Pastarąjį dešimtmetį pasaulyje pastebimas negrožinės literatūros suklestėjimas neatsiejamas nuo 2011 m. pasirodžiusio Yuval Noah Harari bestselerio Sapiens.  Ne vienas kritikas, svarstydamas, kodėl ši, kaip ir kitos Harari knygos, tokia populiari, atkreipė dėmesį, kad šiais greitais ir nestabiliais laikais žmonėms reikia knygų, kurios suteikia konspektyvių žinių ir formuoja pasaulėžiūrą. 

Ar tokios pačios prielaidos galioja ir negrožinei lietuvių literatūrai ir jos pastarųjų metų suklestėjimui? Jei imtume analogiją su Harari fenomenu – tai ne, mat mokslo populiarinimo knygų kol kas daugiau verstinių nei originalių. Apskritai negrožinė literatūra Lietuvoje turi savitą ir nelengvą istoriją – pusę XX amžiaus tai buvo labai stipriai politinės cenzūros veikiamas ir netgi nustekentas žanras. Per penkiasdešimt metų trukusią sovietų okupaciją Lietuvos literatūra buvo griežtai reguliuojama: grožinę literatūrą leisdavo vienintelė leidykla „Vaga“, o negrožinę, t. y. publicistiką, – leidykla „Mintis“. Apskritai sovietiniais laikais publicistinė literatūra buvo propagandai itin paranki, ypač populiarus ir idealiai socrealistinę doktriną išpildantis apybraižos žanras. Greta jų klestėjo ir verstinių sovietiniam žmogui skaityti tinkamų biografijų serijos. Platesnių ir nuo doktrinos reikalavimų apvalytų žinių teikė enciklopedijos ir knygos apie gamtą. 

1988–1990 m. Lietuvai narsiai žengiant laisvės keliu, negrožinė literatūra pirmiausia grįžo dokumentikos – tremtinių ir partizanų atsiminimų – pavidalu. Pirmasis ledus pralaužęs tekstas buvo 1988 m. Lietuvoje publikuoti Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai apie tremtį į Sibirą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir įveikus epochų pervartas, perėjus iš komunizmo į demokratiją, pamažėle ima rastis ir daugiau negrožinių knygų, tačiau didžiausias jų suklestėjimas ir paklausa, kaip ir pasaulinė, akivaizdi pastarąjį dešimtmetį, kada atsiradusi laiko distancija natūraliai paskatino XX amžiaus svarbiausių ir skaudžiausių istorinių įvykių refleksijas. Ir ne tik jas. 

Per pastarąją dekadą lietuviškaisiais memuaristikos bestseleriais tampa garsiausių Lietuvos viešųjų intelektualų – germanistės, holokausto tragediją išgyvenusios profesorės Irenos Veisaitės ir poeto, rašytojo, disidento, profesoriaus Tomo Venclovos – pokalbių knygos, atveriančios skirtingai besiplėtojančius asmeninius likimus ir visą sudėtingą XX amžiaus istorinę dėlionę. Į ją nugula ir trumpas tragiško likimo jaunos žydų poetės Matildos Olkinaitės gyvenimas, Vilniaus žydų gelbėtojos Onos Šimaitės biografija ir pluoštas istorijų iš už Atlanto – dipukų kartos liudijimai apie karo ir pokario metus, bėgimą iš šalies ir amžiną norą grįžti. Laiškais į lietuvių kultūros lauką grįžta iš šalies Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukę garsūs lietuviai Jonas ir Adolfas Mekai, Aleksandra Kašubienė ir Algirdas Julius Greimas. Pastaraisiais metais skaitomumo prasme suklesti ir pagaviai parašytos mokslinės studijos – apie sovietmečio psichiatriją pasakoja istoriko Tomo Vaisietos knyga, 1968 metų lietuviško dizaino pasaulinę kelionę rekonstruoja dizaino istorikės Karolinos Jakaitės tyrimas, tarpukario architektūrą optimistiškai su kolegomis žvalgo architektūros istorikė Marija Drėmaitė. 

Negrožinių knygų sąrašą papildo ir meno knygos – menininko Dainiaus Liškevičiaus įsimintinas parodas išsaugantys ir pratęsiantys leidiniai ar filosofo Leonido Donskio meilę Europos menui liudijantis dvitomis. Prie meno knygų priklausytų ir menininkų biografijos ar atsiminimai apie laikus, kai apie meną buvo kalbama per naktis, kaip ir per naktis buvo skaitomos cenzūros draudžiamos knygos. 

Žinoma, galime čia pat suregistruoti, ko stingame, palyginę savo negrožinių knygų asortimentą su kitų šalių, – politikos srities refleksijų, politinių biografijų, apskritai gerai parašytų biografijų, jau minėtų originalių mokslo populiarinimo knygų, išsamių ir pagauliai parašytų istorinių ar kultūrinių tyrimų, tiriamosios žurnalistikos knyginių publikacijų, tačiau turime ir unikalų komiksą apie garsiausią pasaulyje lietuvių semiotiką Algirdą Julių Greimą. 

Visas šias (su keliomis išimtimis) suminėtas negrožines lietuviškas knygas žvalgo ir aptaria šis gidas, pateikiantis negalutinį, nebaigtinį ir pildysimą knygų sąrašą, kurį galima skaityti ir kaip lietuviškojo non-fiction žemėlapį. Norisi viltis, kad jis yra pirma gera paskata pažindintis ir pažinti. 

Jūratė Čerškutė