literatūros žingsniai  

Lietuvių vaikų literatūros istorijos kelias duobėtas, pažymėtas represijų ir draudimų, staigių pakilimų ir nuosmukių. Nors ir anksčiau būta vaikams skirtų elementorių, mūsų vaikų literatūros istorijos pradžia laikomi 1868 m. Tais metais švietėjas, kunigas Motiejus Valančius parašė pirmąją grožinę knygą būtent vaikams. Ji vadinosi „Vaikų knygelė“. Tuo metu po sukilimų prieš Rusijos imperiją caro valdžia jau buvo uždraudusi naudoti lietuvišką abėcėlę, todėl knygos buvo spausdinamos svetur ir nelegaliai knygnešių gabenamos į Lietuvą.  

Lietuvai 1918 m. paskelbus Nepriklausomybę, skaitinių vaikams ėmė daugėti, ypač  tarpukariu. Didaktinę literatūrą papildė nuotykinė, humoristinė, lyrinė, modernistinė ir psichologiškai niuansuota literatūra. Ją kūrė talentingi rašytojai, kurių tekstai tapo vaikų literatūros klasika,  skaitoma iki šiol. Tai vaikų literatūros tėvu tituluojamas Pranas Mašiotas, Petras Babickas, Antanas Vaičiulaitis, Kazys Jakubėnas, Vytė Nemunėlis, Kazys Binkis ir kiti.  

Deja, 1940 m. prasidėjusi Lietuvos okupacija sustabdė natūralią literatūros tėkmę, kūrėjai privalėjo rašyti ideologizuotus – šlovinančius Tarybų Sąjungą ir atitinkančius socialistinio realizmo priesakus – kūrinius. Tiesa, pasibaigus stalinistiniam laikotarpiui po truputį  literatūroje radosi vis daugiau progų kurti ir leisti kiek originalesnę literatūrą, dar vėliau išpopuliarėjo ezopinė kalba. Per penkiasdešimt okupacijos metų, ypač antrojoje jos pusėje, buvo parašyta kūrinių,  tapusių lietuvių vaikų literatūros klasika: poeziją rašė Violeta Palčinskaitė, Ramutė Skučaitė, Sigitas Geda, Martynas Vainilaitis ir kt., pasirodė puikių literatūrinių pasakų – Vytauto Petkevičiaus „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“ (1964), Janinos Degutytės „Pelėdžiuko sapnas“ (1969), Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“ (1986) ir kt. Realistinė literatūra dėl savo pobūdžio natūraliai buvo labiau ideologizuota, todėl iki šių dienų aktualių kūrinių išliko nedaug, kaip vieną tokių galima paminėti Vytauto Račicko apysaką jaunesniesiems paaugliams „Zuika padūkėlis“ (1985). 

1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę vaikų literatūros leidyba kiek prislopsta, pasirodo nedaug naujų kūrinių. Tačiau prasidėjus naujam tūkstantmečiui ji išgyvena didžiulį pakilimą – vaikų ir paauglių literatūra tampa labai įvairi, neatsiliekanti nuo tarptautinių tendencijų, išpopuliarėja iki tol mažai pažintas ir vertintas paveikslėlių knygų žanras.  

Paveikslėlių knygų suklestėjimas  

Neturime senos ir gilios paveikslėlių knygų tradicijos – ilgą laiką šalies skaitytojai labiau vertino tekstines knygas, o į knygas, kur mažai žodžių, bet labai daug iliustracijų, žiūrėjo įtariai. Tačiau situacija sparčiai keičiasi – augant supratimui apie vaikų poreikius, vaikystės kultūrą, leidėjams drąsiau eksperimentuojant, aktyviau bendraujant su skaitytojais, daugėja ir paveikslėlių knygų. Iš pradžių jos buvo daugiau verčiamos, tačiau dabar, perėmę gerąją kitų šalių patirtį, lietuvių iliustruotojai ir rašytojai kuria savitas, originalias šio žanro knygas, kasmet jų pasirodo vis daugiau ir puikesnių.  

Lietuvių paveikslėlių knygose dažniausiai kalbama apie universalias vertybes, vaiko patirtis ir aktualijas –  žaidimus, santykius su tėvais, draugystę. Šios knygos žaismingos ir šviesios, o iliustracijos pasižymi vaizdų, detalių gausa, tai skatina mažuosius pasinerti, tyrinėti, žaisti. Itin dažnas pasakos žanras, šių knygų herojais tampa antropomorfizuoti gyvūnai. Tokias pasakas kuria reikšmingiausias ir labiausiai tarptautiniu mastu pripažintas iliustruotojas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius. Panašių gerų knygų yra ir daugiau, tai Nadios Kovaliovos „Meškis ir Žąsis“ (2015), Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės „Laimė yra lapė“ (2016),  Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Dūdaitės „Sivužas“ (2018) ir kt. 

Didelio mažųjų skaitytojų dėmesio sulaukė ryškiaspalvės ir žaismingos knygos apie jų bendraamžės mergaitės Kakės Makės nuotykius, sukurtus rašytojos ir iliustruotojos Linos Žutautės. Serija, pradėta 2010 m., tapo tokia populiari, kad  naujos knygos leidžiamos keliolikos tūkstančių tiražu, o Kakė Makė virto prekės ženklu: dabar Lietuvoje galima rasti įvairiausių daiktų, maisto produktų su šių knygų personažų atvaizdais. Deja, paveikslėlių knygų, kurių personažai yra žmonės, neturime daug.  

Pamažu atsiranda paveikslėlių knygų, pasižyminčių abstraktesne menine kalba, kuriose kalbama apie sudėtingesnius dalykus. Tai, pavyzdžiui, Indrės Pavilonytės ir Martyno Pavilonio „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“ (2019) – apie buvimą kitokiu, nepritapimą prie bendruomenės, Modestos Jurgaitytės ir Rasos Jančiauskaitės „Ypatingas“ (2019) – apie patyčias.  

Monika Vaicenavičienė ėmėsi kurti beletrizuotas pažintinio pobūdžio paveikslėlių knygas – pirmoji papasakojo apie vieną svarbiausių Lietuvos nepriklausomybės kūrėjų, 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarą Joną Basanavičių „Per balas link aušros: pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“ (2018). Vėliau išleido tarptautinės sėkmės sulaukusią paveikslėlių knygą „Kas yra upė?“ (2019). 

2019 m. pasirodė ir pirmoji bežodė, arba tylioji, grožinė knyga, apie vienatvę ir draugystę – Ievos Babilaitės „(Ne) vienas“.  

Knygos vaikams: pasakų karalystė 

Tekstinių knygų vaikams gausu ir jos labai įvairios. XXI a. lietuvių pasakos varijuoja nuo lengvų, žaismingų istorijų, maginės fantastikos iki stiprų filosofinį krūvį turinčių kūrinių.  

Nonsenso poetika itin mėgstama lietuvių autorių, visus juos užtruktų išvardyti… Juokingas, nonsenso poetika paremtas knygas kuria Vytautas V. Landsbergis, viena svarbiausių jo knygų  – „Arklio Dominyko meilė“ (2004), paminėtina ir Renatos Šerelytės knygų serija apie krakatukus (pirma knyga „Krakatukų pievelė“ pasirodė 2010 m.), Virgio Šidlausko „Ulfas ir stebuklinga barzda“ (2016), taip pat jaunas ir itin produktyvus rašytojas Tomas Dirgėla, geriausiai žinomas kaip detektyvinės serijos apie „Domą ir Tomą“ autorius, ir kt. Nonsenso poetiką įvaldęs buvo ir Gendrutis Morkūnas, tačiau jo istorijos, skirtingai nei kitų autorių, grįstos ne veiksmu, bet dažniau vidiniu nuotykiu, atidumu supančiam pasauliui, jam būdingi eseistiški intarpai, pafilosofavimai apie gyvenimą, nonsensas dažnai jo kūryboje veikia kaip stilistinė, o ne pasakinio pasaulio kūrimo priemonė. 

Lyrines alegorines pasakas kuria Gintarė Adomaitytė („Karuselė“, 2007), Urtė Uliūnė („Miegančios boružės“, 2008), gamtininkas Selemonas Paltanavičius („Sniego žmogelių žiema“, 2019), kuris taip pat yra parašęs gausybę pažintinių knygų apie Lietuvą ir Lietuvos gyvūnus.  

Maginę fantastiką vaikams ir jaunesniesiems paaugliams rašo Neringa Vaitkutė, ji sukūrė trilogijas „Vaivorykščių arkos“ (2013–2015) bei „Tamsa, kuri prabudo“ (2014–2017). Maginę fantastiką kuria ir Justinas Žilinskas knygoje „Kaukas Gugis ir kerų karas“ (2017).  

Realistinės prozos vaikams turime mažiau – ją labiau pamėgę paauglių literatūros kūrėjai. Realistinėse knygose vaikams pasakojama ir apie šviesias, ir apie skaudesnes vaikų patirtis mokykloje, šeimos aplinkoje – Ramunės Savickytės knygų serija „Adelės dienoraštis“ (2014–2018), Onos Jautakės „Kai aš buvau Kleo“ (2009), Gajos Gunos Eklės „Brolis, kurio nereikėjo“ (2016). Lietuvoje, kur būta didelių emigracijos bangų, ši tema aktuali ir reflektuojama vaikų literatūroje: Vilės Vėl „Parašyk man iš Afrikos“ (2003), Nomedos Marčėnaitės „Lėlė“ (2011), Kazio Sajos „…kurio niekas nemylėjo“. 

Pamažu atsigręžiama ir į istoriją. Rebeka Una knygoje „Aš esu Tomas, seklys“ pasakojama apie vaikų linksmybes 8 dešimtmečio Lietuvos kaime, kai nebuvo išmaniųjų telefonų, o bananai prilygo stebuklui. Nepaprastą visuomenės susidomėjimą sukėlė Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“ – grafinė apysaka apie vaiko, su šeima ištremto į Sibirą, patirtis Antrojo pasaulinio karo metu.  

Poezijos blykstelėjimai 

Lietuvoje poezija turi gilias tradicijas, netgi kartais save vadiname lyrikų tauta. Vis dėlto vaikų poezijoje ilgą laiką buvo justi štilis. Vieną kitą knygą išleisdavo gyvosios vaikų literatūros klasikės Violeta Palčinskaitė, Ramutė Skučaitė ir kt., bet stigo naujų poetų ir naujų kūrybinių idėjų. Ilgą laiką pasirodydavo tik vienas kitas naujo autoriaus eilėraščių rinkinys, pavyzdžiui, Valdemaro Kukulo „Vėjo birbynė“ (2000), Antano Šimkaus „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ (2012), Česlovo Navakausko „Burbulų lietus“ (2012).  

Laimei, dabar lietuvių vaikų poezija išgyvena šviesesnes dienas, netgi įkurta leidykla „Žalias kalnas“, didžiulį dėmesį skirianti būtent vaikų poezijai ir į literatūrą atvedanti naujų, iki tol tik suaugusiems rašiusių poetų, pavyzdžiui, Daivą Čepauskaitę, Dainių Gintalą, Vainių Baką. 

Didelio susidomėjimo sulaukė D. Čepauskaitės knyga „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (2017)  –  ji ne tik praplėtė vaikų poeziją naujomis vizijomis, poetika, bet ir pasiūlė naujų žanrų, pavyzdžiui, siaubo eilėraštį, o įprastus lyrinius eilėraščius praplėtė žaisminga ironija.  

Paauglių literatūros banga 

Lietuvių paauglių literatūra nėra gausi – jos išleidžiama gerokai mažiau nei kitiems amžiaus tarpsniams skirtos grožinės literatūros. Ilgą laiką (kaip ir su poezija) buvo justi paauglių literatūros stagnacija – trūko naujų ir jaunimui aktualių knygų. Ateiti naujiems talentingiems autoriams į paauglių literatūrą padėjo didžiausios šalies leidyklos. „Alma littera“ 2014 m. pradėtas rengti paauglių ir jaunimo literatūros konkursas, į literatūrą atvedęs dabar jau pripažintas autores Dainą Opolskaitę, Iloną Ežerinytę, Rebeką Uną.  

Daugiausia paaugliams rašoma problemų proza (arba dar vadinama naujuoju realizmu) – apie paauglių patiriamus sunkumus ir išbandymus, dažnos temos yra alkoholio žala, patyčios, sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, vaikų namuose augančių paauglių patirtys. Šios temos iškeliamos Kristinos Gudonytės „Blogos mergaitės dienoraštyje“ (2009) , Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“ (2010), Unės Kaunaitės „Laiškuose Elzei“ (2016), Ilonos Ežerinytės „Verksnių klube“ (2017) ir kt. 

Akvilina Cicėnaitė savo problemų prozos kūriniuose pasakoja apie paauglių patirtis vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę ar belaukiant pasaulio pabaigos 2000 metais: „Niujorko Respublika“ (2015), „Kad mane pamatytum“ (2020). Į Lietuvos istoriją pažvelgė ir I. Ežerinytė knygoje „Skiriama Rivai“ (2019), ji šių dienų tėtį su sūnumi nukeldino šimtą metų į praeitį – į vieną iš Lietuvos štetlų.  

Būta pramoginių, iš esmės šviesių ir juokingų istorijų jaunesniesiems paaugliams bangos, jas kūrė ir tebekuria Akvilina Cicėnaitė, Vytautas Račickas, Kristina Gudonytė ir kt.  

Pastaruoju metu pasirodo ir spekuliatyviosios literatūros paaugliams: fantastinių, distopinių kūrinių. Pirmoji lietuviška distopija – Rebekos Unos „Atjunk“ (2015). Kotrynos Zylės „Sukeistas“ (2019) – mistinis romanas, paremtas šių dienų realaus gyvenimo ir mitologinio pasaulio sandūra.  

Apdovanojimai – svarbi literatūrinio gyvenimo dalis 

Prie vaikų literatūros puoselėjimo ir sklaidos itin stipriai prisideda Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius, bendradarbiaudamas su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Būtent IBBY Lietuvos skyrius beveik nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo apdovanoja geriausias metų vaikų knygas. Iš pradžių tebuvo viena lietuvių vaikų literatūros tėvo – Prano Mašioto – vardu pavadinta premija už geriausią grožinę knygą vaikams ir paaugliams. Tačiau metams bėgant premijų atsirado daugiau, dabar, be minėtos, teikiamos premijos ir už geriausią debiutą, reikšmingiausius metų vertimus vaikams ir paaugliams, geriausią pažintinę knygą, geriausią paveikslėlių knygą, gražiausiai iliustruotą knygą, o viena premija skiriama žmogui ar organizacijai už svarbius vaikų literatūros tyrimų ar sklaidos projektus. Apdovanojimai paprastai vyksta balandžio pradžioje minint Tarptautinę vaikų knygos dieną ir Hanso Christiano Anderseno gimtadienį.   

Vaikų literatūros premijų yra ir daugiau: nuo nedidelių privačių iniciatyvų iki institucinių, pavyzdžiui, Vaikų literatūros premiją už reikšmingiausius pastarųjų trejų metų darbus teikia Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Dėmesys skiriamas ir knygos meniniam apipavidalinimui, poligrafijai, dizainui – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija kasmet skelbia Knygos meno konkursą, kuriame įvertinamos ir vaikų knygos.  

Taip pat šalyje kasmet vyksta akcija „Metų knygos rinkimai“ – tai daugiausia dėmesio sulaukiantys knygų apdovanojimai. Ekspertų komisija, perskaičiusi per metus išėjusias knygas, atrenka po penkias geriausias vaikų ir paauglių  kategorijos knygas. Tada skaitytojai turi kelis mėnesius jas perskaityti patys, įvertinti ir balsuodami išrinkti „Metų knygą“ pagal kiekvieną kategoriją. Nugalėtojai kasmet apdovanojami Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje vasario pabaigoje.   

Kelias į pasaulį – per vaizdus 

Pasaulyje bene žinomiausias lietuvių vaikų kūrėjas yra Kęstutis Kasparavičius. Jo pasteliško iliustracijų stiliaus, kuriame realistinio pasaulio vaizdai derinami su pasakiniu ir jame gyvenančiais antropomorfizuotais gyvūnais, supainioti su kuo kitu tiesiog neįmanoma. K. Kasparavičiaus istorijos pasižymi žaisme, išmintimi, skaidrumu. Jo knygos verstos beveik į 30 pasaulio kalbų. Kartais per daug nuo tiesos nenutolstant juokaujama, kad kūrėjo knygų yra visuose pasaulio žemynuose, tikriausiai net Antarktidos pingvinai gūdžiais vakarais susispietę skaito jo istorijas. 

Itin sėkminga ir jau minėta Linos Žutautės paveikslėlių knygų serija apie mažylės Kakės Makės kasdienybę. Ji ne tik tapo žinomiausiu literatūriniu personažu Lietuvoje – istorijos apie ją išverstos į daugiau kaip 10 kalbų. 

Apskritai lietuvių vaikų knygų iliustruotojai, neretai sulaukdami paskatinimo ir iš Lietuvos kultūros instituto, vis drąsiau dalyvauja tarptautiniuose konkursuose, daugeliui jų puikia proga parodyti savo darbus pasauliui tampa Tarptautinė Bolonijos knygų mugė. Kai kurie jų jau imasi iliustruoti ne tik lietuvių, bet ir užsienio rašytojų knygas ar netgi savo knygas pirmiau išsileidžia užsienyje – čia galime paminėti M. Vaicenavičienės „Kas yra upė?“ , kuri pirmiausia buvo išleista Švedijoje, o tik paskui Lietuvoje. 

O štai 2017 m. pirmą kartą Lietuvos kūrėjų darbas – rašytojos Evelinos Daciūtės ir iliustruotojos Aušros Kiudulaitės paveikslėlių knyga „Laimė yra lapė“ – pelnė Mildred L. Batchelder apdovanojimą, teikiamą už geriausią metų verstinę knygą Amerikoje.  

Sėkmės Europoje sulaukė ir Jurgos Vilės bei Linos Itagaki istorinė grafinė apysaka „Sibiro haiku“. Europai įdomios pasirodė Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Dūdaitės  knyga „Sivužas“, Beno Bėranto bei Vilijos Kvieskaitės knygos „Riešutortas“ ir „Baubaimė“. 

Be abejonės, paveikslėlių knygos bei itin gausiai iliustruotos istorijos lengviau patraukia užsienio leidėjų dėmesį – vaizdų kalba kur kas universalesnė, greičiau patraukia dėmesį, o tekstines knygas reikia laiko išversti, perskaityti, įvertinti. Per pastaruosius dvidešimt metų pasirodė puikių knygų vaikams ir paaugliams, aktualių, šiuolaikiškų, viena kita iš jų buvo išverstos – Vytauto V. Landsbergio „Arklio Dominyko meilė“,  Kristinos Gudonytės „Blogos mergaitės dienoraštis“, Rebekos Unos „Atjunk“, Kotrynos Zylės „Sukeistas“ ir kitos.  

Parengė Eglė Baliutavičiūtė