Kristina Sabaliauskaitė (g. 1974) – viena skaitomiausių lietuvių autorių (jos knygų pardavimai siekia šimtus tūkstančių egzempliorių), gerai vertinama ir užsienyje. Jos premijuota istorinė tetralogija Silva rerum tapo bestseleriu ir už Lietuvos ribų – Latvijoje ir ypač Lenkijoje, kur pelnė skaitytojų susižavėjimą, sulaukė puikių recenzijų ir pakliuvo į Vidurio Europos literatūrinės premijos „ANGELUS“ trumpąjį sąrašą (2016). K. Sabaliauskaitės kūryba gretinama su literatūros klasika, nors kritikai pabrėžia, kad jos stilius – pats savaime fenomenalus, visiškai unikalus literatūrinis balsas. 

Apgynė disertaciją iš meno istorijos ir Baroko studijų sričių; beveik dešimt metų dirbo korespondente Londone ir, be šios patirties, kūrybon įneša didžiulį mokslinių žinių bagažą ir rafinuotą, turtingą, naujovišką literatūrinę kalbą. Recenzijose minima, kad jos stilius labai intelektualus ir daugiasluoksnis, tačiau jos knygos paradoksaliai užburia taip, kad imi versti puslapį po puslapio. 

Petro imperatorė (Peter’s Empress). Vilnius: Baltos lankos, 2019, – 334 p. 

Pirmasis iš dviejų paskelbtų romano dalių leidimas buvo išgraibstytas išankstiniais užsakymais prieš knygai iškeliaujant iš spaustuvės. Štai ką Lietuvos skaitytojams reiškia K. Sabaliauskaitės vardas, siejamas su puikia literatūros kokybe. Perskaitę knygą, dauguma jų nenusivylė, nors, švelniai tariant, nustebo, kad ji nebuvo įtraukta į trumpąjį Metų knygos sąrašą.  

Šį kartą K. Sabaliauskaitė pasakoja apie Jekateriną I, Petro I Didžiojo žmoną, kuri po vyro mirties trumpam tapo Rusijos imperatore ir pirmąja moterimi Rusijos soste. Jos istorija verta romano ar dviejų – apie jos kilmę žinoma ne daug: ji kilusi iš lietuvių–lenkų valstiečių šeimos, dėl maro anksti tapo našlaite ir permainingas įvykių sūkurys ją nubloškė į Rusijos dvarą, kuriame ji patyrė tarnaitės ar vergės dalią, seksualinį išnaudojimą, keliones su kariuomene ir galbūt net buvo parduota. 

Rašytoja sėkmingai apima daug skirtingų temų – moters gyvenimą atšiauriame vyrų pasaulyje, seksualinį ir kitokį smurtą, stiprios ir tvirtos, bet kartu ne itin sveikos ir palaikomos santuokos istoriją ir svarbiausia – Rusijos ir Vakarų kultūrų susidūrimą, šiurpiai atpažįstamą ir šiandien. Savo garsųjį barokišką stilių autorė pritaiko trumpesniems sakiniams, jį paaštrindama stipriais rusiškais keiksmažodžiais. Akivaizdu, jog nekantriai laukiama antroji romano dalis.  

Silva rerum; Silva rerum II; Silva rerum III; Silva rerum IV. Vilnius: Baltos lankos, 2008-2016. – 286 p., 294 p., 320 p., 397 p.

Lietuvoje 2008–2016 m. leista saga Silva rerum (lot. daiktų miškas) laikoma svarbiausiu pastarojo dešimtmečio literatūriniu įvykiu. Beveik 150 šalies istorijos metų (veiksmas vyksta 1659–1795 m.) pasakojama per keturias nedidelės didikų giminės – Norvaišų – kartas, tuo pat metu parodant ir kultūrinę bei filosofinę Abiejų Tautų Respublikos panoramą, ir tarptautinius valstybės santykius – dalis veiksmo vyksta ir Anglijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje. K. Sabaliauskaitės romanų ir apsakymų temos – tapatybė, atmintis, istorija ir žmonių, suformuotų (ar palaužtų) istorijos įvykių, mikroistorijos.

Serija Silva rerum sulaukė liaupsių iš kultūros istorikų ir kritikų kaip „naujas lietuvių literatūros puslapis“. Vilniaus turizmo informacijos centras pradėjo rengti temines (istorines ir literatūrines) „Silva rerum“ ekskursijas, kur einama K. Sabaliauskaitės kūrinių pėdsakais. Vilniuje kol kas populiariausios „Silva rerum“ ir „Silva rerum II“ ekskursijos.

www.sabaliauskaite.com