Lietuvos Kultūros Institutas
Lietuvos kultūros gidas, Vaikų literatūra

Ramutė Skučaitė

Vlado Braziūno fotografija

Daugeliui Ramutė Skučaitė (g. 1931 m.)  – vaikų ir vaikystės poetė, vaikų literatūros klasikė. Ji – tradicinės poezijos atstovė. Eiliavimo, rimavimo meistrė. Žodžio skaidrumas – šios poetės siekiamybė. Jos poezija – skambanti. Eilėraščiai – ir vaikams, ir ne vaikams – plačiai dainuojami. Turbūt vienintelė kurianti vadinamąją utilitarinę, arba taikomąją, poeziją: eiliuotus galvosūkius, mįsles. Daug rašė suaugusiesiems, vertė iš užsienio kalbų, tačiau didelę kūrybos dalį sudaro būtent knygos vaikams. Anksčiau pati galvodavo, kad reikia perjunginėti bėgius – rašai vaikams, rašai suaugusiesiems. Vėliau atėjo supratimas, kad poezija yra poezija. Kad tikras poetas nerašo savo vaikams, anūkams, o rašo tiesiog tam tikros rūšies poeziją, kuri tik truputį skiriasi nuo poezijos suaugusiesiems. Jos brandi poezija mato ir rodo tuos pačius dalykus ir suaugusiesiems, ir vaikams, kelia labai panašius klausimus – apie laiką, amžinybę, žmogiškąją egzistenciją, vaiko ir suaugusiojo koegzistenciją. „Už mažų ir suaugusių žmonių pasaulio vienybę  įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija. 

Laiškas sekmadieniui / iliustr. Jūratė Račinskaitė. – Vilnius: Vaga, 1998. – 95 p.  

„Man labai labai patinka, / Kai kas gero atsitinka“. Šis eilėraščio „Atvirai“ dvieilis labai  patinka ne tik pačiai poetei, bet ir daugeliui mažų bei didelių skaitytojų. O „Laiškas sekmadieniui“, bene tituluočiausia poetės knyga, išrinkta geriausia 1998 metų vaikų ir paauglių knyga,  2000 m. Leipcigo knygų mugėje buvo apdovanotas UNESCO premija. 55 eilėraščiai-laiškai – tylus ir asmeniškas bendravimas su skaitytoju. Eilėraščių įvardijimo laiškais metaforiškumą ir prasmingumą atskleidžia knygos apipavidalinimas ir iliustracijos. 55 eilėraščiuose atsiveria kasdienis vaiko pasaulis, kurį vaizduodama poetė stengiasi neperžengti vaiko suvokimo ribų. Vaiko pasaulis susideda iš mažų veikėjų, mažų daiktelių, trumpų akimirkų. Poetė kalba ne tik apie akmenuką, žmogiuką, sidabrines gėles ir suspurdėjusią širdelę, bet ir apie vidinio pasaulio pažinimą, kurį atveria poezija