Algimato Aleksandravičiaus fotografija

Pirmąją savo poezijos knygą poetas ir vertėjas Vladas Braziūnas (g. 1952) parašė 1977 m., tačiau leidykloje ji išgulėjo 7 metus, nes ideologinių cenzorių buvo įvertinta kaip meniškai ir ideologiškai nebrandi. 1983 m. pagaliau publikuotas rinkinys „Slenka žaibas“ apdovanotas premija už poetinį debiutą. 2013 m. V. Braziūnui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Jo eilėraščiai išversti ir publikuoti daugiau kaip 20-čia kalbų. Pats poetas verčia iš baltarusių, prancūzų, latvių, lenkų, rusų, ukrainiečių ir kitų kalbų. 

Braziūno kūryboje persipina archaika ir avangardiniai eksperimentai su kalba. Eilėraščių tikslas – apčiuopti kalbos, o kartu ir būties ištakų. Jo poezijoje gausu nuorodų į baltų mitus, pasakas, sakmes, žaidžiama senosiomis žodžių formomis, kuriami archajiškai skambantys naujadarai, todėl eilėraščiai skamba kaip senoviniai užkeikimai ar šamanų užkalbėjimai.

Naujausiame eilėraščių rinkinyje „Lėtojo laiko aky“ (2016), kaip ir ankstesnėje poeto kūryboje, daug aliuzijų į mitologiją, istorinio ir mitinio laikų sampyną. Siekiama panirti į „lėtojo laiko akį“ – pradžių pradžią, visa ko ištakas.