LIETUVIŲ LITERATŪRA ŠIANDIEN 

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė 

Atrodytų,  tokioje civilizuotoje šalyje kaip Lietuva metai turėtų baigtis gruodžio 31-ąją. Gal ir taip – bet tik ne literatūriniai metai: rašytojai, leidėjai, kritikai ir skaitytojai nesiilsi iki pat vasario pabaigos, kada vyksta tarptautinė Vilniaus knygų mugė. Ją atidaro šalies Prezidentas, kasdien iš mugės vyksta transliacijos per nacionalinį radiją bei televiziją – ir būtent nuo šio renginio norisi pradėti pristatyti tokį efemerišką, nepastovų dalyką kaip šiuolaikinės lietuvių literatūros pulsą. 

Būtent šiuo metu teikiamos pagrindinės literatūros premijos, tarp jų – Metų knygos apdovanojimas (tai vienintelė literatūros premija Lietuvoje, kur balsuoja ir skaitytojai, ir ekspertų komisija, tad kartu tai ir garsiausias metų literatūrinis įvykis) bei svarbiausi apdovanojimai knygų dailininkams, vertėjams ir kitiems literatūros srityje dirbantiems žmonėms. Kartu tai geriausias metas leisti naujas knygas – jokiam kitam knygos pristatymui nelemta sulaukti daugiau kaip 70 000 žmonių (o tiek apsilanko Vilniaus knygų mugėje) dėmesio. 

Beje, žodis „tarptautinė“ – ne šiaip formalumas. Mugėje nuolat lankosi rašytojai iš užsienio šalių. Nors Lietuva yra maža šalis, į mugę kasmet atvažiuoja bent viena žymi literatūros žvaigždė – pavyzdžiui, Colleen McCullough, Frankas McCourtas, Johnas Irvingas, Davidas Foenkinosas, Fredericas Beigbederis, – visi jie yra svečiavęsi mugėje Lietuvos leidėjų kvietimu. 

Skaitytojai, besiilgintys tyresnio, elitiškesnio literatūrinio gyvenimo, greiti skųstis, kad Knygų mugė – perdėm komercinė, per daug lankytojų arba tiesiog pernelyg varginanti. Kai kurie iniciatyvūs ir kūrybingi žmonės išgirdo šiuos nusiskundimus – per pastarąjį dešimtmetį atsirado keletas mažesnių alternatyvių literatūrinių renginių. Neilgai gyvavęs Vilniaus knygų festivalis tikriausiai buvo pirmasis, tačiau nors jis ir nutrūko, sumanymas persikėlė į kitus, tokius kaip „Paviljono“ knygų savaitgalis (vykstantis viename Vilniaus restorane/bare), „Vilniaus lapai“ (vienintelis literatūros festivalis, kurio dalyviai perka bilietus komercinėmis kainomis) arba „Vaikų knygų sala“, skirtas vaikams ir vaikų literatūrai.  

Knygų mugėje lankosi visi, kas Lietuvoje bent kiek susiję su knygų pasauliu: pristato savo ir kitų knygas, leidyklų stenduose susitinka su skaitytojais. Štai 2020 m. statistika įspūdinga: dalyvavo 380 leidyklų ir institucijų iš 9 šalių, surengti 646 renginiai, per 400 autografo sesijų 18 500 kv. m plote (neskaičiuojant mugės renginių kitose miesto erdvėse), 72 930 lankytojų – ir visa tai per 4 dienas. 2020 m. Vilniaus knygų mugė buvo paskutinė tarptautinė knygų mugė iki visuotinio sąstingio. Jis gali tęstis ir 2021-aisiais ar dar keletą metų, tačiau Vilniaus knygų mugė neabejotinai išliks svarbiu Lietuvos ir Europos kultūros įvykiu.  

Bet taip buvo ne visada. 

Istorinė perspektyva 

1940 metais nepriklausomą Lietuvos Respubliką okupavo Sovietų Sąjunga. Penkis dešimtmečius knygų leidyba veikė pagal planinės ekonomikos principus. Veikė penketas šešetas leidyklų, kurios kasmet išleisdavo iki 3 000 knygų (tarp jų ir negrožines knygas – vadovėlius, enciklopedijas, daržininkystės ar maisto gaminimo instrukcijas). Vidutinis grožinės knygos tiražas siekdavo 24 000 egzempliorių. Pati kūryba buvo griežtai cenzūruojama – kad nebūtų jokios nostalgijos nepriklausomybei, jokių nacionalinių jausmų, nieko panašaus į religingumą (ypač krikščionybę!), nieko, kas būtų susiję su seksualumu, smurtu ar apskritai netiktų pavyzdiniam sovietiniam piliečiui. Nieko, kas rodytų nepasitenkinimą status quo. Kitaip tariant – nieko, ką vadintume įkvepiančia literatūrine kūryba. 

Rašytojai  rado literatūrinių priemonių  išvengti cenzūros. Žymiausia jų, vis dar išliekanti galvos skausmu tyrėjams, bandantiems ją perprasti ir paaiškinti, vadinamoji Ezopo kalba. Terminas kilęs iš žymiojo pasakėčių autoriaus ir tarsi turėtų žymėti kalbėjimą pasakėčiomis-alegorijomis, bet reiškia ne visai tai. Geriausiai ją apibūdintų pasakymas, kad  tai neaiški kalba. Tai buvo kalba, kur sistemos kritika buvo aiški skaitytojams, įskaitant ir cenzorius, bet be jokių akivaizdžių nuorodų į tikrovę. 

Bet rūpesčius dėl Ezopo kalbos palikime mokslininkams. Svarbiausia, kad iškilo poezija. Kai Vakaruose rašė didieji romanistai (Charles Dickens, Honoré de Balzac), Lietuvoje pagal carinės Rusijos įstatymus lietuvių kalba negalėjai net pirkinių sąrašo užsirašyti. Po 1918 m. literatūra ėmė lėkti šuoliais, bet ją ir vėl užgniaužė, šįkart – sovietų valdžia. Visai suprantama, kad poezija buvo galinga: ji tuo pat metu buvo ir neaiški, ir asmeniška, galėjo prasprūsti pro bet kokią cenzūrą, poeziją buvo lengviau leisti, kad ir kokie suvaržymai galiotų. Poezijos knygą galėdavai išleisti dešimtimis tūkstančių egzempliorių, jei tarp eilėraščių būdavo palikta  reveransų (dažniausiai ne itin nuoširdžių)komunizmui, komunizmo vadams ir komunizmo propagandai. 

O kaip dabar? 

Poezijos auditorija sumenko iki tokios, kokia yra visai tikėtina laisvoje šalyje ir laisvoje rinkoje, tačiau pats poezijos laukas gyvybingas ir gausiai gyvenamas. Poezijos mėgėjus kasmet sukviečia du pagrindiniai poezijos renginiai – klausomasi skaitymų, susitinkama su mėgstamiausiais poetais ir poetėmis. Poezijos pavasarį organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga – institucija, įsteigta dar tada, kai visi, net tokie laisvos sielos žmonės kaip rašytojai, privalėjo priklausyti profsąjungai. Kurį laiką ši organizacija atrodė senstelėjusi ir sustabarėjusi, bet, regis, dabar įgauna antrąjį kvėpavimą. Kaip priešprieša Poezijos pavasariui įsteigtas „Druskininkų ruduo“. Įdomu, kad dauguma vyresniųjų poetų ir laisvoje visuomenėje ėmėsi jau įprasto vaidmens: tapo poezijos gynėjais, nors šiandien aplinka smarkiai pasikeitusi. Dar įdomiau, kad jaunieji poetai savo vyresniuosius kolegas dažnai laiko įkvepiančiais pavyzdžiais, o ne praeities reliktais. 

Tačiau Lietuvos leidėjai, kurių šiandien yra beveik 1 000 (remiantis oficialiais duomenimis, nors realiai rinkoje – tik keturi penki didieji žaidėjai ir maždaug keli šimtai mažųjų leidėjų), pelnosi iš kitų žanrų – ne iš poezijos (nors pastaruoju metu skaitytojų ratas plečiasi). Vidutinis grožinės ar kitos prieš miegą skaitomos knygos tiražas sumažėjo iki maždaug 1 500–2 000 egzempliorių, ir tai atitinka rinkos dydį. Nors knygų padaugėjo vos pusantro karto, jų įvairovė stulbina. Leidžiama daug rimtosios mokslinės literatūros, spausdinami įvairūs religiniai tekstai, kurie turi nemenką būrį skaitytojų. Maždaug ketvirtis visų leidžiamų knygų – grožinė literatūra. Kurį laiką didžiąją grožinės literatūros dalį sudarė vertimai, ir ne vien iš rusų kalbos. Dabar gimtakalbės literatūros leidžiama maždaug tiek pat kiek verstinės. Bet koks literatūrinis sprogimas – ar tai būtų Dano Browno kūriniai, ar Haris Poteris, ar Saulėlydis – Lietuvoje pasirodo beveik iškart. Lietuviai mėgsta skandinavų literatūrą; neaišku, kodėl vokiečių literatūra vertimais nusileidžia prancūziškajai, ir nereikia nė sakyti, kad gausiausiai verčiama iš anglų kalbos. 

Tikėtasi, kad po 1990-ųjų, susigrąžinus laisvę, rašytojai ims spausdinti viską, ką cenzūros laikais rašė „į stalčių“. Bet taip neatsitiko. Pasirodo, kad beveik nieko ir nebuvo parašyta. Vis dėlto, kad ir labai trumpam, rašytojai pasijuto laisvės šaukliais, tautos balsu, sąžine ir dvasia. Atėjus ramesniems laikams, jiems teko imtis kasdieniškesnių, ne tokių prakilnių vaidmenų. Kai kurie nusivylė, pasijuto pamiršti ir atstumti, o kai kuriems tai tapo iššūkiu. 

Apie ką visa tai? 

Apie ką rašo ir apie ką skaito lietuviai? Į galvą pirmiausia šauna mintis, kad lietuviai apsėsti praeities, tačiau čia pat reikia pateikti ilgą to apsėdimo priežasčių sąrašą. Maždaug nuo Tautų pavasario laikų žmonės neturėjo realios progos patyrinėti savęs ir savo praeities. Vieną okupaciją keitė kita, atsikvėpti tebūdavo pora dešimtmečių, tad suprantama, jog tiek nacionalinės tapatybės kvestionavimas, tiek istorinių traumų ir laimėjimų įvertinimas dar tik vyksta. Beje, jau yra parašyta ir aktualių negrožinių knygų – istoriko Tomo Vaisetos, filosofės Nerijos Putinaitės, psichiatrės Danutės Gailienės, socialinių ir politikos mokslų atstovės Ainės Ramonaitės su komanda ir kitos, – kuriose aptariamos problemos analizuojamos remiantis tyrimais ir duomenimis, o ne vien įspūdžiais ir prisiminimais. Leidžiama galybė atsiminimų, kurie savo ruožtu provokuoja ginčus, diskusijas, atsakomuosius prisiminimus ir negrožines knygas. Komunizmas Lietuvoje nelegalus, tačiau platesniame Vakarų kontekste komunizmo nusikaltimai nebuvo oficialiai pasmerkti, niekas nebuvo nuteistas, tad traumos ir skausmas tebėra gyvos žaizdos visuomenėje, nukentėjusioje nuo režimo. Ši tema rūpi Lietuvos rašytojams: Marius Ivaškevičius dekonstrauoja garsaus pogrindžio laisvės kovotojo gyvenimo pasakojimą, Renata Šerelytė sufikcina savo pačios gyvenimą – gimusi šeimoje, ištremtoje į Sibirą, ir sugrįžusi į jį gyventi kolūkyje, Sigitas Parulskis pasakoja, kaip šeimos prisiminimai veikia šiuolaikinį personažą. Trumpam nuošalyje palikę tai, kas yra iš tiesų ilgas ir skausmingas susitaikymo procesas, tiesiog prisiminkime, kad dauguma rašytojų, pradėjusių rašyti sovietų režimo laikais, įgijo liminalią tapatybę ir dabar jaučia poreikį paaiškinti savo praeitį ir dabarties situaciją – tiek kitiems, tiek patiems sau. 

Kitas praeities kelias į literatūrą – per ankstesnę istoriją. Sovietmečiu buvo teigiama, kad istorija – tai paskubom sulipdytas naivus romantizmas ir begėdiška propaganda, tad mus vis dar persekioja klausimai apie tai, ką reiškia būti lietuviu, iš kur mes kilę. Dauguma šių klausimų – medžiaga istorikams, kurie, kaip ir minėtieji socialinių mokslų atstovai, į juos bandė atsakyti bent keletu nuodugnių studijų, sulaukusių neregėto populiarumo visuomenėje. 

Vis dėlto istorija literatūroje nebuvo nuodugniai vaizduojama, ir tai vilioja šiuolaikinius rašytojus. Kasmet išleidžiama bent keletas istorinių romanų – kai kurie jų realistiški ir detalūs, kai kurie – grynos fantazijos. Iki šiol dar nė vienas jų nepralenkė meno kritikės Kristinos Sabaliauskaitės keturtomės Silva rerum, kurioje atsekama kelių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės kartų istorija XVII ir XVIII amžiais. Rasa Aškinytė Glessum tyrinėja priešistorinius laikus dabartinės Lietuvos teritorijoje. Išleista nemažai istorinių nuotykinių romanų. 

Turbūt reikšmingiausias atsigręžimas į praeitį – kūriniai, skirti ginkluotam pasipriešinimui sovietų okupacijai. Pastaruosius kelerius metus ypač vaisingi buvo akademiniai istoriniai tyrimai, tarp jų ir archeologiniai, padėję atrasti partizanų vadų palaidojimo vietas (perlaidojant partizanus surengtos  valstybinės laidotuvės tapo svarbiais viešais renginiais). Visuomenės vaizduotę audrino kai kurie  pasiūlymai dėl paminklų, skirtų rezistencijai ir joje kovojusiems žmonėms įamžinti,  kurie atskleidė didžiulę vaizduotės ir skonių įvairovę. Buvo parašyta keletas romanų, o jų autoriai užsipulti už nepagarbų partizanų kovotojų ar jų vadų vaizdavimą arba tiesiog prastą skonį. Ši tema akivaizdžiai pernelyg jautri, tačiau ir neabejotinai svarbi bei patraukli. 

Žydų paveldas Lietuvoje, ko gero, dar jautresnė, o galbūt ir pati jautriausia tema. Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuva prarado didžiąją savo žydų bendruomenės dalį, o sovietų valdžia nė nebandė išsaugoti jų atminimo. Pastaruoju metu vis daugiau lietuvių ima tuo domėtis ir manyti, kad prarastieji žydai privalo būti laikomi bendrapiliečiais, kentėjusiais ir žuvusiais arba išvykusiais, o ne kažkokiu „svetimu“ elementu, neturinčiu realių ryšių su Lietuva. Toks požiūris verčia sielvartauti dėl netekties, prisiminti, kas buvo, o neretai ir apgailestauti, kad dalis Lietuvos piliečių aktyviai bendradarbiavo vykdant šiuos šiurpius nusikaltimus arba tiesiog nesugebėjo apsaugoti saviškių. Žinoma, šis požiūris taip pat skaldo, nes Lietuvos viešojoje erdvėje dar išlikę antisemitizmo. Nepaisant to, žydų lietuviškasis paveldas atrandamas iš naujo, vietinių autorių, rašiusių jidiš kalba, tokių kaip Avromas Sutzkeveris, anksčiau niekada neversti į lietuvių kalbą kūriniai dabar yra verčiami ir skaudžios žaizdos pamažu gyja. 

Laimingesnis laikotarpis, šiuo metu traukiantis ir Lietuvos rašytojus, ir skaitytojus, yra dešimtasis XX a. dešimtmetis. Pirmasis dešimtmetis po ilgai trukusios Lietuvos okupacijos ir nepriklausomybės atkūrimo buvo labai sunkus, skurdus ir net pavojingas laikas, kurį, regis, geriau būtų pamiršti. Tačiau praėjus keliems dešimtmečiams ir užaugus naujai kartai, kuriai šis laikas susijęs su vaikystės ir paauglystės prisiminimais, atsirado paskutinio XX a. dešimtmečio beprotystės, sumaišties ir laukinės energijos nostalgija, paskatinusi rašytojus imtis šios temos. Pirmieji bandymai sukurti romaną apie 1990-uosius pasirodė 2010-ųjų pradžioje, o 2019–2020 metais šis dešimtmetis neabejotinai tapo viena reikšmingiausių literatūros ir leidybos temų. 

Praeitis – tai prologas, o kieno? 

Istoriniai klausimai būna skaudūs ir labai konkretūs, ir ne vien iš jų susideda literatūros kūrinių medžiaga. Dar viena nuolat išnyranti tema – šiuolaikinė sociokultūrinė situacija. Jos variacijos – nuo fikcinių ir pusiau fikcinių konspiracijos teorijų, dažniausiai kylančių iš stipraus nepasitenkinimo bendromis sociopolitinėmis nuotaikomis, iki paskirų socialiai jautrių grupių vaizdavimo, kaip antai palikti vaikai Vandos Juknaitės ir Gendručio Morkūno knygose. Konkreti socialinė realija, dažnai vaizduojama literatūroje, – emigracija. Kai kurie ją vertina kaip demografinę, ekonominę ir socialinę katastrofą, kiti – kaip naudojimąsi ilgai neturėta teise rinktis, kur ir kaip gyventi; vis dėlto pats emigracijos faktas lieka nepaneigiamas: žmonės keliauja į užsienį studijuoti, dirbti, tuoktis ir nebūtinai planuoja grįžti. Kai kurie iš šių keliautojų turi literatūrinių aspiracijų, taigi jau kelerius metus randasi knygų, kur humoristiškai, filosofiškai, kartais tragiškai vaizduojamas gyvenimas naujojoje tėvynėje. Šios knygos beveik visada patraukia skaitytojų ir kritikų, besidominčių emigracija kaip reiškiniu, dėmesį, tačiau reikia pasakyti, kad literatūrinė tokių kūrinių vertė labai nevienoda. Įdomu, kad emigracijos tema populiari tarp pirmąją knygą leidžiančių rašytojų, iš tokių galima paminėti Aleksandrą Fominą (rašo apie Jungtinę Karalystę), Dalią Staponkutę (rašo apie Kiprą) ir kitus. Rašyti apie emigraciją paskatina daugybė emigracijoje nutinkančių istorijų, egzotiška aplinka, o svarbiausia – pojūtis, kad drąsiai žengi ten, kur dar niekas nėra įžengęs nei tiesiogine, nei perkeltine prasme (literatūroje). Kai kurie rašytojai (iš dalies Vaiva Rykštaitė ir ypač Gabija Grušaitė) emigracijos temą  iškėlė į naują lygmenį, sukurdamos tai, kas gali būti vadinama pasauline klajonių literatūra. Nenuostabu, kad tokie romanai lengviau patraukia ir užsienio skaitytojų dėmesį.  

Forma, žanras, refleksija 

Po visų pamąstymų apie istorinę situaciją gana aišku, kad viena iš pagrindinių šiuolaikinių rašytojų gvildenamų temų – pati literatūra. Turėdami paklusti vieninteliam įmanomam meniniam stiliui socrealizmui, nematėme literatūros pokyčių pokario Vakarų kultūroje. Ar dabar verta bandyti atsigriebti? O gal ignoruoti Ar bandyti išrasti kažką visai nauja? Ar turime pasiūlyti ką nors įdomaus – sau, savo skaitytojams, visam pasauliui? 

Tokių pamąstymų rezultatas – eksperimentų gausa. Poetai rašo romanus, žurnalistai ir skiltininkai leidžia knygas, kai kurie rašytojai drąsiai siūlo „nušauti siužetą“. Kaip ir bet kokie eksperimentai, ne visi jie vienodai sėkmingi, bet iš viso to išėjo vienas vertas paminėti dalykas: jau beveik dešimtmetį vyraujanti šiuolaikinio rašymo forma – negrožinė eseistika. Tai bendras terminas įvairaus pobūdžio trumpiems, pagal stilistiką literatūriniams, o pagal temą – fikciniams, pusiau fikciniams ir nefikciniams tekstams pavadinti. Kai kurie kritikai mano, kad ši beformė forma suvešėjo per greitai ir pernelyg stipriai, išstūmė tradiciškesnes literatūrines formas, tačiau būtina paminėti, jog šis neįpareigojantis rašymo stilius leido iškilti labai įdomiems rašytojams – pavyzdžiui, Giedrai Radvilavičiūtei. Ne mažiau svarbu, kad jis išties pritraukė skaitytojų dėmesį. 

Lietuvoje, kaip ir Vakaruose,  romanas laikomas prieinamiausiu ir garbingiausiu žanru, be to, komerciškai sėkmingiausiu. Noveles ir apsakymus dar rašo – ir rašo gerai, bet parduoda prastai, kaip ir kitose šalyse, nors per pastaruosius kelerius metus būta ir laimingų išimčių. Romano kaip žanro tema lietuviams kurį laiką buvo skaudi. Jis turėjo išaugti iš nieko, tad gal ir natūralu, kad jį dar puola visokiausios vaikiškos ligos. Minėtoji Ezopo kalba tapo jo trūkumu. Kai nebereikia žaisti su cenzūra, šis sudėtingas žaidimas tampa neaiškus, atitrūkęs, net nuobodus. Sukurti siužetą ir išplėtoti personažus pasirodo besąs sunkus uždavinys, kuriam nebūtinai pakanka vien įkvėpimo ir talento, – iš čia ir siūlymas „nušauti siužetą“. Tačiau per kelerius pastaruosius metus romanas, atrodo, subrendo, ir tam smarkiai pasitarnavo jaunesnioji rašytojų karta. Nors lietuviškoji žanrinė literatūra – detektyvai, trileriai, mokslinė ar romantinė fantastika – paprastai nusileidžia užsienio analogams, šioje srityje taip pat atsirado viena kita sėkminga knyga, pavyzdžiui, Andriaus Tapino stimpanko romanas „Vilko valanda“.  

Lietuviai pasaulyje 

Bet galima papasakoti ir sėkmės istorijų. Rūta Šepetys, antrosios kartos JAV lietuvė, parašė romaną anglų kalba apie šeimą, sovietų okupacijos pradžioje ištremtą į Sibirą. Tarp pilkų debesų sumanyta kaip knyga paaugliams, tačiau ją gerai įvertino kritikai ir ji sulaukė komercinės sėkmės ir populiarumo tarp visų amžiaus grupių skaitytojų. Knyga išversta į daugiau kaip 35 kalbas. Žmonės, turintys tremtinių patirties, mano, kad knygai stinga istorinio tikslumo, tačiau R. Šepetys knyga vis dėlto yra geras Lietuvos literatūros užsienyje pavyzdys. 

Apie savo šalį lietuviai kartais atsiliepia kaip apie stovintį vandenį, tačiau geopolitiškai korektiškesnis apibūdinimas būtų „stebėjimo punktas“. Per daugelį metų, būdama Rytų ir Vakarų Europos sankirtoje, Lietuva turėjo daug šeimininkų, okupantų, lankytojų, taip pat įgijo daug draugų. Sostinė Vilnius buvo ir pasaulinio garso lenkakalbių rašytojų (tokių kaip Adamas Mickiewiczius ir Czesławas Miłoszas) namai. Baltijos jūros pakrantę ilgus metus veikė vokiečių kultūra – dėl to būta ir džiaugsmo, ir vargo. Štai Thomo Manno šeima Nidoje, Kuršių Nerijoje, turėjo vasaros rezidenciją. Namas dabar vadinasi Thomo Manno kultūriniu centru, kuriame kasmet liepą organizuojamas Thomo Manno festivalis – nuostabi intelektualinė Europos kultūros šventė. 

Patys lietuviai irgi visada buvo nenustygstantys keliauninkai. Užėjus sovietams, šalį per prievartą paliko daug protingų, šviesių ir energingų žmonių, tokių kaip Rūtos Šepetys šeima. Dauguma iškeliavo į JAV, kai kurie – ir iki Australijos. Bet kur tik keliavo, visur išlaikė nacionalinę tapatybę, gyveno lietuvių bendruomenėse, užsiėmė įvairia kultūrine veikla – sportu, muzika, religine veikla, taip pat dalyvavo menininkų rateliuose, rengė radijo transliacijas, netgi užsiėmė leidyba. Okupacijos metais emigrantų rašytojų kūriniai Lietuvoje buvo draudžiami, tačiau dabar dauguma jų atrasti, skaitomi, leidžiami ir studijuojami. Kai kurie žmonės Sovietų Sąjungą paliko sunkiai įtikėtinu būdu. Poetas ir mokslininkas Tomas Venclova parašė atvirą laišką valdžiai, kuriame išdėstė, jog gyvenimas šalyje vargiai gali tenkinti žmogų, turintį intelektualinių interesų, ir paprašė leidimo emigruoti. Leidimą gavo. Jis dėstė Jeilio universitete, į Lietuvą grįždavo keletą kartų per metus, vis dar rašo ir publikuoja esė ir poeziją, o dabar jau ir visai sugrįžo į gimtąją šalį. Kita svarbi figūra buvo Icchokas Meras – pagal kilmę žydas, bet rašęs vien lietuvių kalba, dažnai – ir apie Lietuvą; jo kūryba gerai įvertinta abiejose jo tėvynėse ir užsienyje. Daug kas žavisi semiotika, bet net visi (kartais ir mokslininkai) žino, kad Algirdas Julius Greimas, vienas iš pirmųjų semiotikų, buvo lietuvis, nors rašė ir lietuviškai, ir prancūziškai (būtent prancūziškieji jo darbai žinomesni pasaulyje). Kanados rašytojas Algirdas Šileika taip pat kilęs iš lietuvių šeimos ir, nors rašo angliškai, romanuose dažniausiai pasakoja apie nesenus Lietuvos istorijos įvykius. Panašu, kad lietuviai, išvykstantys gyventi svetur (laikinai ar su visam), iš tiesų gan gerai pažįsta senąsias tradicijas. Taigi laukiame pasirodant ir kosmopolitiškesnių temų.