Rūta Oginskaitė, Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Olgos ir Grigorijaus Kanovičių namuose, Vilnius: Tyto alba, 2017, 312 p. 

 „Gib a kuk yra žydiškas posakis, siūlantis užmesti akį – žvilgtelėti.“ – taip pirmu knygos sakiniu skaitymo rakursą formuoja Rūta Oginskaitė, siūlydama dvylika žvilgsnių, žvalgančių jau daugiau nei du dešimtmečius Izraelyje gyvenančio rašytojo, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Grigorijaus Kanovičiaus kūrybą ir gyvenimą. Šiuose pokalbiuose organiškai dalyvauja ir jo žmona Olga, meiliai vadinama Olia, kuriai G. Kanovičius nuolat dėkoja ir kurią vadina „beveik bendraautore“, o R. Oginskaitė pabrėžia, kad „be Olios mes negalime, ji nupaišo konkrečias detales, suteikia pasakojimui rėmus.“ Kartu į šias 87 rašytojo gyvenimo metus aprėpiančias žvalgytuves natūraliai terpiasi ir jo išskirtinė kūryba – G. Kanovičius yra vienintelis rašytojas, savo kūriniuose įamžinęs Lietuvos žydų gyvenimą iki Antrojo pasaulinio karo, atkūręs žydų gyvenimą žodyje ir sukūręs lietuviškąjį savo tautos epą. Tad nenuostabu, kad pokalbiai prasideda nuo G. Kanovičiaus miestų miesto – Jonavos, kur gimė ir iki 12 metų augo ir kurį su visu anuomečiu ikikariniu gyvenimu prikėlė savo kūryboje. Iš Jonavos pokalbiai keliasi į karo metus ir pokarį, gyvenimą Vilniuje, studijas, rašytojo karjeros pradžią, ilgametį darbą Lietuvos kino studijoje, rašytojo kūrybinį kelią, Lietuvos laisvę ir dabartinį gyvenimą Bat Jame. Daugybė legendų, laikmečio detalių ir garsių žmonių dalyvauja ir netikėtais rakursais atgyja šiuose pokalbiuose, kuriuos R. Oginskaitė pildo išoriniais šaltiniais – recenzijomis, straipsniais, atsiliepimais, citatomis iš G. Kanovičiaus kūrybos, o kartu ir iškalbiomis buities detalėmis iš kasdienybės. „Kūrinys turi turėti giją!“ – knygoje nuskamba G. Kanovičiaus literatūros mokytojos pamokymas, nejučia verčiantis ieškoti šios pokalbių knygos gijų. Svarbiausioji – rašytojo G. Kanovičiaus gyvenimas ir kūrybinė biografija, bet greta jos – autoriaus laikysena ir išmintingos, patirties kupinos įžvalgos, aptariančios ne tik praeitį, bet ir per dabartį nusidriekiančios į ateitį, galiausiai ramiai ir kompleksiškai apmąstančios ir svarbiausią – lietuvių ir žydų – klausimą. „<…> akcentuojama mažiau, kas buvo gerai, daugiau – kas buvo blogai. Žmogiškai suprantama, bet nuo tiesos abi pusės toli: ir tie, kurie idealizuoja, ir tie, kurie juodina tą istorijos gabalą.“ – rašo Grigorijus Kanovičius. 

Rūta Oginskaitė – teatro ir kino kritikė, žurnalistė, bendradarbiauja su interneto portalais www.menufaktura.lt, www.lfc.lt. Lietuvos kinematografininkų sąjungos narė. Ilgus metus dirbo kultūriniuose leidiniuose, prisidėjo įkuriant meno savaitraštį „7 meno dienos“, jos iniciatyva ir pastangomis dienraštis „Lietuvos rytas“ sukūrė meno ir kultūros priedą „Mūzų malūnas“, kurio 1996–2006 m. redaktorė ji buvo. Pastarąjį dešimtmetį greta teatro ir kino kritikos rašo biografines knygas apie garsius Lietuvos kultūros ir meno žmones. Jos 2009 m. išleista knyga apie dainininką ir aktorių Vytautą Kernagį Nes nežinojau, kad tu nežinai išgarsino autorę ne tik tarp kultūros specialistų ir gerbėjų. 2020 m. spalį pasirodė septintoji R. Oginskaitės knyga – dešimtmetį rašytas pasakojimas apie legendinį lietuvių kino režisierių Arūną Žebriūną Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai.