R. Tamošaičio fotografija

Laura Sintija Černiauskaitė (g. 1976) yra pirmoji Lietuvos rašytoja, apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija. Jos proza labai moteriška, labai psichologizuota, netgi froidistinė. Ji rodo žmones sudėtingose, neįprastose emocinėse situacijose, leisdama skaitytojams stebėti, kaip jie iš tų situacijų kapstosi. Dažnai gilinasi į šeimos, vyrų ir moterų santykius, o pastaruoju metu kūryboje dėmesys sutelktas į vaikus. Tačiau skausmingos, sudėtingos patirtys jos kūriniuose veda į gera: įkvepia reikiamiems pokyčiams, netgi juos paskatina, kad personažai taptų geresniais žmonėmis. Tai labai optimistiška kūrėja, tvirtai tikinti žmogumi. Yra parašiusi keturis romanus ir keletą trumposios prozos rinkinių, išleidusi eilėraščių rinktinę,  gana žinoma kaip dramaturgė. Žymiausia jos pjesė „Liučė čiuožia“ (2003) pasaulyje pagarsėjusio režisieriaus Oskaro Koršunovo dėka neseniai sugrįžo į sceną.  

Šulinys (The Well). Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2018, – 192 p.  

Prieš keletą metų Lietuvą sukrėtė keli vaikų nužudymo (ar mėginimo nužudyti) atvejai. Nusikaltimus įvykdė šeimos nariai. Kelios istorijos buvo susijusios su šuliniu – kaip nužudymo priemone arba vieta, kurioje buvo bandoma nusikaltimą nuslėpti. Greičiausiai šie įvykiai įžiebė visuomenės diskusijas apie vaikų teisių apsaugą Lietuvoje, pasibaigusias kai kurių svarbių įstatymų ir reformų priėmimu.  

L. S. Černiauskaitė pripažįsta, kad kaip ir dauguma lietuvių ji buvo labai sukrėsta šių nusikaltimų, įkvėpusių ir jos naujausią romaną, kuris pasirodė praėjus septyneriems metams po paskutiniojo jos romano. Tačiau ši knyga nevirto kraują stingdančiu, tikrovišku pasakojimu apie nusikaltimus, o labiau meilės, aistros, tėvystės, vaikiško tyrumo, socialinių ryšių, žiaurumo ir užuojautos tyrinėjimu. Šulinys, tapęs vaikžudystės įrankiu, kartu yra ir jungiškas nežinios, transcendencijos, dalykų, kurie įkvepia baimę ir žiaurumą, simbolis.