Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai 1988–1992: sudarė Aleksandra Kašubienė, Vilnius: Baltos lankos, 2008, 240 p. 

Garsiausias lietuvių semiotikas, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas Algirdas Julius Greimas (1917–1992) ir JAV išgarsėjusi skulptorė ir architektė Aleksandra Kašubienė (Kašuba) (1923–2019) susidraugavo Antrojo pasaulinio karo metais Šiauliuose, kai Aleksandra dar buvo mokinė, o Greimas – vos penkeriais metais vyresnis prancūzų ir lietuvių kalbų mokytojas. 1941 m. užsimezgusią draugystę nutraukė karas, A. J. Greimą visam gyvenimui nubloškęs į Prancūziją, o Aleksandrą su vyru skulptoriumi Vytautu Kašuba – į Ameriką. 

1988 m. Aleksandrai išdrįsus A. J. Greimui nusiųsti vieną savo rankraštį, draugystė sugrįžo laiškais – ir taip, kaip sako A. Kašubienė, „lyg būtume tęsę pertrauktą pokalbį“. Šis pokalbis tęsėsi net kelerius metus iki A. J. Greimo mirties 1992 m. vasario 27 d. (paskutinis knygos laiškas, datuotas  kovo 16 d., jau po A. J. Greimo mirties Aleksandros rašytas angliškai jo našlei Teresai). 1988-ųjų vasarą prasidėjęs  A. Kašubienės ir A. J. Greimo susirašinėjimas nuo pirmųjų mandagių, tarsi žvalgytuvių, laiškų įgauna pagreitį, per kurį skleidžiasi neaprėpiamos epistoliarikos temos: jaunystės prisiminimai iš Lietuvos, šmaikštus simpatijos punktyras („Žinai, Algirdai, mudu suėję vien žodžiais sugebėtume „paleistuvauti“), probėgšmais sušmėžuojančios abiejų kasdienio gyvenimo ir reikalų detalės, lietuviškos aktualijos ir rūpesčiai (susirašinėjimo metu Lietuva vadavosi iš sovietų okupacijos), kurias čia pat užgožia nesibaigiančios raštu guldomos kalbos apie filosofiją, prasmės ir reikšmės klausimus. Susirašinėtojai nuolat vienas kito klausia (A. J. Greimas kiek dažniau) ir svarsto, kas yra kas – gyvenimas, mirtis, grožis, lengvumas, pusiausvyra, pilnumas. Skaitant laiškus smalsu stebėti, kaip pamažėle A. J. Greimas atskleidžia savo veiklos arealus ir supažindina A. Kašubienę su savo darbais, niekada nesigirdamas žiniomis ar laimėjimais, o jais galėjo girtis abu susirašinėtojai. 1990 m. kovo 28 d. laiške Aleksandra rašo: „Tebūnie palaimintas nežinojimas, kuris mane įgalino su Tavimi bendrauti, nes Tavo įnašas yra gąsdinančiai įspūdingas“. Tame pačiame laiške ji konstatuoja, kad nepaisant kuklaus A. J. Greimo galvojimo apie atsitiktines laiškų mintis, visos jos yra filosofija, nes priklauso sistemai, A. J. Greimo sistemai. Ji irgi netikėtais rakursais ir nemoksliniu diskursu atsiskleidžia šiuose laiškuose, parašytuose žodinga lietuvių kalba – ta, kurią tiek A. J. Greimas, tiek A. Kašubienė išsaugojo per visą gyvenimą emigracijoje. Paskutinį laišką A. J. Greimui, rašytą 1992 m. sausio 25 d., A. Kašubienė baigia žodžiais „ačiū, kad esi toks, koks esi.“ Taip pat galėtų tarti ir šių dviejų didžių XX amžiaus lietuvių laiškų skaitytojas – ačiū ir A. J. Greimui, ir A. Kašubienei už tai, kad buvo tokie, kokie buvo. Puikūs. Aštraus proto, kūrybinio polėkio ir įžvalgios minties.   

Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė (Kašuba) (1923–2019) – Lietuvos ir JAV aplinkos menininkė, eksperimentinių tampriųjų audinių struktūrų vizionierė. 1942–1943 m. Kauno taikomosios dailės institute studijavo keramiką ir skulptūrą, 1943 m. Vilniaus dailės akademijoje – skulptūrą. 1944-aisiais pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1947 m. gyveno Niujorke, nuo 2001 m. – Naujojoje Meksikoje. Menininkė išbandė įvairias raiškos priemones – figūrinę keramiką, mozaiką, iš plytų, marmuro, granito kūrė abstrakčius sieninius reljefus, skirtus viešosioms JAV miestų erdvėms. Bene garsiausias tokių reljefų pavyzdys – 1986 m. įgyvendinta Pasaulio prekybos centro Niujorke sieninė puošyba, sunaikinta kartu su pastatu per 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuolį. Prieš mirtį 150 kūrinių, sukurtų 1953–2018 m., A. Kašubienė padovanojo Lietuvai. 2020 m. pabaigoje – 2021 m. pradžioje Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje planuojama pirmoji Aleksandros Kašubienės retrospektyva „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kašubos aplinkos“. (Shaping the Future: Environments by Aleksandra Kasuba). 

Algirdas Julius Greimas (1917–1992)  – žymus semiotikas, mitologas, kalbininkas, kultūros ir visuomenės kritikas bei eseistas. Pasaulinio garso mokslininkas ir Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas, ne kartą sakęs: „būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą.“ 

A. J. Greimas baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete (1934–1935) ir kalbotyrą Grenoblio (1936–1939) universitete. 1944 m. A. J.  Greimas grįžo į Prancūziją. 1948 m. Sorbonoje apgynė daktaro disertaciją „Mada 1830-aisiais“ (išspausdinta 2000). Dėstė Aleksandrijos, Ankaros, Stambulo, Poitiers universitetuose. Nuo 1965 m. Paryžiuje vadovavo semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla. Daugumą kalbinių bei semiotinių darbų parašė prancūziškai, o mitologijos studijas ir eseistiką – lietuviškai. Savo darbais A. J. Greimas kryptingai siekė pateikti mokslinį reikšmės projektą, ir jam tas pavyko – didžioji jo darbų dalis, ypač Struktūrinė semantika (1966), rodo A. J. Greimą sukūrus semiotiką – bendrąją reikšmės teoriją. A. J. Greimo sekėjai yra įkūrę semiotikos centrus, plėtoja ir dėsto šią humanitarinę discipliną bent trijų žemynų universitetuose.