Veronika Urbonaitė-Barkauskienė, Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais, iliustracijos Ūlos Šveikauskaitės, Vilnius: Dvi tylos, 2020, 123 p.

Kaip nurodo knygos pavadinimas, tai pasakojimas apie vadinamąją Lietuvos tūkstantmečio kartą, gimusią XX amžiaus devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose. Tai lemtingas laikas Lietuvos istorijoje: Sovietų Sąjungai skaičiuojant paskutiniuosius egzistavimo metus, 1990 m. kovo  11 d. Lietuva paskelbė nepriklausomybės atstatymo aktą. Šalis sugebėjo išsivaduoti iš 50 metų trukusios sovietinės okupacijos ir stačia galva nerti į nepriklausomybę, demokratiją ir kapitalizmą. Visą šį santvarkų kaitos chaosą ir (ne)prisitaikymo pasiutpolkę sociologė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė aprašo su preciziška diagnostika, sukurdama tikslią devyniasdešimtųjų kartos charakteristiką, kuri, kaip ir tas keistas lūžių laikas, „turėjo kelis dugnus“ – ir iš sovietmečio atėjusias baimes, nerangumus, įtarumą, ir tą laisve dvelkiantį vakarietiško gyvenimo pažadą. Ši Rytų ir Vakarų, komunizmo ir demokratijos sankirta turėtų būti įdomi ir atpažįstama visam buvusiam Rytų blokui, tuo pačiu metu, tik skirtingais lygiais išgyvenusiam perėjimą į laisvę. Tačiau visuomenės pokyčių išguldymas ir sovietinės praeities poveikio dabarčiai apmąstymas tėra tik dalis knygos, tiksliau, kontekstas ir įvadas į svarstymus apie tai, kaip ši ypatinga karta tampa tėvais, su kokiais iššūkiais susiduria ir kokią tapatybę kuria. Lygindama savo devyniasdešimtųjų vaikystę su savo vaikų vaikyste, autorė (ji yra trijų vaikų mama) kritiškai reflektuoja šiuolaikinės tėvystės portretą, aptardama laikysenos ir elgsenos paveldėjimą iš tėvų kartos, auklėjimo madas, kintantį vyrų / tėvų vaidmenį auginant vaikus, mamų perfekcionizmą, vaikų kainą, dramatiškai dūžtančius toksiškus lūkesčius, kankinančius iššūkius ir pamatinį suvokimą, kas devyniasdešimtųjų kartai yra suaugystė ir empatija. Knyga parašyta pagaviai, jos įtraukiantis skaitomumas tveriasi iš objektyvios ir nuo emocijų išvalytos autorės sociologinės žiūros, atidos pasauliniam dabarties kontekstui (be sociologinių studijų, girtinas Karlo Ove Knåusgardo intertekstas) ir kartu iš asmeninės motinystės patirties, kupinos neprikišamai, bet autentiškai dėliojamų šiuolaikinės tėvystės bruožų ir paradoksų, kuriuos neretai palydi sveika patirties ironija ir smagus šmaikštumas: „Labai sunku auginti laisvus vaikus, ypač jei patys augome sekcijose“.

Veronika Urbonaitė-Barkauskienė – miesto sociologė, tinklaraščio https://pterodaktilis.com autorė ir trijų vaikų mama. Ji tyrinėja miesto graffiti ir reflektuoja savo devyniasdešimtųjų kartą, ypač gerokai iš vėžių išmušantį tapsmo tėvais procesą. Neatsitiktinis ir jos tinklaraščio pavadinimas: „Pterodaktilis, žinia, yra paukštis-dinozauras. Arba žmogus, bandantis derinti nesuderinamus dalykus – vaikus ir visa kita“. Savo tekstuose V. Urbonaitė-Barkauskienė apmąsto šių dienų tėvystės dramas, kylančias iš lūkesčių viename kūne suderinti (per) daug skirtingų „aš“, ir vingiuotą kelią pusiausvyros link.