Herkus  Kunčius (g. 1965) – vienas produktyviausių Lietuvos rašytojų, nuo pat debiuto 1998 metais kasmet išleidžiantis po knygą ar dramą. Jo kūrybą – romanus, esė ir dramas – ženklina postmodernizmo bruožai ir paniekos kupina ironija vartotojų visuomenės, jos netikrų, paviršutiniškų vertybių atžvilgiu. Dažnai atvirai aprašo kūnus ir kūnų funkcijas, nebijo šventvagysčių ar nepadorumo. Jo rašymą vadina karnavalu – jame išties yra šokiruojančių dalykų, žiaurumo ir nihilizmo. Tai vienas iš nedaugelio Lietuvos dramaturgų, kurių kūrinius nuolat stato didieji teatrai ir kuris už juos apdovanojamas premijomis. Grožinė kūryba ne taip gerai vertinama, tačiau visada patraukia kritikų dėmesį. 

Geležinė Stalino pirštinė (Stalin’s Iron Glove). Vilnius: LRS leidykla, 2019, – 408 p. 

Romano pavadinimas –  pagrindinio veikėjo Nikolajaus Ivanovičiaus Ježovo pravardė. Jis sudomino autorių tuo, kad turėjo lietuvę motiną ir tikriausiai buvo gimęs Lietuvoje. Vėliau jis yra prisipažinęs, kad mokėjo lietuvių kalbą ir ją naudojo savo darbe – tardydams ir kankindamas. Ježovas buvo vadinamas kruviniausiu Stalino budeliu, vienu svarbiausių žmonių, organizavusių masines represijas sovietų okupuotose valstybėse, – žmogumi, atsakingu už Stalino Didįjį valymą. Kaip ir dauguma sovietų mašinos sraigtelių, jis buvo suimtas ir nubaustas mirties bausme. 

Romanas tarsi visą gyvenimą trukusio domėjimosi sovietiniu žmogumi kulminacija. H. Kunčius ne kartą yra išsakęs mintį, kad sovietams naujo žmogaus idėja nebuvo vien lozungas, jiems neabejotinai pavyko sukurti naują psichiką, naują kultūrą – naujus žmones. Ši išgalvota biografija renkasi psichopatišką, iškrypusį subjektą ir panaudoja jį esminės sovietinio žmogaus idėjos analizei.