Eugenijaus Ostašenkovo fotografija

Gintarė Adomaitytė (g. 1957 m.) dvidešimt metų tarnavo žurnalistikai, bet pajutusi, kad norisi daugiau laisvės, savarankiškumo, 2008 m. paliko žurnalistės darbą ir jau dvidešimt metų darbuojasi kaip nepriklausoma kūrėja. Rašo ir vaikams, ir suaugusiesiems.  Jos kūrybinis laukas labai platus – pasakos, apysakos, esė, knygų apžvalgos, recenzijos. Gintarės kūryba graži žodžiais ir prasmėmis. Ji  – šviesaus pasaulio kūrėja, kūriniuose siekianti grožio ir harmonijos. Nors daugiausia yra parašiusi lyrinių alegorinių pasakų, savo geriausia knyga laiko realistinę apysaką paaugliams „Laumžirgių namai“. Yra išleidusi eseistinių knygų apie lietuvių ir užsienio vaikų rašytojus. Rašo apie tuos, kuriuos skaitydama tapo savimi. Nors be galo myli Vilnių ir gimtąjį Kauną, jau keleri metai jos namai yra Ignalina. Šį kraštą pasirinko dėl miškų, ežerų, tylos, ramybės, gaivaus oro ir lėtesnio gyvenimo būdo.  

Laumžirgių namai / iliustr. Andrius Repšys. – Vilnius: Agora, 2001. – 96 p.  

Savitu ir įtaigiu stiliumi parašyta apysaka paaugliams su detektyvo ir mistikos elementais. Keturiolikmetės Miglės mama guli psichiatrijos ligoninėje, o tėčio ji visai nepažįsta. Mergaitė su pusbroliu gyvena pas tetą paslapčių apgaubtame name prie ežero. Daugelis bijo net prisiartinti prie namo, kad nesusidurtų su buvusio šeimininko šmėkla. Vieną rytą kieme atsiranda maža mergaitė, kuri, matyt, irgi priklauso jų giminei. Vėliau netoliese bus aptiktas pas Miglę skubėjusio jos tėvo, kurį vadino Lietaus žmogumi, lavonas… Tačiau autorei labiau rūpi ne paslapčių ir nusikaltimų aiškinimasis, o veikėjų jausmai ir poelgiai  įvairiausiose situacijose ir lemtinguose gyvenimo posūkiuose. „Laumžirgių namai“ pripažinta geriausia 2001 metų knyga paaugliams.