Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Tomas Venclova (g. 1937) – Jeilio universiteto slavistikos profesorius, žinomas lietuvių poetas, vertėjas, eseistas. 2000 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Sovietmečiu dalyvavo disidentinėje veikloje, 1977 m. emigravo į JAV. Daugelio laikomas iškiliausiu Lietuvos poetu, kaip pažymi Josifas Brodskis A. Venclovos knygos „Pašnekesys žiemą“ įžanginiame žodyje, – tai „poetas, absorbavęs viską, kas geriausia, iš kaimynų“, t. y. iš Lenkijos ir Rusijos. 

Pirmąją A. Venclovos poezijos knygą „Kalbos ženklas“ (1972) lietuvių kilmės prancūzų semiotikas Algirdas Julius Greimas įvertino kaip lūžio tašką lietuvių lyrikos tradicijoje. Jo eilėraščiams būdingas ypatingas formos tikslumas, intertekstualumas, stoiška lyrinio herojaus laikysena, polifonija. Kartojasi pilietiniai motyvai, svarstomos kalbos ir tikrovės sąsajos. A. Venclovos poezija paženklinta tremties, tuštėjančio, nykstančio pasaulio motyvų. 

Poezijos knygoje „Eumenidžių giraitė“ (2016) publikuojami autoriniai eilėraščiai ir poezijos vertimai. Lotynų kalboje eumenidės – „mielosios, maloniosios“. Tai eufemistiškas erinijų, deivių, persekiojančių kuo nors nusikaltusius žmones ir įkyriai primenančių praeityje atliktus darbus, vardas. Todėl neatsitiktinai pagrindine ir A. Venclovos eilėraščių, ir į rinkinį įtrauktų vertimų tema tampa atmintis, atsiminimas – poetinių įtakų ir asmenybių, formų, įvaizdžių, biografinių detalių. Užmarštį, o su ja kartu ir mirtį įveikia brandžiai modernistinei pasaulėjautai būdingas tikėjimas kalba, kuri vienintelė nepasiduoda visą medžiagišką pasaulį valdančiam nykimui: „Bet baigiasi tyla ir lieka sakinys“ (p. 32).