Šiandieninė lietuvių poezija ir jos kontekstai 

Virginija Cibarauskė

Šiandieninės lietuvių poezijos, kuriai paprastai priskiriami per pastaruosius kelis dešimtmečius sukurti tekstai, neįmanoma aptarti neatsigręžus į praeitį – į autorius, kurių kūryba įkvėpė, suteikė kryptį arba pretekstą maištauti. Taigi kalbant apie dabartį negalima aplenkti poetinių tėvų ir motinų, tapusių poezijos kanono dalimi. Ypač svarbios tendencijos, išryškėjusios XX a. pabaigoje. Dalis iteratūrologų XX a. dešimtąjį dešimtmetį Lietuvoje vadina lūžio tašku, kai sava kalba prabyla naujoji poetų karta. Todėl straipsnį pradėsiu trumpu ekskursu į praeitį – XX a. antrąją pusę. Ir tik po to aptarsiu šiandieninės poezijos ypatumus. 

Poezijos tendencijų aptarimas stokotų svarbaus dėmens, jei nebūtų atsižvelgiama į literatūrinio gyvenimo formas bei hierarchijas, kurių atsiradimui labai svarbios literatūrinės premijos. Poezijos premijų ypatumus trumpai apžvelgsiu paskutiniojoje straipsnio dalyje.  

XX a. antrosios pusės poezija – poetiniai tėvai ir motinos 

Sovietų okupacijos periodu poeto ir apskritai rašytojo situacija buvo specifinė. Oficialiai formuotas rašytojo-liaudies pedagogo bei ideologijos ruporo statusas. Visa valstybinėse leidyklose leidžiama kūryba buvo cenzūruojama, socialistinio realizmo gairių neatitinkantys kūriniai taisomi arba tiesiog neišvysdavo dienos šviesos. Žinoma, rašytojai turėjo būdų, kaip apgauti cenzorius. Kita vertus, net nepalaikantieji oficialios ideologinės pozicijos iš rašytojo tikėjosi savotiško tautos vedlio, lietuvių kultūros atminties, kurią okupacijos periodu buvo siekta ištrinti, gaivintojo vaidmens. Tam poetai ir prozininkai pasitelkdavo vadinamąją Ezopo kalbą – daugiareikšmius simbolius, mitų, sakmių elementus, netiesiogines užuominas, istorinių ir gyvenamojo laikmečio įvykių sugretinimus, kurių poteksčių paprastai menkiau išsilavinę cenzoriai neatpažindavo ir nesuprasdavo. Poezijoje tokios strategijos laikėsi septintajame dešimtmetyje debiutavę kanoniniai lietuvių poetai Vytautas P. Bložė (1930–2016, debiutavo 1961 m.), Marcelijus Martinaitis (1936–2013, debiutavo 1962 m.), Sigitas Geda (1943–2008, debiutavo 1966 m.). Pagrindiniais įkvėpimo šaltiniais jiems tapo folkloras, mitologija ir aptariamu periodu į kultūrinę apyvartą vėl pamažu grįžtanti  tarpukarinė lietuvių poezija, visų pirma avangardizmas.   

Septintojo dešimtmečio debiutantai įkvėpimo ieško mituose, archetipinėse situacijose, o aštuntojo dešimtmečio pabaigoje vis dažniau atsigręžiama į subjekto vidujybę – jausmus, emocijas, impresijas. Šios tendencijos ištakos – lietuviškasis neoromantizmas, rusų sidabro amžiaus autoriai (ypač – akmeistai), taip pat modernistinė literatūra, džiazo, bliuzo muzika. Vidinio pasaulio autonomiją teigusio džiazuojančio eilėraščio pradininke laikytina Judita Vaičiūnaitė (1937–2001, debiutavo 1960 m.). Vis dėlto ryškiausiai šią tendenciją reprezentuoja poetas Antanas A. Jonynas (g. 1953, debiutavo 1977 m.). Pasak kritikos, mąstant apie šį kūrėją, pirmiausia iškyla hipiai, bliuzas, jausmo estetizmas, Vilnius, Vakarų kultūra, vynas, specifinė melancholijos ir ironijos dermė. Vidinio pasaulio autonomija bei siekis estetizuoti kasdienybę būdingi Aido Marčėno (g. 1960, debiutavo 1988 m.), Kęstučio Navako (1964 ̶ 2020, debiutavo 1988 m.) kūrybai. Šiandieninės poezijos atstovams šie autoriai yra poeto etalonas.  

Aštuntasis dešimtmetis sietinas ir su aukštojo modernizmo įkvėpta intelektualiąja poezija. Lietuvių intelektualiosios poezijos, kurią maitina egzistencializmas bei įvairios literatūros teorijos, tėvu paprastai vadinamas išeivijoje kūręs Alfonsas Nyka-Niliūnas (1919–2015, debiutavo 1946 m.). Poetas, vertėjas, eseistas ir literatūros kritikas Lietuvos universitetuose studijavo romanistiką ir filosofiją. Norėdamas išvengti sovietų represijų, 1944 m. emigravo į Vokietiją, o 1949  m. išvyko į JAV. Pirmąjį poezijos rinkinį „Praradimo simfonijos“, kuriame dar itin ryškūs lietuviškojo simbolizmo ir neoromantizmo atgarsiai, išleido Vokietijoje. Vėlesnėje A. Nykos-Niliūno poezijoje tremtis suvokiama kaip egzistencinė žmogaus buvimo pasaulyje būsena. Kūryboje daug kultūrinių aliuzijų, gramatikos ir filosofijos terminų – itin vertino prancūzų egzistencialistus, siekė užčiuopti bendruosius gamtos, kalbos ir žmogiškosios egzistencijos dėmenis. Kiti du itin reikšmingi intelektualiosios poezijos atstovai – 1977 m. į JAV emigravęs Tomas Venclova (g. 1937, debiutavo 1972 m.) ir Kornelijus Platelis (g. 1951, debiutavo 1980 m.). T. Venclovos poezijoje susipina klasikinės eilėdaros struktūros, kalbotyros ir semiotikos terminai, antikinių mitų siužetai ir autobiografinės nuorodos. K. Platelis, kurio poeziją kritika vadina proto ir aistros lydiniu kalboje, savaip atgaivina neoklasicistinę tradiciją, derina Rytų, antikinės bei krikščioniškosios kultūrų ženklus. Šiandieninėje lietuvių poezijoje intelektualizmui atstovauja literatūros teorijų išmanymo ir intertekstinės žaismės nestokojantys Eugenijaus Ališankos (g. 1960, debiutavo 1991 m.) ir Donato Petrošiaus (g. 1979, debiutavo 2004 m.) eilėraščiai. 

Daiktiškojo eilėraščio, arba poetinio minimalizmo, etalonu laikomi Donaldo Kajoko (g. 1953, debiutavo 1980 m.) ir Nijolės Miliauskaitės (1950–2002, debiutavo 1985 m.) eilėraščiai. Abiejų autorių kūryboje siekiama švarios, lakoniškos frazės, eilėraščiai dažnai primena poetinius paveikslėlius ar trumpus pasakojimus, kuriuose veikia keliais štrichais personalizuoti veikėjai. Vis dėlto šių poetų kūrybą maitina skirtingi kontekstai. N. Miliauskaitei itin svarbi XIX a. moterų proza (visų pirma Šarlotė Brontė, ypač jos romanas „Džeinė Eir“), taip pat gotikinė bei modernistinė literatūra, pavyzdžiui, Franzas Kafka. Vėlyvojoje kūryboje daugėja Rytų kultūros ženklų – tuo metu poetė domėjosi krišnaizmu. D. Kajoko poetinį minimalizmą grindžia naiviosios išminties idėja. Autentiškai derinamos Rytų ir Vakarų poezijos tradicijos – neoromantikų melodingumas, haiku taupumas, konkretus vaizdas. Eilėraščiuose dažnai pasirodo aplinką stebinčio mažojo išminčiaus – vaiko, kvailelio, naivaus kaimo žmogaus – figūra.  

Lūžio taškas – XX a. dešimtasis dešimtmetis 

XX a. 9 dešimtmečio pabaiga – 10 dešimtmetis, t. y. periodas iki ir tuoj po Nepriklausomybės atgavimo (1991 m.), lietuvių literatūroje, dailėje ir teatre buvo ypatingas maišto bei naujos raiškos paieškų laikotarpis. To meto poezijoje – ir debiutuojančių autorių, ir vyresnių – įvyksta specifiniai pokyčiai: siekiama atsiriboti nuo iki tol vyravusių tendencijų, drąsiai polemizuojama su poetiniais tėvais ir motinomis. Šiuos pokyčius literatūrologai sieja su pasikeitusia krašto sociokultūrine situacija, kuri lėmė ir poezijos diskurso, ir paties poeto savivaizdžio kaitą.  

Sovietmečiu poeto figūra buvo itin sureikšminta, o poezija dėl jai būdingo daugiaprasmiškumo laikyta vienintele galima tiesosakos erdve – tokią funkciją, nors ir cenzūruojama, meninė kūryba iš tiesų atliko, nes kiti viešieji diskursai buvo cenzūruojami dar griežčiau. 10 dešimtečio jaunoji karta, kuriai visų pirma atstovauja poetai Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis (g. 1965, debiutavo 1990 m.), Neringa Abrutytė (g. 1972, debiutavo 1995 m.), polemizuoja su poeto-tautos vedlio, mokytojo samprata. Pabrėžiama poeto ir poezijos autonomija, svetimumas visuomenei. Poetas, kaip romantizmo literatūroje adoruotas prakeiktasis pranašas, kalba sava, prie nieko nesitaikančia kalba apie ribines, išskirtines ir tuo pat metu subjektyvias patirtis. Tokį savivaizdį maitino ir postmodernizmo teorijos, skelbusios eros pabaigą, naujos, aukštąjį modernizmą dekonstruojančios raiškos būtinybę. Šias idėjas tiek teoriškai (straipsniuose, interviu), tiek praktiškai, t. y. savo eilėraščiuose, aktualizavo E. Ališanka. 

Atmetama poetiškumo kaip gražaus (estetizuoto) kalbėjimo apie pakylėtas patirtis samprata. Poezija atsigręžia į tai, kas abjektiška. Dažnai poezijos klišės, pvz., mylimosios apdainavimas ar grožėjimasis gamta, tikslingai subjaurinamos, dekonstruojamos: S. Parulskis teigia, kad už smaragdus ant mylimosios pirštų gražesnis plaukas rūgštynių sriuboje, A. Marčėnas rašo sonetus apie poetų išgertuves, o N. Abrutytė  mylimojo figūrai suteikia chtoniškų ypatybių – tai ne romantiškas bernelis, o gašlus pagyvenęs vyras. Kritika tokią poeziją vadino ir bjaurumo estetika (net ekskrementine poezija), ir postmodernizmo apraiškomis. 

XX a. pabaigos jaunųjų poetų kūryboje dekonstruojamas agrarinis pasaulėvaizdis ir jį reprezentuojantys mitologiniai, folkloriniai, krikščioniškieji vaizdiniai bei literatūriniai topai, lietuvių literatūroje ir kultūroje apskritai laikyti savasties pagrindu. Tiek tradicinė sodyba, tiek tradicinė šeima vaizduojama kaip represinė, subjekto individualybę slopinanti sistema. S. Parulskio poezijoje tėvo ir motinos figūrų idealizavimą keičia sūnažudystės tema, o ritualinį namo statymo topą – išvietės statymas. Panašiai nutinka ir Gyčio Norvilo (g. 1976, debiutavo 2002 m.) eilėraščiuose: transformuojama archetipinė kopimo į kalną / kalno pylimo situacija – vietoj kilimo aukštyn vyrauja grimzdimo į žemę, skverbimosi į požemius vaizdiniai. Agnė Žagrakalytė (g. 1979, debiutavo 2003 m.) žaismingai dekonstruoja archetipinį skaisčios mergelės vaizdinį – pasitelkdama folklorines mergelės ir bernelio susitikimo situacijas, mergelę vaizduoja kaip juslišką, erotišką vilioklę. Kanoniniuose lietuvių literatūros tekstuose tokia moteris paprastai nubaudžiama (netenka garbės, išvaroma iš bendruomenės), o A. Žagrakalytės eilėraščiuose ji gauna bernelį ir viską, ko užsimano. 

Išskyrus juokauti, šmaikščiai provokuoti mėgusius tarpukario avangardistus, lietuvių poezija yra rimta, prisodrinta pakilių arba sentimentalių, lyriškų intonacijų. XX a. pabaigoje į poeziją grįžta juokas, nepretenzinga žaismė. Daiva Čepauskaitė (g. 1967, debiutavo 1992 m.) žaidžia tradiciniu ketureiliu, ieško komiškų rimų, dažnai sugretina lyrinius topus ir kasdienes, trivialias situacijas. Gintaras Grajauskas (g. 1966, debiutavo 1993 m.) savo trumpus, proziškus eilėraščius struktūruoja pagal anekdoto logiką, o personažais pasirenka eilinius, kasdien sutinkamus individus, kurių gyvenimo būdo filosofija kelia ir komizmo, ir naivios išminties įspūdį. 

Tačiau svarbiausia, kad poezijoje daugėja asmeniškumo, autobiografinių elementų, leidžiančių brėžti tiesioginę sąsają tarp poeto ir jo tekstų. Atviras autobiografiškumas lietuvių poezijoje – gana naujas reiškinys, susijęs su minėta poeto-pranašo, skelbiančio universalias, bendruomenei aktualias tiesas, samprata. Autobiografiškumas, asmeniškumas šiame kontekste laikytas savotišku poezijos menkumo, dienoraštiškumo ženklu. Be to, sovietmečiu apskritai buvo nepriimtinos bet kokios nepatogios, negatyvios temos, o išpažintinė poezija dažniausiai renkasi būtent jas. Todėl atgavus Nepriklausomybę prasiveržia represuotas bei cenzūruotas subjektyvumas: poezijos rašymas suvokiamas visų pirma kaip galimybė konkrečiam individui išreikšti savo unikalią patirtį ir nuomonę. Eilėraščio temomis tampa asmeninės trauminės patirtys (pvz., tarnavimas sovietinėje kariuomenėje, disfunkciniai santykiai su tėvais, geismas, homoseksualumas), taip pat negatyvus santykis su tradicija ir sociumu apskritai. Taigi septintajame-aštuntajame dešimtmetyje poetas siekė kalbėti tautos vardu, skverbtis prie kultūros pamatų, mitų, archetipų ištakų, o atgavus Nepriklausomybę vis dažniau prabyla savo vardu. Dabar poetas yra tas, kuris rašo krauju – yra atviras, nebijo tiesmukumo, bjaurumo, nebijo apsinuoginti.  

Poezija šiandien 

Jei tektų trumpai nusakyti pastarųjų dviejų dešimtmečių lietuvių poezijos tendencijas, tai tinkamiausias apibūdinimas būtų – nieko naujo. Kitaip tariant, aptariamu periodu pasirodžiusios vertingiausios knygos, išskyrus kelis debiutus, naujų madų nediktuoja. Noriai mokomasi tiek iš kanoninių autorių (J. Vaičiūnaitės, S. Gedos, V. P. Bložės, N. Miliauskaitės), tiek iš gyvųjų klasikų bei vyresniosios XX a. pabaigoje debiutavusios kartos.  

Pastaraisiais metais itin daug dėmesio sulaukia išpažintinė poezija, kuri tampa vis atviresnė. Ryškiausia išpažintinės poezijos atstovė – Giedrė Kazlauskaitė (g. 1980, debiutavo 2008 m.). Bendrame kontekste rašytoja ir kritikė išsiskiria atvirumu ir pasitikėjimu savo poetiniu balsu, jo svarba: eilėraščiuose aktualizuojamos rašančios moters, motinos, homoseksualios moters, disertacijos neparašiusios jaunos tyrėjos (poetė – buvusi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė) vidinės dramos ir komedijos. G. Kazlauskaitei būdingas asociatyvine logika grįstas proziškas pasakojimas su bendrame kontekste išsiskiriančiomis ryškiomis metaforomis. Vengiama lietuvių poezijai būdingos savigailos, gausu kultūros ženklų, literatūrinių aliuzijų, ironijos. Išpažintinei poezijai atstovauja kritikų ir skaitytojų dėmesio sulaukęs Mindaugo Nastaravičiaus (g. 1984, debiutavo 2010 m.) rinkinys „Bendratis“ (2018), kuriame grįžtama į paauglystės laikus, narpliojamas komplikuotas santykis su tėvu, taip pat tamsiąją moters psichologijos ir fiziologijos pusę atskleidžianti Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės (g. 1981, debiutavo 2015 m.) bei Linos Buividavičiūtės (g. 1986, debiutavo 2017 m.) poezija. 

Pastaraisiais metais daiktiškasis, arba minimalistinis, eilėraštis įkvėpimo semiasi dažniausiai ne iš Rytų poezijos, o iš modernistinės tradicijos. Vidinės būsenos, jausmai perteikiami taupiais, bet detaliais vaizdais ar jų kombinacijomis. Ši strategija primena savotišką objektyvųjį koreliatą – apie tai, kas asmeniška, kalbama konstruojant nuotolio efektą. Geriausiai šią tendenciją reprezentuoja Mariaus Buroko (g. 1977, debiutavo 1999 m.) rinkinys „Švaraus buvimo“ (2018) bei K. Platelio eilėraščių knygos „Įtrūkusios mėnesienos“ (2018) pirmieji skyriai. M. Buroko rinkinio pavadinime galima atpažinti ir deklaraciją, kad eilėraščiai liudija, reprezentuoja švarų buvimą, ir lūkestį – eilėraščių rašymas yra švaraus buvimo sąlyga, tam tikras apsivalymo būdas. Taigi egzistencija ir estetika, t. y. gyvenimo siekiai ir rašymo apie juos būdas, glaudžiai susiję. K. Platelio eilėraščiuose lakoniškai, santūriai perteikiamos betarpiško santykio su išoriniu pasauliu negalimumo situacijos. Vienu svarbiausių įvaizdžių tampa stiklo ar plastiko pertvara – eilėraščių kalbantysis tuo pat metu yra su kitais, greta kitų, tačiau nematoma siena nuo visų atskirtas. 

Ir vadinamieji vizijiniai eilėraščiai šiandien vis dažniau dėmesį kreipia į subjektyvias patirtis, o ne mitologinius kontekstus ar kosmines vizijas. Skirtingai nei daiktiškojoje poezijoje ar išpažintiniame eilėraštyje, siekiama maksimalaus sąlygiškumo, sukeistinimo, todėl pagrindine menine priemone tampa metaforų tinklas, kuriantis fantastinę, apokaliptinę, siurrealistinę atmosferą. G. Norvilo naujausioje knygoje „Grimzdimas“ (2017) archetipinės situacijos išgyvenamos kaip nejaukios, bauginančios, savotiškai gramzdinančios. Kęstučio Navako paskutiniajame rinkinyje „Net ne“ (2018) sukeistinimai, alogika susiję su subjekto, jo amžinai žaidžiančios sąmonės ir supančio pasaulio daugiaprasmiškumo idėja – nieko nėra pastovaus, viskas kinta. Poetai Ernestas Noreika (g. 1989, debiutavo 2012 m.) ir Mantas Balakauskas (g. 1989, debiutavo 2016 m.) savo kūryboje aktualizuoja katastrofizmo nuotaikas bei estetiką. Greta Ambrazaitė (g. 1993) Metų poezijos knyga tapusiame debiutiniame eilėraščių rinkinyje „Trapūs daiktai“ (2018) tankiu metaforų ir intertekstinių nuorodų tinklu siekia perteikti autentiško ryšio su kitais bei aplinka ieškančios subjektės patirtis stabilumo netekusiame pasaulyje. Kritika pabrėžia G. Ambrazaitės eilėraščių gotiškumą, tačiau jos pasirinkta estetika artimesnė noktiurnui.  

(Post)avangardine tradicija sekančių (ar ją formuojančių) poetų kūryboje transformuojamos konvencinės įvaizdžių sistemos, ieškoma naujų poetinių registrų. Pavyzdžiui, Vaivos Grainytės (g. 1984 m.) debiutiniame rinkinyje „Gorilos archyvai“ (2019) daiktiškasis eilėraštis privedamas iki savo ribos pasitelkiant hiperrealizmo stilistiką. A. Žagrakalytė žaismingai perteikia poezijos gimimą iš tariamai banalios, kasdieniškos buities situacijas. Aušros Kaziliūnaitės (g. 1987, debiutavo 2007 m.) eilėraštis kuriamas kaip paradoksas,  kurio reikšmė kaupiasi ne atskirose metaforose, o pasirodo kaip sąveika, žaismas, reikalaujantis dialogiško skaitytojo ir teksto santykio. Fantastinė paradokso poetika pasitelkiama kultūriniams stereotipams, konvencionalioms praktikoms dekonstruoti, pavyzdžiui, atskleisti, kokios sąlygiškos perskyros yra tarp subjekto ir jį supančio peizažo, vyro ir moters ir pan. Tomo Petrulio (g. 1987) debiutiniame rinkinyje „Triukšmo gyvatė“ (2017) metafizinės patirtys ir vizijinio eilėraščio struktūros prisodrinamos obsceniškų, pornografinių, abjektinių detalių, kurių radikalumą neutralizuoja žaidybinę intonaciją suteikiantys sąskambiai, rimai, mažybinės formos.  

Sociokultūrinis ekskursas: kaip formuojasi šiandieninės poezijos laukas 

Lietuvių poezijos apdovanojimams būdingas specifinis sezoniškumas. Pavasarį vyksta tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“, organizuojamas nuo 1965 m. Renginį organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga ir Rašytojų klubas. Šis festivalis tuo pat metu ir populiarina poeziją, suteikia poetams galimybę susitikti su skaitytojais (taip pat ir gyvenančiais provincijoje), ir formuoja poezijos lauko hierarchijas. Festivalio metu įteikiama pluoštas poezijos premijų, iš kurių svarbiausia – Maironio premija. Jos laimėtojas tituluojamas ir „Poezijos pavasario“ laureatu. O rudenį vyksta kitas ne mažiau svarbus tarptautinis poezijos festivalis – „Poetinis Druskininkų ruduo“. 1990 m. festivalį pradėjo organizuoti Lietuvių P.E.N. centras, o 2001 m. perėmė visuomeninė organizacija „Poetinis Druskininkų ruduo“. Šio festivalio metu skelbiami Jotvingio ir Jaunojo jotvingio premijos laureatai.  

„Poezijos pavasario“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“ premijų laimėtojus renka komitetai, kuriuos sudaro ankstesnių premijų laureatai. Taigi premijos simbolizuoja visų pirma pačios poetų bendruomenės pripažinimą. Lietuvių poezijos lauke apskritai vyrauja tendencija pernelyg nepasitikėti literatūros kritikais ar skaitytojų vertinimais – svarbiausia poetams yra kolegų įvertinimas bei pripažinimas. Abi premijos turi ir daugiau panašumų. Visų pirma laureatu tas pats asmuo gali tapti tik kartą, taigi abi premijos iš esmės skirtos pašlovinti asmenybėms, t. y. poetams, o ne konkrečioms knygoms. Tarp pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistų knygų autorių vyrauja abiejų premijų laureatai. Absoliuti dauguma laimėtojų – poetai vyrai. Pavyzdžiui, Jotvingio premiją, teikiamą kasmet nuo 1985 m., iki šiol gavo tik trys poetės. Toks pat „vyriškas“ yra ir lietuvių literatūros kanonas. Pavyzdžiui, literatūrologo Vytauto Kubiliaus studijoje-vadovėlyje XX amžiaus literatūra (1995) skiltyje „Poezija: nuo „atlydžio“ iki Nepriklausomybės“ minimi 24 poetai, iš jų – tik 4 moterys: Janina Degutytė, Judita Vaičiūnaitė, Nijolė Miliauskaitė ir Gražina Cieškaitė.  

Ši tendencija sulaukė ypatingo dėmesio 2017 m. „Poetinio Druskininkų rudens“ konferencijoje. Kasmet festivalis organizuoja diskusiją kokia nors poetų bendruomenei aktualia tema. Tais metais pasirinkta „Moterys ir vyrai poezijoje: vaizduotės ribos“. Organizatoriai vargu ar tikėjosi, kad diskusija neapsiribos vyrų ir moterų reprezentacijų poezijoje specifika. Konferencijos dalyvės pasiūlė padiskutuoti apie tai, kodėl tarp poezijos premijų laureatų beveik nėra moterų poečių. Į diskusiją noriai įsitraukė festivalio svečiai – poetai ir poetės iš užsienio. O lietuvių poetų bendruomenė reagavo gynybiškai – problemą aktualizavusios diskusijos dalyvės apkaltintos, kad lieja asmenines nuoskaudas.  

Įdomu tai, kad būtent ši diskusija lėmė, jog apie poetinį Druskininkų festivalį tais metais rašė ir skaitomiausi naujienų portalai. Tiesa, straipsniai, kaip pastarųjų metų žurnalistikai būdinga, situacijos nesiekė analizuoti, tiesiog kūrė eilinį skandalą šokiruojančiomis antraštėmis „Jotvingių komitetas apkaltintas seksizmu“.  

Apskritai poezijos premijos dėmesio sulaukia nedaug – jų aktualumas iš esmės apsiriboja poezijos lauku, bendruomenės narių hierarchijos pokyčiais. Tai nestebina: poezijos knygų tiražai Lietuvoje šiuo metu nedideli, jos beveik nereklamuojamos. Eilėraščių knygas recenzuoja iš esmės tik profesionalioji kritika nedidelio tiražo kultūriniuose leidiniuose – visuomenės nuomonės formuotojų, populiariųjų blogerių, instabookerių poezija nedomina. Taigi XX a. pabaigos debiutantų siekis poetinį diskursą atriboti nuo visuomeninio, o poeto figūrai suteikti vienišiaus, kuris neveda ir nemoko tautos, bet pasitelkęs metaforas atveria giliuosius subjektyvios sąmonės ir pasaulio dėmenis, išsipildė – šiandieninė lietuvių poezija kalba siauram, tačiau poetinį diskursą suprantančiam ir gebančiam įvertinti skaitytojų ratui.