Lietuvių literatūra šiandien

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė

Atrodytų, tarsi tokioje civilizuotoje šalyje kaip Lietuva metai turėtų baigtis gruodžio 31-ąją. Gal ir taip – bet tik ne literatūriniai metai: rašytojai, leidėjai, kritikai ir skaitytojai nesiilsi iki pat vasario pabaigos, kada vyksta tarptautinė Vilniaus knygų mugė. Ją atidaro pati Prezidentė, kasdien iš jos vyksta transliacijos per nacionalinį radiją bei televiziją – ir būtent nuo šio renginio norisi pradėti pristatyti tokį efemerišką, nepastovų dalyką kaip šiuolaikinės Lietuvos literatūros pulsas.

Būtent šiuo metu teikiamos pagrindinės literatūrinės premijos, tarp jų – Metų knygos apdovanojimas (tai vienintelė literatūrinė premija Lietuvoje, kur balsuoja tiek skaitytojai, tiek ekspertų komisija, tad sykiu tai ir garsiausias metų literatūrinis įvykis) bei svarbiausi apdovanojimai knygų dailininkams, vertėjams ir kitiems literatūros srityje dirbantiems žmonėms. Sykiu tai geriausias metas leisti naujas knygas – jokiam kitam knygos pristatymui nelemta sulaukti 60 000 žmonių (o tiek apsilanko Knygų mugėje) dėmesio.

Beje, žodis „tarptautinė“ – ne šiaip formalumas. Mugėje nuolat lankosi rašytojai iš užsienio šalių. Kitaip, nei tikėtumeisi iš mažos šalies, paprastai atvažiuoja žymi literatūrinė žvaigždė – pavyzdžiui, Colleen McCullough, Frankas McCourtas, Johnas Irvingas, Davidas Foenkinosas, Fredericas Beigbederis (visi jau yra svečiavęsi Lietuvos leidėjų kvietimu).

Skaitytojai, besiilgintys tyresnio, elitiškesnio literatūrinio gyvenimo, greiti skųstis, kad Knygų mugė – perdėm komercinė, perdėm prigrūsta arba tiesiog pernelyg varginanti. (Iš šio ilgesio radosi ir bandymas sukurti alternatyvą – Vilniaus knygų festivalį, kuris pirmą sykį organizuotas 2012 m. rudenį; vis dėlto dar anksti kalbėti, kiek jis pajėgs išlikti ta alternatyva.)

Tiesa lieka tai, kad Knygų mugėje lankosi visi, kas Lietuvoje bent kiek susiję su knygų pasauliu: pristato savo ir kitų knygas, leidyklų stenduose susitinka su skaitytojais. Štai 2017 m. statistika įspūdinga: dalyvavo 9 šalys, iš jų – 303 leidyklos bei institucijos, surengta 400 renginių, kurie vyko 12 000 m² plote (neskaičiuojant mugės renginių kitose miesto erdvėse), 62 840 lankytojų – ir visa tai per 4 dienas.

Bet taip buvo ne visuomet.

Istorinė perspektyva

Istorija siekia toli, dar 1940 metus, kai nepriklausomą Lietuvos Respubliką okupavo Sovietų Sąjunga. Penkis dešimtmečius knygų leidyba veikė pagal planinės ekonomikos principus. Veikė penketas–šešetas leidyklų, kurios kasmet leisdavo iki 3 000 knygų (tarp jų ir negrožines knygas – vadovėlius, enciklopedijas, daržininkystės ar maisto gaminimo instrukcijas). Vidutinis grožinės knygos tiražas siekdavo 24 000 egzempliorių. Pati kūryba buvo griežtai cenzūruojama – kad nebūtų jokios nostalgijos nepriklausomybei, jokių nacionalinių jausmų, nieko panašaus į religingumą (ypač krikščionybę!), nieko, kas kalbėtų apie seksualumą, smurtą ar apskritai netiktų pavyzdiniam sovietiniam piliečiui. Nieko, kas rodytų nepasitenkinimą status quo. Kitaip tariant – nieko, ką vadintume įkvepiančia literatūrine kūryba.

Siekdami išvengti cenzūros, rašytojai tam rado literatūrinių priemonių. Žymiausia jų, vis dar išliekanti galvos skausmu tyrėjams, bandantiems ją perprasti ir paaiškinti, vadinama Ezopo kalba. Terminas kilęs iš žymiojo pasakėčių autoriaus ir tarsi turėtų žymėti kalbėjimą pasakėčiomis-alegorijomis, bet reiškia ne visai tai. Geriausia būtų pasakyti, kad ši Ezopo kalba buvo neskaidri. Tai buvo kalba, kur sistemos kritika buvo daugiau ar mažiau aiški skaitytojams, įskaitant ir cenzorius. Bet be jokių akivaizdžių nuorodų į tikrovę, į kurias baksnotų cenzoriai.

Bet rūpesčius dėl Ezopo kalbos palikime mokslininkams. Svarbiau – kad išryškėjo poezijos pirmumas. Kai Vakaruose rašė didieji romanistai (Charles Dickens, Honoré de Balzac), Lietuvoje, pagal carinės Rusijos įstatymus, lietuvių kalba negalėjai net pirkinių sąrašo užsirašyti. Po 1918 m. literatūra ėmė vytis šuoliais, bet ją ir vėl užgniaužė, šįkart – sovietų valdžia. Visai suprantama, kad poezija buvo galinga: ji tuo pat metu buvo ir neskaidri, ir asmeniška, galėjo prasprūsti pro bet kokią cenzūrą, poeziją buvo lengviau leisti, kad ir kokie suvaržymai galiotų. Poezijos knygą galėdavai išleisti dešimtimis tūkstančių egzempliorių, jei tarp eilėraščių būdavo palikta daugiau ar mažiau (dažniausiai mažiau) nuoširdžių reveransų komunizmui, komunizmo vadams ir komunizmo propagandai.

O kaip dabar?

Poezijos auditorija sumenko iki tokios, kokia yra visai tikėtina laisvoje šalyje ir laisvoje rinkoje, tačiau pats poezijos laukas gyvybingas ir gausiai gyvenamas. Poezijos mylėtojus ir mylėtojas kasmet sukviečia du pagrindiniai poezijos renginiai – klausomasi skaitymų, susitinkama su mėgstamiausiais poetais ir poetėmis. Poezijos pavasarį organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga – institucija, įsteigta dar tada, kai kiekvienas, net tokie laisvos sielos žmonės kaip rašytojai, privalėjo priklausyti profsąjungai, tačiau dabar atrodanti jau senstelėjusi ir sustabarėjusi. Kaip priešprieša Poezijos pavasariui įsteigtas „Druskininkų ruduo“. Įdomu, kad dauguma vyresniųjų poetų ir laisvoje visuomenėje ėmėsi jau matyto vaidmens: tapo poezijos gynėjais, nors šiandien aplinka jau smarkiai pasikeitusi. Dar įdomiau – kad jaunieji poetai (o jų yra netgi labai nemažai, nors poezija nėra komerciškai sėkminga kūrybos šaka) savo vyresniuosius kolegas dažnai laiko modeliais ir įkvepiančiais pavyzdžiais, o ne praeities liekanomis.

Tačiau Lietuvos leidėjai, kurių šiandien yra beveik 1 000 (remiantis oficialiais duomenimis, nors realiai rinkoje – tik keturi penki didieji žaidėjai), pelnosi iš kitų žanrų – ne iš poezijos. Vidutinis grožinės ar kitos prieš miegą skaitomos knygos tiražas sumažėjo iki maždaug 1 500–2 000 egzempliorių, ir tai daug labiau atitinka rinkos dydį. Ir nors knygų padaugėjo vos pusantro karto, pati jų įvairovė stulbina. Leidžiama daug rimtosios mokslinės literatūros, jau legalu spausdinti bet kokio pobūdžio religinius tekstus, kurie turi nemenką būrį skaitytojų. Maždaug ketvirtis visų leidžiamų knygų – grožinė literatūra. Kurį laiką daugumą jų sudarė vertimai – ir ne vien iš rusų kalbos, tačiau pamažu Lietuvos rašytojai pasivijo ir dabar gimtakalbės literatūros leidžiama maždaug tiek pat kiek verstinės. Bet koks literatūrinis sprogimas – ar tai būtų Danas Brownas, ar Haris Poteris, ar Saulėlydis – Lietuvoje pasirodo beveik iškart. Lietuviai kažkodėl mėgsta skandinavų literatūrą; neaišku, kodėl vokiečių literatūra čia užleidusi vietą prancūziškajai; nereikia nė sakyti, kad kalba, iš kurios verčiama gausiausiai, – anglų.

Tikėtasi, kad po 1990-ųjų įvyks dar kai kas, kas vis dėlto neįvyko. Susigrąžinus spaudos laisvę, manyta, kad žmonės tuoj ims spausdinti viską, ką, veikiant cenzūrai, rašė „į stalčių“. Bet niekas nespausdino. Pasirodo, kad beveik niekas nieko ir neparašė. Ir vis dėlto, kad ir labai trumpam, rašytojai pasijuto laisvės šaukliais, tautos balsu, sąžine ir dvasia. Atėjus ramesniems laikams, jiems teko imtis kasdieniškesnių, ne tokių prakilnių vaidmenų. Kai kurie nusivylė, pasijuto pamiršti ir atmesti, o kitiems tai tapo iššūkiu.

Taip, bet apie ką visa tai?

Po visų skaičiukų ir bendrų pastabų telieka užduoti pagrindinį klausimą: apie ką rašo (ir apie ką skaito) lietuviai? Į galvą pirmiausia šauna mintis, kad jie apsėsti praeities, tačiau čia pat reikia pateikti ilgą to apsėdimo priežasčių sąrašą. Nuo pat Tautų pavasario žmonės neturėjo realios progos patyrinėti save ir savo praeitį. Vieną okupaciją keitė kita, atsikvėpti tebūdavo pora dešimtmečių, tad gana suprantama, jog tiek nacionalinės tapatybės kvestionavimas, tiek istorinių traumų ir pasiekimų įvertinimas dar tik vyksta. Beje, jau parašyta ne viena aktuali negrožinė knyga – filosofės Nerijos Putinaitės, psichiatrės Danutės Gailienės, socialinių ir politikos mokslų atstovės Ainės Ramonaitės su komanda ir kitos, – kuriose aptartos problemos analizuojamos remiantis tyrimais ir duomenimis, o ne vien įspūdžiais ir prisiminimais. Sykiu leidžiama nesuskaičiuojamai daug atsiminimų, kurie savo ruožtu provokuoja ginčus, diskusijas, atsakomuosiuos prisiminimus ir negrožines knygas. Komunizmas Lietuvoje nelegalus, tačiau platesniame Vakarų kontekste komunizmo nusikaltimai nebuvo oficialiai nubausti, niekas nebuvo nuteistas, tad traumos ir skausmas tebėra gyvos žaizdos visuomenėje, nukentėjusioje nuo režimo. Lietuvos rašytojai bandė ištarti savo žodį: Marius Ivaškevičius dekonstravo įžymaus pogrindžio laisvės kovotojo gyvenimo pasakojimą, Renata Šerelytė sufikcino savo pačios gyvenimą – gimusi šeimoje, ištremtoje į Sibirą, ir sugrįžusi į jį gyventi kolūkyje, Sigitas Parulskis pasakojo, kaip šeimos prisiminimai veikia šiuolaikinį personažą. Trumpam nuošalyje palikę tai, kas yra iš tiesų ilgas ir skausmingas susitaikymo procesas, tiesiog prisiminkime, kad dauguma rašytojų, pradėjusių rašyti veikiant sovietų režimui, įgijo liminalią tapatybę ir dabar jaučia poreikį paaiškinti savo praeitį ir dabarties situaciją – tiek kitiems, tiek patiems sau.

Kitas praeities kelias į literatūrą – per ankstesnę istoriją. Sovietmečiu gyvavo pasakojimas, jog istorija – tai paskubom sulipdytas naivus romantizmas ir begėdiška propaganda, tad mus vis dar persekioja klausimai apie tai, ką reiškia būti lietuviu ar lietuve, iš kur mes kilę. Dauguma šių klausimų – medžiaga istorikams, kurie, kaip ir minėtieji socialinių mokslų atstovai, į juos atsakydami jau publikavo bent keletą nuodugnių studijų, sulaukusių neregėto populiarumo visuomenėje.

Vis dėlto istorija literatūroje nebuvo nuodugniai vaizduojama, ir tai vilioja šiuolaikinius rašytojus. Kasmet išleidžiama bent keletas istorinių romanų – kai kurie jų realistiški ir detalūs, kai kurie grynos fantazijos. Iki šiol dar nė vienas jų nepranoko meno kritikės Kristinos Sabaliauskaitės parašytos keturtomės Silva rerum, kurioje atsekama kelių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminės kartų istorija XVII ir XVIII amžiais.

Praeitis – tai prologas, o kieno?

Istoriniai klausimai būna skaudūs ir labai konkretūs, ir ne vien iš jų susideda literatūros kūrinių medžiaga. Dar viena nuolat išnyranti tema – šiuolaikinė sociokultūrinė situacija. Jos variacijos – nuo fikcinių ir pusiau fikcinių konspiracijos teorijų, dažniausiai kylančių iš stipraus nepasitenkinimo bendromis sociopolitinėmis nuotaikomis, iki paskirų socialiai jautrių grupių vaizdavimo, kaip antai palikti vaikai Vandos Juknaitės ir Gendručio Morkūno knygose. Konkreti socialinė realija, gausiai vaizduojama literatūroje, – emigracija. Kai kurie ją vertina kaip demografinę, ekonominę ir socialinę katastrofą, kiti – kaip naudojimąsi ilgai neturėta teise rinktis, kur ir kaip nori gyventi; vis dėlto pats emigracijos faktas lieka nepaneigiamas: žmonės keliauja į užsienį studijuoti, dirbti, tuoktis ir nebūtinai planuoja grįžti. Žinoma, kai kurie iš šių keliautojų turi literatūrinių aspiracijų, taigi jau kelerius metus randasi knygų, kur humoristiškai, filosofiškai, net tragiškai vaizduojamas gyvenimas naujojoje tėvynėje. Šios knygos beveik be išimties patraukia skaitytojų ir kritikų, besidominčių emografijos reiškiniu, dėmesį, tačiau reikia pasakyti, kad literatūrinė tokių kūrinių vertė labai nevienoda. Įdomu, kad emigracijos tema populiari tarp pirmąją knygą leidžiančių rašytojų – pavyzdžiui, Aleksandra Fomina (rašo apie Jungtinę Karalystę), Dalia Staponkutė (rašo apie Kiprą) ir kiti. Manytina, kad emigracijoje randasi daugybė istorijų, egzotiška aplinka, o svarbiausia – pojūtis, kad drąsiai žengi ten, kur dar niekas nėra įžengęs nei tiesiogine, nei perkeltine prasme (literatūroje).

Forma, žanras, refleksija

Po visų pamąstymų apie istorinę situaciją gana aišku, kad viena iš pagrindinių šiuolaikinių rašytojų gvildenamų temų – tai pati literatūra. Turėdami paklusti vieninteliam įmanomam meniniam stiliui socrealizmui, nematėme literatūros pokyčių pokario Vakarų kultūroje. Ar dabar bandyti atsigriebti? Gal juos visai praleisti? Ar bandyti išrasti kažką visai nauja? Ar turime pasiūlyti ką nors įdomaus – sau, savo skaitytojams, visam pasauliui?

Tokių pamąstymų rezultatas – eksperimentų gausa. Poetai išmėgina ranką rašydami romanus, žurnalistai ir skiltininkai leidžia knygas, kai kurie rašytojai drąsiai siūlo „nušauti siužetą“. Kaip ir bet kokie eksperimentai, ne visi jie vienodai sėkmingi, bet iš viso to išėjo vienas verti paminėti dalykas: vyraujanti šiuolaikinio rašymo forma – negrožinė eseistika. Tai bendras terminas įvairaus pobūdžio trumpiems, pagal stilistiką literatūriniams, o pagal temą – fikciniams, pusiau fikciniams ir nefikciniams tekstams pavadinti. Kai kurie kritikai mano, jog ši beformė forma suvešėjo per greitai ir pernelyg stipriai, išstūmė tradiciškesnes literatūrines formas, tačiau būtina paminėti, jog šis neįpareigojantis rašymo stilius leido pamatyti ir iškelti labai įdomius rašytojus – pavyzdžiui, Giedrą Radvilavičiūtę. Ne mažiau svarbu – kad jis išties pritraukė skaitytojų dėmesį.

Romanas, kaip ir visur Vakaruose, laikomas prieinamiausiu ir garbingiausiu žanru – be to, komerciškai sėkmingiausiu. Noveles ir apsakymus dar rašo – ir rašo gerai, bet parduoda prastai, kaip ir kitose šalyse. Tačiau romano tema lietuviams vis dėlto skaudi. Romanas turėjo išaugti iš nieko, tad gal ir natūralu, kad jį dar puola visokiausios vaikiškos ligos. Minėtoji Ezopo kalba, dar pavartojama iš įpročio, tapo jo trūkumu. Kai nebereikia žaisti su cenzūra, šis sudėtingas žaidimas tampa neaiškus, atitrūkęs, net nuobodus. Sukurti siužetą ir išplėtoti personažus pasirodo besąs sunkus uždavinys, kuriam nebūtinai pakanka vien įkvėpimo ir talento, – iš čia ir siūlymas „nušauti siužetą“. Per kelerius pastaruosius metus romanas, atrodo, gerokai subrendo, ir tam smarkiai pasitarnavo jaunesnė rašytojų karta. Bet vis dar smarkiai trūksta (nors snobiškų pažiūrų literatai tam nepritartų) grynai pramoginės, nepretenzingos, komercinės literatūros. Būta keleto bandymų sukurti detektyvų, trilerių, meilės romanų, tačiau jie sunkiai prigyja ir beveik visuomet įvairiais aspektais nusileidžia verstiniams.

Lietuviai pasaulyje

Bet galima papasakoti ir sėkmės istorijų. Ruta Sepetys, antrosios kartos JAV lietuvė, parašė romaną anglų kalba apie šeimą, sovietų okupacijos pradžioje ištremtą į Sibirą. Tarp pilkų debesų sumanyta kaip knyga paaugliams, tačiau ją įvertino kritikai ir ji sulaukė komercinės sėkmės tarp visų amžiaus grupių skaitytojų – jau išversta į daugiau kaip 35 kalbas. Žmonės, turintys tiesioginės knygoje aprašytų įvykių patirties, mano, kad jai stinga istorinio tikslumo, tačiau Sepetys knyga vis dėlto yra geras Lietuvos literatūros užsienyje pavyzdys.

Apie savo šalį lietuviai kartais atsiliepia kaip apie „stovintį vandenį“; geopolitiškai korektiškesnis apibūdinimas būtų „stebėjimo punktas“. Per daugelį metų, būdama Rytų ir Vakarų Europos sankirtoje, ji įgijo daugelį draugų, šeimininkų, okupantų ir lankytojų. Pavyzdžiui, sostinė Vilnius buvo ir pasaulinio garso lenkakalbių rašytojų (tokių kaip Adamas Mickiewiczius ir Czesławas Miłoszas) namai. Baltijos jūros pakrantę ilgus metus veikė vokiečių kultūra – dėl to būta ir džiaugsmo, ir vargo. Štai Thomaso Manno šeima Nidoje, Kuršių Nerijoje, turėjo vasaros rezidenciją; namas dabar vadinasi Thomo Manno kultūriniu centru ir kasmet liepą organizuoja Thomo Manno festivalį – nuostabią intelektualinę Europos kultūros šventę.

Patys lietuviai irgi visuomet buvo nenustygstantys keliauninkai. Užėjus sovietams, šalį turėjo paikti daugelis protingų, šviesių ir energingų žmonių, kaip Rutos Šepetys šeima. Dauguma iškeliavo į JAV, kai kurie – ir iki Australijos. Bet kur tik keliavo, visur išlaikė nacionalinę tapatybę, gyveno lietuvių bendruomenėse, užsiėmė įvairia kultūrine veikla – sportu, muzika, religine veikla, taip pat – menininkų rateliais, radijo transliacijomis, netgi leidyba. Okupacijos metais emigrantų rašytojų kūriniai Lietuvoje buvo draudžiami, tačiau dabar dauguma jų atrasti, skaitomi, leidžiami ir studijuojami. Visuomet būta žmonių, kurie Sovietų Sąjungą paliko sunkiai įtikėtinu būdu. Poetas ir mokslininkas Tomas Venclova parašė atvirą laišką valdžiai, kuriame išdėstė, jog gyvenimas šalyje vargiai gali tenkinti žmogų, turintį intelektualinių interesų, ir paprašė leidimo emigruoti. Leidimą gavo. Dabar dėsto Jeilio universitete, į Lietuvą grįžta keletą kartų per metus, vis dar rašo ir publikuoja esė ir poeziją. Kita svarbi figūra buvo Icchokas Meras – pagal kilmę žydas, bet rašęs vien lietuvių kalba, dažnai – ir apie Lietuvą; jo kūryba gerai įvertinta ir jo tėvynėse, ir užsienyje. Daug kas žavisi semiotika, bet net ir mokslininkai ne visada žino, kad Algirdas Julius Greimas, vienas iš pirmųjų semiotikų, buvo ir lietuvis, nors rašė ir lietuviškai, ir prancūziškai (būtent prancūziškieji jo darbai žinomesni pasaulyje). Kanados rašytojas Algirdas Šileika taip pat kilęs iš lietuvių šeimos ir, nors rašo angliškai, romanuose nuolat pasakoja apie nesenus Lietuvos istorijos įvykius. Panašu, kad lietuviai, išvykstantys gyventi svetur (laikinai ar suvisam), iš tiesų gan gerai pažįsta senąsias tradicijas. Taigi laukiame pasirodant ir kosmopolitiškesnių temų.

Lietuvoje gyvenančiųjų rašytojų knygos irgi žinomos užsienio šalyse. Daugumos poetų kūryba versta, nors dažniausiai – antologijoms ar specialiems užsienio poezijos festivalių ir kitų renginių leidiniams. Didesnio masto vertimą paskatino 2002 m. Frankfurto knygų mugė, kurioje Lietuva dalyvavo kaip garbės viešnia. Tai tapo proga į vokiečių kalbą išversti šiuolaikinių rašytojų kūrybos. Pavyzdžiui, Jurga Ivanauskaitė Vokietijoje, vėliau – Skandinavijos ir kitose šalyse sulaukė itin didelės sėkmės. Vertimų ėmė daugėti, nors kalba ir nėra labai žinoma, vertėjų mažai. Kai kurie jų yra lietuvių kilmės – pavyzdžiui, Elizabeth Novickas, į anglų kalbą verčianti klasikinius kūrinius; kiti – tiesiog draugai, pavyzdžiui, Cornelius Hellas, Pietro U. Dini, Claudia Sinnig, Guido Michelini ir Markus Roduneris. Jiems padedant, lietuviams turint įdomių istorijų ir nepalaužiamą dvasią, Lietuvos literatūra žengia į pasaulinės literatūros lentynas.