Rasa Aškinytė (g. 1973) studijavo istoriją ir filosofiją ir šiuo metu universitete dėsto filosofiją, etiką ir didaktiką, rašo ir rengia vadovėlius bei kitą mokomąją medžiagą. Yra parašiusi penkis romanus ir vieną knygą vaikams. Pagarsėjo tuo, kad protestuoja prieš jai dažnai taikomą nemoteriško rašymo etiketę, prašydama konkrečiai pasakyti, koks būtent yra moteriškasis rašymas, kad galėtų pakeisti stilių. Moteriškas ar ne, jos kūrybinis balsas išties savitas: aštrus ir trumpas, kartais kiek akademiškas. Jos ankstyvųjų romanų veiksmo erdvė – bevardė „bet kokia“ vieta, su kuria, kaip ir su laiku ir kultūra, nemezgama konkretaus santykio – susitelkiama į universalius žmogiškosios egzistencijos aspektus. Romane Glesum, pasakojančiame apie II a. baltų gentis, autorė išmėgino istorikės vaidmenį, kurį pritaikė ir naujausiame kūrinyje Istorija kaip upė, kai kuriuos šio romano įvykius siedama su Lietuvos istorija. 

Istorija kaip upė (History as a River). Vilnius: LRS leidykla, 2018, – 168 p. 

Pats romano pavadinimas jau yra metafora: upė jungia kelių moterų, gyvenančių skirtingais laikais skirtingose kultūrose, gyvenimus ir atplukdo joms vis tą patį – tai, kas kartojasi. Savuose skirtinguose gyvenimuose skirtingomis aplinkybėmis moterys susiduria su tais pačiais esminiais klausimais apie dievus ir religijas, meilę ir santykius. Tai knyga apie kitokio, svetimo, į visuomenės rėmus ir normas netelpančio žmogaus priėmimą ar atstūmimą, bet svarbiausia – tai kūrinys apie buvimą moterimi. Romanas lengvai skaitomas, nedidelės apimties, tačiau emociškai gana sudėtingas. Meilės ir motinystės kupini moterų gyvenimai nestokoja kančios, kurią neretai sukelia būtent meilė ir motinystė. Mistinė, miglota seserystės idėja, regis, persmelkia visą romano pasakojimą ir jo struktūrą, o pati seserystė leidžia skaitytojui patirti svetimą skausmą.