Leonidas Donskis, Mažoji Europa: esteto žemėlapis, Vilnius: Versus aureus, 2012, 160 p. 

Leonidas Donskis, Didžioji Europa: esė apie Europos sielą, Vilnius: Versus aureus, 2016, 240 p.  

Leonidas Donskis buvo ne tik vienas garsiausių šiuolaikinės Lietuvos filosofų, idėjų istorikų ir viešųjų intelektualų. Jis buvo ir nuostabios vidinės gracijos estetas ir meno žinovas, ne kartą bendraminčių ratelyje aistringai kalbėjęs apie taip mylėtą mažųjų istorinių Europos miestų tapybą (greta šios meilės puikiai derėjo ir aistra olandų futbolui). Tad neatsitiktinai pirmoji šios dilogijos knyga „Mažoji Europa“ turi paantraštę „esteto žemėlapis“ ir pradžios sakinį: „Ši knyga gimė iš mano neblėstančios meilės senajai renesansinei nyderlandų ir barokinei flamandų bei olandų tapybai“. Tačiau tai nėra meno istorijos vadovėlis, ar, kaip pats L. Donskis sako, „mėgstamiausių meno kūrinių katalogas“. Tai kelionių užrašų eskizinė knygelė, iš kurios pastabų susidėsto esteto žemėlapis su aplankytais miestais, autoriaus patirtimis juose ir su jais susijusių konkrečių meno kūrinių istorijomis. Jų permąstymas, reikšmė ir įtaka pasakojančiojo gyvenime parodomos per netikėtus palyginimus ir elegantiškas asociacijas. Skaityti šią knygą – tai tarsi gaudyti, kaip visus tekstus vienovėn suaudžia ne tik menas, kelionės ir asmeninė atmintis, bet ir europietiškumas, ta sunkiai aprašoma, bet akivaizdi europietiškoji tapatybė. Ji gerokai platesniu žvilgsniu žvalgoma ir antrojoje knygoje „Didžioji Europa“, kuri siejasi su „Mažąja Europa“ savo mažomis, bet iškalbingomis istorijomis. 

Antrosios knygos pradžioje L. Donskis prisipažįsta fatališkai mylįs Europą, kurios kultūrinį žemėlapį ir mažąsias istorijas, derindamas vizualųjį meną, literatūrą, filosofiją ir istoriją, jis braižo ir didžiojoje knygoje. Dar kartą paliudydamas, kaip jis jautė europinę kultūrą, kurios naratyvinės galios ne kartą gelbėjo negandai ištikus. Ir belieka tik konstatuoti, kokia lemtingai pranašiška yra šios knygos pratarmė – ją autorius pradeda nuo 2016 m. minimų dviejų literatūros genijų – Williamo Shakespeare’o ir Miguelio de Cervanteso – 400-ųjų mirties metinių, sakydamas, kad „švęsti mirtį beprasmiška, bet prasminga skaityti šių autorių darbus ir grąžinti juos mūsų laikams“. Šioji mintis, kad ir kaip būtų liūdna ir skaudu, dabar jau tinka ir L. Donskiui, jo darbams, kuriuos netikėtai nutraukė staigi mirtis tų pačių 2016-ųjų rugsėjį, tarsi įrašydama Leonidą greta jo taip mylėtų genijų. 

Leonidas Donskis (1962–2016) – filosofas, politikos teoretikas ir komentatorius, idėjų istorikas ir socialinis analitikas. Buvo vienas ryškiausių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos viešųjų intelektualų, aktyvus ir nuoseklus žmogaus teisių ir pilietinių laisvių gynėjas. Apgynė dvi disertacijas – humanitarinių ir socialinių mokslų. Kaip tyrėjas dirbo JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose. Dėstė Vilniaus universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Helsinkio, Bolonijos, Corvinus universitetuose. L. Donskis yra daugiau nei 50 knygų ir daugiau nei 500 straipsnių Lietuvos bei užsienio plačiajai ir akademinei visuomenei autorius. 2004 m. Europos Komisija jam suteikė Tolerancijos ir įvairovės ambasadoriaus Lietuvoje titulą. 2009–2014 m. L. Donskis buvo Lietuvos atstovas Europos Parlamente. 2015 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. Netikėta L. Donskio mirtis 2016 m. rugsėjo 21 d. buvo  šokas Lietuvos visuomenei, netekus įžvalgaus kritiko ir nepranokstamo erudito.