Audronė Girdzijauskaitė, Nutolę balsai: portretų metmenys, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011, 360 p. 

Kaip rašytiniu tekstu atkurti ir išsaugoti praėjusią epochą, jos liudininkų gyvenimus, nekuriant jiems didingo paminklo ir neužkeliant jų ant nepajudinamo postamento? Regis, šią paslaptį yra įminusi žymi Lietuvos teatrologė Audronė Girdzijauskaitė, meistriškai atkurianti praeitį per jautrius ir asmeniškus biografinius eskizus. Jų šioje knygoje yra dvidešimt šeši – apie jos pažinotus garsius Lietuvos aktorius, dailininkus, muzikus, kritikus, tuos ir tas, su kuriais gyventa ir atostogauta ar per naktis diskutuota apie meną. Gimusi prieš pat Antrąjį pasaulinį karą gydytojų šeimoje, A. Girdzijauskaitė išlaiko paveldėtą tarpukario Lietuvos inteligentijos elgsenos modelį ir nerašytą moralinį kodeksą. Šis vidinės inteligencijos dėmuo yra knygos stuburas, aplink kurį sukasi žmonių istorijos ir jų portretų metmenys. Visi jie skirtingi, kaip ir portretuojamieji – vieni išsamesni, pildomi ištraukomis iš asmeninės korespondencijos, kiti rupesni ir mažiau nugludinti. Bet juos visus vienija asmeniškas santykis ir žiūra – kiekviena istorija kupina taiklių A. Girdzijauskaitės pastabų ir vertinimo, adekvačių pagyrų ar deramos kritikos. Skaitant šią knygą pirmiausia it gyvas prieš akis stoja XX a. antrosios pusės gyvenimas  – su tankiu draugysčių tinklu ir nerašytais bendravimo kodais, su kava ir cigaretėmis mažutėse butų virtuvėse, su slaptais sambūriais menininkų dirbtuvėse, su improvizuotomis šventėmis ir planinei ekonomikai nedeficitiniu gyvenimo polėkiu, su kolektyviniais sodais ir sanatorijomis, galiausiai su legendine sovietinių laikų Vilniaus bohemos vieta – „Neringos“ kavine.  

Autorė keliais taikliais sakiniais atkuria pasakojamo laiko kontekstą ir įvykių aplinkybes, o mitais virtusias tuometinio kultūrinio gyvenimo istorijas, tada vadintas skandalingomis, subalansuoja moralės ir taktiškumo pusėn. Vienas geriausių šiuolaikinių lietuvių poetų Aidas Marčėnas A. Girdzijauskaitės rašymo manierą vadina „atminties detalių restauracija“. Belieka tik pridurti, kad iš šių restauruotų asmeninės atminties detalių susidėsto gan išsamus neoficialaus kultūrinės inteligentijos gyvenimo sovietmečiu paveikslas. Jame liko aniems laikams sunkiai išvengiamų kompromisų, bet, laimei, rodoma gerokai daugiau nepataikavimo oficialios sovietų valdžios reglamentams ir svarbiausia – tikrų laiko spalvų ir nuotaikų. 

Audronė Girdzijauskaitė – teatrologė, jos mokslinių tyrimų pagrindinės sritys: teatro istorija ir teorija, scenografija, lėlių teatro menas, Rytų teatras. 1963 m. baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje. Dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto Menotyros grupėje, Lietuvos kultūros tyrimų institute. Vilniaus universitete ir Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje dėstė teatro istoriją. Parašė ne vieną monografiją apie Lietuvos teatrą ir jo kūrėjus, dalyvavo rengiant kolektyvines monografijas „Lietuvos teatro istorija“. 2008 m. publikavusi pirmąją atsiminimų knygą „Atminties salos“. A. Girdzijauskaitė atsidėjo memuaristikos tekstams, tarp kurių ir „Nutolę balsai“ bei 2020 m. pasirodęs biografinis romanas „Atminties šuliniai“. 2018 m. A. Girdzijauskaitė apdovanota Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.