Dainius Liškevičius, Museum / Muziejus, Kaunas: kitos knygos, 2013, 252 p.

Dvikalbė knyga, angliško teksto vertėja Agnė Narušytė. 

Ši knyga – tai 2012 m. Lietuvos nacionalinėje dailės galerijoje eksponuoto Dainiaus Liškevičiaus kūrinio „Muziejus“ tekstinis variantas, iš ekspozicinio juodo kambario virtęs rimta ir solidžia meno knyga. Pats kūrėjas tikina, kad šis kūrinys, kurį reikia suvokti ir kaip originalų muziejaus simuliakrą, radosi iš noro apmąstyti pamirštą sovietinę tikrovę. Būtent ji yra svarbiausias veikėjas ir pagrindinis objektas, tiesa, su kiek paslinktu reikšmės centru, mat D. Liškevičiaus dėmesio centre – trys marginalinės, revoliucinės ir todėl sovietmečiu sąmoningai iš oficialaus diskurso ištrintos protesto asmenybės, atstovaujančios skirtingiems sovietmečio dešimtmečiams: septintajam dešimtmečiui – 1965 m. miręs paskutinysis Lietuvos partizanas, gerą dešimtmetį okupacinės sovietų valdžios nesugautas Antanas Kraujelis-Siaubūnas (1928–1965), aštuntajam dešimtmečiui – 1972 m. gegužės 14 d., protestuodamas prieš sovietinę valdžią, Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro ir priešais miesto Vykdomojo komiteto pastatą susideginęs devyniolikmetis Romas Kalanta (1953–1972), devintajam dešimtmečiui – Bronius Maigys (g. 1937), vadintinas meno destruktoriumi. 1985 m. birželio 15 d., praėjus lygiai 45 metams nuo sovietų kariuomenės įžengimo į Lietuvą ir Lietuvos okupacijos, jis atvyko į Valstybinį Ermitažo muziejų Sankt Peterburge ir suniokojo brangiausią jo turimą paveikslą – Rembrandto 1636 m. tapytą drobę „Danaja“ (Danaë). B. Maigys ją supjaustė peiliu ir apipylė sieros rūgštimi. 

Šios trys „neaiškios revoliucinės asmenybės“, tapusios žinomos tik po savo disidentinių veiksmų, yra tarsi pasakojimo rėmas, leidžiantis D. Liškevičiui atkurti tris skirtingus sovietmečio dešimtmečius su jiems būdingais anuomečiais daiktais, realijomis, kasdienybės inkliuzais. Laiko distancija leidžia į šį laikotarpį žiūrėti naujai, dekonstruojant įprastas sampratas ir taisykles, kuriant kitokį muziejų, nejučia tampantį pačios institucijos kritika. 

„Muziejus“ tapo ilgalaikiu ir autorių garsinusiu projektu – praėjus porai metų po šios knygos išleidimo naujais eksponatais pasipildęs „Muziejus“ 2015 m. atstovavo Lietuvai 56-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje. Paklaustas apie ekspozicijos virtimą knyga, D. Liškevičius sako: „Knyga reikalinga, kad būtų lengviau prisiminti kūrinį. Pavyzdžiui, aš „Muziejų“ gal net būčiau visai išsitrynęs, bet kai paimu knygą – ji man padeda prisiminti kūrinį, o sykiais netgi paklaidina. Knyga yra atmintis, greičiau sugrįžtanti.“ 

Dainius Liškevičius – vienas aktyviausių Lietuvos lūžio kartos menininkų, ženkliai prisidėjusių prie dailės raiškos atsinaujinimo po 1990-ųjų ir šalies nepriklausomybės atkūrimo. Baigęs skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, savo kūryboje D. Liškevičius tolygiai plėtoja instaliacijos, fotografijos, performanso, scenografijos ir kitas sritis, trindamas žanrų ribas ir šiuolaikiniame mene ieškodamas naujų formų. Jo kūrybai būdingas socialinis angažuotumas, kontekstualumas, ironija, visuomenės kritika. Reaguodamas į konkrečios vietos topografiją, jis tiria žmonių elgseną ir patirtis, identiteto ir kultūros vertybes, viešų ir privačių erdvių, kolektyvinės ir asmeninės atminties susidūrimą. Jo kūriniai-projektai „Muziejus“, „Ramybė“ ir „Labirintas“ (2012–2014) yra tarpusavyje susiję, tarsi išaugę vienas iš kito, vienas kitą pratęsiantys ir papildantys, tad juos galima, perfrazuojant patį D.  Liškevičių, suvokti ir kaip atsisveikinimą su XX amžiumi.